Karolinos Žernytės spektaklis „Atvira oda“
Du šaukšteliai mėlynių uogienės. Į košę. Rytais. Čia pirmas į galvą šovęs mano kasdienis mažas malonumas, atrastas ir suvoktas spalio 29 d. per apsilankymą Kauno kameriniame teatre.
Oskaro Koršunovo „Tartiufas“ Nacionaliniame dramos teatre
Rugsėjo 27 d. kartu su kitais teatro gurmanais pasižiūrėjusi Oskaro Koršunovo premjerinį spektaklį „Tartiufas“ tariausi sugalvojusi savotišką terminą – naujadarą: teatrinių bendraminčių terariumas. Šešis mėnesius reanimuotas LNDT projektas tą vakarą atrodė pakankamai žvalus, gyvybingas, netgi savotiškai patrauklus. Ar juokingas? Taip. Ar baugiai įtikinantis? Ne.
„Žydroji paukštė“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Rugsėjo 9 d. įvyko spektaklio visai šeimai „Žydroji paukštė“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Vienas gražiausių Lietuvos teatrų naują sezoną pasitinka šūkiu „100 priežasčių emigruoti į teatrą“. Manau, režisieriaus Vaidoto Martinaičio kauniečiams padovanota pasakiška Mauriceʼo Maeterlincko „Žydrosios paukštės“ interpretacija yra viena iš pakankamai svarių priežasčių į gimto miesto teatrą užsukti net kelių kartų kauniečiams. Pirmiausia, kad ir kaip banaliai skambėtų, vilioja klasikinė literatūra. Svajotojo, filosofo, simbolisto M. Maeterlincko kūrybos viršukalnė, teatrinė pasaka „Žydroji paukštė“ nepamokslauja ir nieko neteisia. Ji mums pasakoja apie drąsą matyti tai, kas nematoma. Tenka pripažinti – žiūrovai pasiilgę į pamatines dorovines vertybes apeliuojančių klasikinių kūrinių. Maža to – mes išsiilgę meno, kurio neįmanoma paversti politikos ar propagandos įrankiu.





Rolando Atkočiūno spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre
Visi pastaraisiais metais sukurti režisieriaus Rolando Atkočiūno spektakliai – apie „kitokius“ žmones. Savotiškus nykstančių rūšių atstovus, visus tuos Janius, Klaras, Zoikas, Ostapus ir Ipolitus. Puikių aktorių suvaidintus vidinės karštinės krečiamus personažus, savo egzistencines baimes ir kančias išprakaituojančius į dailininkės Jolantos Rimkutės sukurtus kostiumus. Savita estetika irgi skatina laukti R. Atkočiūno premjerų, vėl suburiančių meninių bendražygių trejybę – kostiumų dailininkę J. Rimkutę, scenografą Martiną Vilkarsį ir kompozitorių Giedrių Puskunigį.
Ką gi, prieš mėnesį Lietuvos rusų dramos teatre pristatyta režisieriaus R. Atkočiūno premjera „Legenda apie didįjį kombinatorių“ turi visas šias sudėtines dalis ir netgi aukščiausios prabos literatūrinį šedevrą: Senąjį Testamentą, Biblijos tekstus. Mane tebeintriguoja režisieriaus siekiamybė maksimaliai atsiriboti nuo pirminį impulsą pastatymui davusio Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Dvylika kėdžių“. Trafaretinius, kino pastangomis štampais virtusius personažus R. Atkočiūnas atgaivino pačiu netikėčiausiu būdu – įšvirkšdamas į Ipolito Matvejevičiaus ir Ostapo Benderio graudžiai juokingą nesėkmingo praturtėjimo istoriją tiršto gaivalo, sukondensuoto iš legendų apie žydų klajones po dykumas, jūros dugnu ir savo sielos užkaborius.



Pokalbis su teatro debiutų festivalio „Tylos!“ meno vadove Gabriele Tuminaite
Gegužės 12–18 d. Vilniuje vyks tarptautinis teatro debiutų festivalis „Tylos!“. Jau septintus metus festivalis bando į teatrą pritraukti naują, ambicingų ir drąsių scenos menų kūrėjų bei žiūrovų kartą. Į keletą klausimų atsakė festivalio „Tylos!“ meno vadovė, režisierė Gabrielė Tuminaitė.
