7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Išteisinimas teatru

Festivalio „Kontakt“ precedentas

Ingrida Ragelskienė
Nr. 23 (1260), 2018-06-08
Teatras
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.

Ar gali teatro menas vienai savaitei paveikti nedidelio Lenkijos miesto gyvenimo tėkmę, sujaukti kasdienybę, įtraukti į savo orbitą ir nedaloma savastimi paversti unikalius tarptautinius reiškinius? Kartais. Tokiai sėkmės istorijai 27 metus gyvuojantis tarptautinis teatro festivalis „Kontakt“ pradeda ruoštis iš karto po baigiamojo vakaro fanfarų ir nugalėtojų paskelbimo. Ilgai rengiamasi tam, kad Torunėje kasmet įvyktų aktualus, kokybiškas, aštrumo nevengiantis dialogas tarp Rytų ir Vakarų. Ir tam, kad septynios festivalio dienos būtų pilnos ne tik geriausių spektaklių, bet ir laboratorinės veiklos, apimančios naujų pjesių skaitymus, parodas, instaliacijas, paskaitas, seminarus ir kiekvieną festivalio dieną apibendrinančias, kraują kaitinančias diskusijas.

 

Torunė – astronomo Mikalojaus Koperniko ir vieno stipriausių Lenkijos universitetų miestas. Gal todėl festivalis išsiskiria racionalumą ir mokslinį azartą vienijančia akademine dvasia bei idealistine siekiamybe pažinti, išstudijuoti ir apibendrinti dabarties teatrinius ryšius bei įtakas, jungtis su globaliais, kertiniais nūdienos reiškiniais. „Kontakt“ – tai festivalis apie čia ir dabar. Šia mantra prasidėdavo rytiniai bendri visų festivalio dalyvių ir svečių pusryčiai po atviru dangumi Wilamo Horzycos teatro aikštėje ir kaip leitmotyvu baigdavosi virtuoziškos, dėmesį kaustančios diskusijos vėlai naktį.

 

Būti įvertintam Torunės „Kontakt“ festivalio prizu – svarbu ir reikšminga. Ne tik Lietuvos teatro šedevrams toks prizas yra tapęs sėkmės ir pripažinimo tilteliu, permestu tarp dviejų dangaus kūnų, pasižyminčių savo autentiškomis socialinėmis ir meninėmis sistemomis. Rytų planeta, Vakarų planeta, ir šis festivalis lyg tarpplanetinio kontakto galimybė. Šių metų festivalio „Kontakt“ žiuri – lietuvis Marius Ivaškevičius, vokietis Thomas Irmeris ir lenkas Dariuszas Kosińskis – laimėtojus paskelbė neatidėliodami, praėjus tik porai valandų po paskutinį vakarą vainikavusio belgų trupės „Les Ballets C de la B“ spektaklio „Rekviem L.“ („Requiem pour L.“, rež. Alainas Platelis). Žiuri valia pagrindiniai festivalio prizai iškeliavo į du miestus: Gentą Belgijoje, Vakaruose, ir Maskvą Rusijoje, Rytuose. Komisijos sprendimas neginčijamas, bet giliai širdyje bent jau vieną iš svarbiausių prizų, skiriamą už geriausią aktorės vaidmenį, aš padalinau keturiems miestams: Rygai, Krokuvai, Maskvai ir Gentui.

 

