Autorius: Rimgailė Renevytė
Rimgailė Renevytė
Šokančio kūno dokumentika
Gretos Grinevičiūtės šokio spektakliai
Kaip veikia kūno atmintis? Ar jis tikrai įsidėmi net menkiausius judesius, mažiausius kryptelėjimus? Ar tikrai jo audiniuose amžiams nugula traumos bei įvairūs poveikiai? Kaip kūnas prisimena patirtis? Kaip jas saugo savyje, kaip sugeba paleisti? Kaip kūnas užmiršta? Ką jis slepia?
Rimgailė Renevytė
Visos biografijos meluoja
Árpádo Schillingo spektakliai
„Didžiausia mano baimė, – rašo Czesławas Miłoszas, – kad apsimetu kuo nors, kas nesu.“ Didžiausia mano baimė, – antrinu Miłoszui, – kad apsimetu tuo, ko apskritai nėra. Ši mintis vis lenda į galvą, kai daugiau laiko praleidžiu teatre, kai per storas sienas nepastebiu, kaip keičiasi diena, kai nebesuseku ne tik savaitės dienų, bet ir mėnesių vardų, kai kur kas giliau kvėpuoju teatro dulkėmis nei vėju.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą
Šešerius metus kartu mokėmės, kaip suprasti teatrą, šiemet tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ kartu keliavome, žiūrėjome, diskutavome ir dėliojome Lietuvos teatro vitrinos programą. Dažną vakarą prasilenkiame spektakliuose, tačiau vis labiau norisi ne tik trumpai apibendrinti pamatytų spektaklių įspūdžius, ne tik perskaityti viena kitos mintis kultūrinėje spaudoje, bet ir diskutuoti, pasidalinti tuo, kas lieka už recenzijų formato, uždaruose pokalbiuose ar mintyse. Taip gimė idėja keistis laiškais, nes paraštėse kartais slypi svarbių ir įdomių dalykų. Šiai dialogo formos serijai pavadinimą „Iš mūsų vaidybų“ skolinamės iš Balio Sruogos, ne tik dėl skambesio, bet ir dėl Sruogos rašymo stiliui būdingos saviironijos bei rašytojo siekio teatrą matyti ne vien iš teatro pusės.
Rimgailė Renevytė
Neįmanoma sugrįžti tokiam, koks išėjai
Pokalbis su Nele Savičenko
Apie karantino pauzę ir bandymą po šios tylos grįžti atgal į sceną kalbamės su aktore Nele Savičenko.
Rimgailė Renevytė
Prieš archyvinio spektaklio peržiūrą – V. Mainelytės ir M. Jusčiaus prisiminimai apie režisierių A. Lapėną
Rimgailė Renevytė
Nuo savęs pasprunkantis aktorius
Tradicinės personažo sampratos kaita šiuolaikiniame teatre
Pasak Edwardo Gordono Craigo, tik nuo savęs nusigręžęs aktorius gali sukurti teatro scenos vertą personažą. Nes kiekviena pro personažo kaukę praslystanti emocija, kiekvienas iš personažo psichofizikos iškrintantis judesys nurodo į aktorių, visais įmanomais būdais savimi gadinantį teatro vaidinimą.
Rimgailė Renevytė
Kai buvau pasaka Vilniaus gete
Garso patirtis „Glaistas“
Iš Mėsinių gatvės žengiu akmenuotu Ašmenos grindiniu. Akimis kliudau Šiaulių gatvės kampą, lentelė su pavadinimu vos laikosi ant namo sienos. Ritmingas garsas ausinėse pagauna mano žingsnius. Pasiekiu statybiniu tinklu paslėptą Žemaitijos gatvę. Lėtai slinkdama gatvelėmis į visą aplinką žvelgiu lyg į dekoraciją. Ausinės, izoliuojančios pašalinį šiandienos miesto garsą ir stipriai klausą veikiančios erdviniais garsais, išmeta iš įprastinio pasaulio ritmo: imi girdėti tai, ko nematai, o matyti ir visai negirdėti to, kas įprastai pažįstama. Pravažiuojantys automobiliai ir praeiviai čia gąsdina savo begarsiu nerealumo įspūdžiu, o garsai ausinėse verčia ieškoti bent menko įrodymo, kad nesi įstrigęs kažkieno kito galvoje ar niekaip negali pabusti iš svetimo sapno.
Rimgailė Renevytė
Sudaiktėjimai
Paroda „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“
Eimunto Nekrošiaus meno fortui skirta paroda užima tik mažą Nacionalinės dailės galerijos dalį – lyg tarp kitko į galerijos erdvę įsiterpusi juoda konstrukcija primena pravirą dėžę. Saugyklą, kurioje šnara jau neberodomų Nekrošiaus spektaklių eskizai, juodraščiai ar dokumentai. Tačiau ką spektaklių daiktai reiškia be pačių spektaklių?
Rimgailė Renevytė
Baisu pasiklysti teatre ir nerasti durų
Apie šiuolaikinės scenos problemas
Per keletą pastarųjų metų įsisiautėjus medijų kultūrai, Lietuvos teatre imta daug dėmesio skirti formos ir išraiškos priemonių kaitai. Pats savaime formos klausimas, siekiant išplėsti teatro ribas, visuomet reikalingas, tačiau mes tapome paradokso liudininkais: užuot šias ribas perbraižę, netrukus ėmėme jas tiesiog tirpdyti. Kurti nebe naujas formas (nes bet kokia forma juk privalo turėti ribas), o veikiau pasiduoti beformiškumui. Kas nutinka, kai, užuot ieškojus konkrečios formos tam tikram klausimui, temai ar reiškiniui apmąstyti, tiesiog tarpusavyje maišomos įvairios raiškos priemonės be aiškesnio mėginimo jas kaip nors sintezuoti, vien „transliuojant“ pranešimą?
Rimgailė Renevytė
Argi ne aš pagrindinis herojus?
Jaunimo teatro spektaklis „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“
Rimvydas Stankevičius, trilogijos audinyje „Valhala“ užrašinėdamas visa, ką sufleruoja nepažini vaizduotės erdvė arba, anot jo paties, „vieta, į kurią nė sykio nebuvo užklydęs Dantė“, priartino fiktyvų sapno, regėjimo pasakojimą prie tikro, esamojo laiko išgyvenimo. Tai irstančio laiko, klimpstančio nerimo pokalbių sufleris, nuojautų, nuogirdų ir nusivylimo blaškomas Valhalos vėjas. Knygų puslapiuose priverdamas savo baimes, Stankevičius pasiduoda kalbos virpesiui, ritmo užgaidai, už akių užbėgančiai minčiai (ar mirčiai), leidžiasi įkūnijamas pačios poezijos, idant priartėtų, pažintų, o gal net per menkiausią atsitiktinumą suvoktų, gerųjų ar piktųjų dvasių jis esąs ten vedamas.
