7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Priešnuodis teatriniam infantilumui

„Atviro rato“ spektaklis „CV, arba Kas aš esu?“

Ingrida Ragelskienė
Nr. 2 (1281), 2019-01-11
Teatras
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.

Dar praėjusiais 2018 metais vieną jaukų gruodžio mėnesio penktadienio vakarą paaukojau galimybei atpažinti save teatre. Arba kelioms valandoms pasimatuoti statistinio lietuvio / -ės kailį dramaturgo ir režisieriaus Justo Tertelio spektaklyje „CV, arba Kas aš esu?“. Kadangi redakcija tekstą apie premjerą užsakė jau naujų metų pradžiai, tą keletą savaičių gyvendama su būsimu recenzijos tekstu, intensyviai kalbėdama su spektaklio kūrėjais ir vykdydama šiokį tokį profesinį tyrimą aš sugebėjau rasti atsakymą į Tertelio suformuluotą klausimą. Taigi, mielas J. T., esu profesionali, gyvenimo mėtyta ir vėtyta cinikė, jūsų spektaklio išprovokuota savotiškai nelengvai kritiko misijai – paskelbti šventąjį karą vidutinio amžiaus teatriniams fariziejams, nusitaikiusiems į nekaltas lietuvių gimnazistų sielas. Prisiekiu, daugiau nei pusę šios „Atviro rato“ premjeros publikos sudarė vyresnių klasių mokiniai, savo jaunatvišku entuziazmu ir autentiškomis reakcijomis į vyksmą prisodrinę daug visko mačiusias „Menų spaustuvės“ erdves. Žinoma, juokauju, mielas režisieriau-dramaturge, karo neskelbsiu, tenorėčiau užduoti keletą klausimų, gal padėsiančių mums visiems išsiaiškinti, kas nutiko su Jūsų „CV, arba Kas aš esu?“

 

Pirmas klausimas: kas skatina Tertelį vis bristi į tą pačią upę? Įsivaizduokite – su malonumu patogiai įsitaisai, užsimerki ir pradedi klausytis: tuščios teatro scenos skambesio, palaimingame užsimiršime niūniuojančio vaiko, griežtai į mokyklą žadinančios mamos, po padais gurgždančio sniego, Čepkelių raisto, Trijų Kryžių kalno, Laisvės alėjos ir Trakų garsų bei rupios, naivokos filosofijos, dosniai žeriamos berniokišku, iki ašarų nuoširdžiu, intymiai atviru Justo Tertelio balsu. Tai jo pjesė, jo monospektaklis, jo kelerių metų senumo „CV, arba Kas aš esu?“, pelnytai įvertinta 2016-aisiais LRT ir asociacijos LATGA organizuoto radijo dramaturgijos konkurso „Kviečia radijo teatras“, skirto Lietuvos radijo 90-mečiui, pirmos vietos premija ir pastatymu tame pačiame Radijo teatre. Jaukios trisdešimt septynios minutės. Prieš keletą metų tai buvo puikus, labai lietuviškas su visomis iš to išplaukiančiomis potemėmis bei tautinių garso ženklų prisodrintas kinas ausims. Gal čia vertėjo ir sustoti, dramaturge Terteli?

 

Antras klausimas: kas privertė statistinį Lietuvos „pilietį“ – beveidę, bet savotiškai žavią, nes savą ir atpažįstamą, statistinę vidutinybę, finale niekuo nebetikinčią, nebegalinčią klausytis ir rišliai formuluoti minčių, metaforiškai dramaturgo perkeltą į tuštumą ir į senų teatrinių aistrų atbalsiais aidinčią radijo teatro sceną, – atgyti šešių „Atviro rato“ aktorių kūnuose ir balsuose? Sielos čia neminiu vien todėl, kad spektaklio kūrėjų valia tik iš balsų atpažįstamų Vestos Šumilovaitės, Benitos Vasauskaitės, Karolio Kasperavičiaus, Vaidoto Žitkaus, Roko Petrausko ir Dano Kamarausko veidus dengė jų akis paslėpusios medžiaginės įmautės, atėmusios ir pagrindines aktorinio paveikumo bei įtaigos priemones. Kas belieka žiūrovams, gana greitai pavargstantiems nuo pilkais, unifikuotais statistiniais vienetais reprezentuojamos statistinių išgyvenimų monotonijos? Pasielgti pagal savo vidinės kultūros ir pagal visuomenės suformuotus elgesio viešoje vietoje stereotipus:

 

A – romiai ir nuolankiai klausantis spektaklio teksto nugrimzti į save, užsiimti savirefleksija, retkarčiais pagalvojant: ką gi aš veikiu šiame radijo teatre?

 

B – įsitverti išmaniojo telefono. Šalia sėdinti žiūrovė taip nuoširdžiai bandė pabėgti į paralelinę virtualią realybę, kad net išprovokavo drovų „Menų spaustuvės“ savanorės prašymą netrukdyti šalia sėdintiesiems gana ryškia ekrano šviesa. Į pastabą žiūrovė mikliai sureagavo ir pramogos dėlei savo išmaniuoju ėmė fotografuoti tai, kas vyksta scenoje...

 

C – pasirodo, esant palankioms aplinkybėms žiūrovai pradeda linksminti patys save, vis drąsiau integruodamiesi į sceninį veiksmą spontaniškomis replikomis. Tarkim, viena girdėtų spektakliui „CV, arba Kas aš esu?“ jau beveik pasiekus finalą: „O kiek laiko mes valgome, svajojame ir „bezdame“ nuo gimimo iki mirties?“ – svarstė jaunieji žiūrovai, atsakydami į eilinę scenoje pažertą lietuviškos statistikos dozę.

 

Ir pagaliau trečias klausimas: ar Jūs tikrai manote, kad bandant apibrėžti Lietuvos dabartį mums svarbi tampa atskiro individo praeitis, o ypač ničniekur nuo autentiškumo, juslinio paveikumo ir atpažįstamumo nepabėganti asmeninė, maždaug 35-erius metus aprėpianti Tertelio praeities refleksija? Kada spektaklyje įvyksta loginė ir moralinė paklaida?

 

Aš vis dar naiviai tikiu, kad bent jau dramaturgas buvo visiškai sąžiningas, sudėliodamas „raudonuosius“ savo personažo CV akcentus, ir nuoširdžiai tikintis į eurobendruomenę suburtų žmonių vidinėmis paskatomis eiti tuo tiesiu humanizmo ir pakantumo tam tikriems vienas kito CV niuansams keliu. Tas „optimistinis“, pilkumą išsklaidyti turintis kūrinio epilogas išrašytas pagal geriausius ES direktyvų ir projektinio-kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdžius. O juk galima buvo tiesiog nusiplėšti tas pilkas veido maukšles ir leisti savo talentingiems ir net tokiomis aplinkybėmis vaidybos organiškumą bei autentiką išsaugantiems aktoriams parodyti savo vidinį ciniką, puikiai žinantį, kad „yra melas, yra įžūlus melas ir yra statistika“. Pagaliau juk net ir tą tradicinį „Atviro rato“ gydymo teatru aktą galima pateikti žaismingai, aštriai ir nevengiant saviironijos.

 

P.S. Ir dar – dėkui Jums už galimybę, rašant šį tekstą apie „CV, arba Kas aš esu“, dar kartą pasilabinti su ilgokai snaudusia savo ciniškąja asmenybės dalele.

Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.