Latvė Guna Zariņa yra žvaigždė. Bet kokius grožio kanonus laužanti, intelektuali, sarkastiška, scenines emocijas itin racionaliai dozuojanti, manipuliatyviai suvaldanti arba išsprogdinanti aktorė. Jos Rygos Michailo Čechovo rusų teatre sukurtas pagrindinis vaidmuo „Medėjoje“ prikausto dėmesį. Ji, Medėja, tampa savotišku spektaklio mediumu, arba kiekvieną spektaklio – teroristinės operacijos – niuansą kontroliuojančiu, suvaldančiu ir finale išsprogstančiu smegenų centru. Spektaklio režisierius Vladislavas Nastavševas sėkmingai užkariauja tarptautinį teatro olimpą kūriniais, išsiskiriančiais ribine askeze, gebėjimu priversti žiūrovą maksimaliai įsitraukti į liguistą, trapią, aižėjančią sceninę realybę. Jo „Medėjoje“ galima įskaityti jautrią Marinos Abramović kūrybos parafrazę. Scenoje – nedidelė pakyla, dvi kėdės ir nuolat esanti nežmoniško dvasinio skausmo draskoma moteris bei iš tamsos į sceną ateinantys ir paslaptingai iš jos išeinantys objektai – vyrai. Karalius Kreontas, sutuoktinis Jasonas, du sūnūs, pasiuntinys ir užkulisiuose tragedijai akomponuojantis muzikantas. Medėja čia nubaudžiama dešimteriopai – jai kaip realybės duotybę tenka priimti šiuolaikinio teatro ribiškumą ir žiūrovų akivaizdoje nužudyti abu savo sūnus. Neapleidžia slogaus košmaro nuojauta – galima įtarti veiksmą nepertraukiama grandine vykstant ir vėl atsikartojant net keliomis erdvinėmis paralelėmis: dabartyje, dramaturgo vaizduotėje ir mitologiniame belaikiškume. Viskas persismelkę šios moters kančia. Medėjos, bandančios išspręsti dilemą – ar įmanoma užmušti bendrą praeitį? Ir kas laukia po to? Amžinybė?

 

Lenkų aktorė Małgorzata Kochan bando išspręsti dilemą – mylėti ar ne? Krokuvos Liaudies teatre (Teatr Ludowy) sukurtas spektaklis „Slaptas Fridmanų gyvenimas“ („Sekretne życie Friedmanów“) trina ribas tarp kaltės ir nekaltumo, meilės ir neapykantos, sceninio sąlygiškumo ir visiško žiūrovo įtraukimo į veiksmą. Małgorzata Kochan vaidina Elainę Fridman – namų šeimininkę, trijų vaikų motiną, ištikimą žmoną ir Ameriką prieš kelis dešimtmečius supurčiusios pedofilijos bylos antraeilę heroję. Režisieriaus Marcino Wierzchowskio spektaklyje visoms aktorėms tenka antraplaniai vaidmenys. Pasirinkimas siauras: arba savo gyvenimo nekontroliuojančios, aplinkai, valdžios struktūroms ir žiniasklaidai paklūstančios aukos, arba kuklūs vaidmenys jėgos struktūrų hierarchijoje, pavyzdžiui, policininkė, advokatė, prokurorė ar ekskursijos po sugriautą vienos šeimos gyvenimą vadovė.

 

„Slaptas Fridmanų gyvenimas“ trunka tris valandas be jokių pertraukų, kiekviena scena verčia žiūrovą persikelti į skirtingas teatro erdves. Per šį spektaklį pažinau teatrą nuo rūsio iki palėpės iš pačių patraukliausių ir bjauriausių jo pusių. Dar mus visus privertė įsisąmoninti, kokiais bejėgiais ir ciniškais svetimų istorijų vartotojais esame virtę. Skausmingiausios atsivėrimo scenos vyko didžiojoje teatro scenoje suręstoje šeimos namo svetainėje. Erdvės ankštumas ir noras iš kuo arčiau stebėti kiekvieną į situacijos beviltiškumą grimztančių, akyse bręstančių ir senstančių veikėjų mimiką, žodį ir reakciją vertė keturiasdešimt žiūrovų sėstis šalia personažų prie šeimyninio pietų stalo, ramstyti sienas, spoksoti pro žaliuzių plyšelius ar išsidrėbti ant berniukų lovų.

 

Pilkos kaip pelė, nervingos ir baugščios ponios Fridman vaikai iš laimingų, nerūpestingų ir artimųjų meile apsuptų paauglių virto šeimos pasmerkimo ir griūties dešimtmetį išgyvenusiais vyrais. Pabaigoje motina juos spiria lauk iš šeimos namų. Ji vienintelė išlaiko ramybę, pagaliau tapusi atidi sau pačiai, o ne ją išdavusiam, gal ir be kaltės kaltam vyrui bei niekam tikusiems, teisinės sistemos išbandymo ir visuomenės pasmerkimo neatlaikiusiems sūnums. Ji tapo tuo racionaliuoju šeimos elementu, įtikinusiu vyrą pripažinti jam inkriminuojamą nusikaltimą – lytinį savo mokinių berniukų išnaudojimą. Kaltės suvokimas ir bausmė paspartina Arnoldo Fridmano mirtį, o vyriausias sūnus už jam priskiriamą bendrininkavimą tėvo nusikaltimuose atsėdi maksimalią bausmę. Apie iki galo neįrodytą Fridmanų šeimos paslaptį sukurtas „Oskarui“ nominuotas filmas, kurio pagrindu du lenkų dramaturgai parašė šios dramatiškos teatrinės ekskursijos po vienos šeimos paslaptis scenarijų. Nuteisti ar išteisinti – tokį esminį sprendimą turėjo priimti kiekvienas žiūrovas.

 

Rusė Marija Smolnikova yra neatsiejama nuo „Dmitrijaus Krymovo laboratorijoje“ vykstančių kūrybinių atradimų. Žavinga aktorė, turinti didžiulį talentą, pelniusi pripažinimą, 2016 m. „Auksinę kaukę“, gavo ir Torunės festivalio prizą už Larisos Dmitrijevnos vaidmenį spektaklyje „Bekraitė“ pagal Aleksandro Ostrovskio dramą. O Dmitrijui Krymovui atiteko geriausio režisieriaus apdovanojimas. Netikėta, kad rusų teatro tėvu vadinamo dramaturgo kūryba tapo impulsu vienam įdomiausių Rusijos teatro režisierių sukurti spektaklį apie savotišką slavišką Karmen. Arba tiesiog Larisą Dmitrijevną – naivią, trapią, iš emocijų nuaustą moterį, bandančią išgyventi meilę verslo aplinkoje, persmelktoje griežtos hierarchijos ir pavaldumo.

 

Prieš žiūrovų akis nuo prieplaukos atsiveria upės horizontas. Ekrane užsimezgęs veiksmas sklandžiai pereina į sceną, kurioje kelios kėdžių eilės atsuktos į ekraną, o per visą šoninę sieną suręsta nestabili ir grubi kabykla, kartkartėmis atsikratanti nušiurusių drabužių naštos. Veikėjai, kurie šiaip yra verslininkai, o širdyje – klasikinės rusiškos juodosios komedijos herojai, dangstosi išgalvotais vardais ir neapibrėžta lytine tapatybe. Vienintelis nekintantis dėmuo čia yra hierarchija, savo negailestingais krumpliaračiais traiškanti kiekvieną, išsiskiriantį kitokiu vidumi. Galima būti barmenu transvestitu, kas rytą prieplaukos restorane patiekiančiu čia pat nupeštą „vištažmogę“; leistina būti prasigėrusia „vyrmotere“, angelo balsu pritariančia Pavolgio totoriaus verslininko machinacijoms, arba vyro vaidinama trijų dukterų motuše, ne tik perėjusia visus pažeminimo pragaro ratus, bet dar ir gerokai ten pasilinksminusia bei pasimėgavusia tuo skriaudos procesu. Bet nevalia būti naivia, įsimylėjusia, pažeidžiama moterimi. Naivumas šiame spektaklyje tampa aukos įdagu, žyme, išskiriančia auką tarp plėšrūnų ir eilinių žioplinėtųjų. Auka privalo būti sunaikinta – tokia naujojo pasaulio tvarka. Naujas pasaulis, naujos vertybės, o nelaimingi čia visi iki vieno. Išskyrus be meilės gyventi nebegalinčią ir nenorinčią Larisą.

 

L. yra baltaodė, šviesiaplaukė, penkiasdešimtmetį perkopusi moteris. Ji turėjo sąmoningai sutikti tapti personažu Alaino Platelio spektaklyje „Rekviem L.“. Tam reikėjo papildomų aplinkybių – kameros, išlaukto momento ir šaltakraujiško montažo. Kamera tik nufilmavo iš arti, o moteris atidavė spektaklio kūrėjams teisę pamatyti savo priešmirtinę agoniją. Montažo režisieriaus užduotis buvo negailestingai tiksli – iš ilgų agonijos valandų sumontuoti šimto minučių kūrinį. Tokį, kad nebūtų įmanoma atitraukti akių. Dar truputį – ir jis susiurbtų žiūrovus kaip juodoji kosmoso skylė, bet tada režisierius leidžia kompozitoriui Fabrizio Cassoliui užpildyti visą milžinišką scenos tūrį Mozarto „Requiem“ variacijomis. Keturiolika gyvybingų, labai kūniškų ir jausmingų muzikantų užtvindė scenos pasaulį garsais, improvizacijomis ir griežtomis judesių trajektorijomis. Scenos paviršių dengia antkapių kubai, kuriais sudalyta visa scenos plokštuma vizualiai primena sukrečiantį monumentą, skirtą Holokausto aukoms Berlyne. Guminiais batais avintys muzikantai vaikšto, straksi, braido, šoka, sėdi, klajoja, svinguoja tarp ir ant antkapių plokštumų. Maža to, tarp keturiolikos vyrų tik viena moteris – galingo balso ir stoto juodaodė – tampa savotišku atsvaros tašku baltosios herojės agonijai ekrane. Vitališka vokalistė, įkyriai primenanti Vilendorfo Venerą, siurbia į save partnerių ir žiūrovų dėmesį. Šiame „Rekviem“ grožis, sakrali šviesa, humanizmas pjaunasi su egzistencine gėda, nejaukumu, nerimu stebint nepridengtos mirties triumfą. Laidininkas ir mūsų vedlys šioje nepavydėtinoje sceninėje akistatoje yra tik muzikantai. Jie – ir savotiška apsauga, įžeminanti žiūrovų salėje susitvenkusias emocijas. Žongliruodami muzikiniais stiliais, žaisdami savotišką muzikos ir judesio pingpongą, jie padeda mums ištverti, lydi spektaklio reljefu tarsi atlaidūs atsidavusieji mirties slėpinio tarnystei. „Rekviem L.“ laimėjo didžiąją dalį festivalio „Kontakt“ prizų. Ir man niekada nekils klausimas – kodėl?

Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Małgorzata Kochan spektaklyje „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Małgorzata Kochan spektaklyje „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Scena iš spektaklio „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Scena iš spektaklio „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Scena iš spektaklio „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Scena iš spektaklio „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Scena iš spektaklio „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Scena iš spektaklio „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Scena iš spektaklio „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Scena iš spektaklio „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Marija Smolnikova spektaklyje „Bekraitė“. N. Cheban nuotr.
Marija Smolnikova spektaklyje „Bekraitė“. N. Cheban nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekraitė“. N. Cheban nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekraitė“. N. Cheban nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekraitė“. N. Cheban nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekraitė“. N. Cheban nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekraitė“. N. Cheban nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekraitė“. N. Cheban nuotr.
Scena iš spektaklio „Rekviem L.“. Ch. Van der Burghto nuotr.
Scena iš spektaklio „Rekviem L.“. Ch. Van der Burghto nuotr.
Scena iš spektaklio „Rekviem L.“. Ch. Van der Burghto nuotr.
Scena iš spektaklio „Rekviem L.“. Ch. Van der Burghto nuotr.
Scena iš spektaklio „Rekviem L.“. Ch. Van der Burghto nuotr.
Scena iš spektaklio „Rekviem L.“. Ch. Van der Burghto nuotr.
Scena iš spektaklio „Rekviem L.“. Ch. Van der Burghto nuotr.
Scena iš spektaklio „Rekviem L.“. Ch. Van der Burghto nuotr.
Scena iš spektaklio „Rekviem L.“. Ch. Van der Burghto nuotr.
Scena iš spektaklio „Rekviem L.“. Ch. Van der Burghto nuotr.
Scena iš spektaklio „Rekviem L.“. Ch. Van der Burghto nuotr.
Scena iš spektaklio „Rekviem L.“. Ch. Van der Burghto nuotr.