Žmogus krizės ištiktame pasaulyje

Kai numirsiu, norėčiau, kad ant mano antkapio iškaltų maždaug tokį tekstą: „Nukelk kepurę, praeivi, čia guli žmogus, 2020.09.24–10.11 pamatęs visus Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklius“. Ar dar bereikia kokių paaiškinimų – festivalis baigėsi, ir ateina metas apžvalgoms. Šį kartą nesinori tiesos vynioti į vatą, slapstytis tarp eilučių bei vartojant slidžias, aptakias profesines metaforas kurti seilėtą mitą apie ilgaamžį (Lietuvos masteliais) festivalį. Šešis vakarus žiūrėdama „Sirenų“ spektaklius, svajojau pagaliau parašysianti recenziją, kurios niekas „nepalaikins“, kuria niekas nesidalins ir apie kurios egzistavimą bus gėda žinoti šio projekto organizatoriams, nes apie šią katastrofą reikia rašyti ne recenzijas – laikas parašyti „Sirenų“ nekrologą.

Tas aštuoniolika festivalio dienų jaučiausi įgali savo tekstu pastatyti sieną, išrausti apkasą, suskaldyti mūsų gležną teatrinį pasaulėlį į juos – kuriančius ir mus – juos vartojančius. Dabar turiu savotišką festivalio dienoraštį, kurio puslapiuose skleidžiasi mano kasdienės žiūrovinės kančios, vienkartinių potyrių ir menkaverčių trauminių patirčių istorija. Savo tekste leidau sau būti visiškai nuoširdi, jautri, trapi ir pažeidžiama, nepaisant siaubingos nuojautos, kad esu ne viena, kad mūsų turėjo būti daugiau – atėjusių nusivilti, akimirksniu perkandusių žaidimo taisykles ir pasigedusių aiškaus kriterijaus, kas ir kodėl mus atviliojo ten, kur esame tiesiog nepageidaujami.

Festivalio organizatoriai turėtų labai daug žinoti apie savo potencialius žiūrovus – ko šie tikisi, kas palaiko jų lojalumą, jei kasmet sugrįžta ir perka bilietus. Juk žiūrovas noriai investuoja į tokį kontekstą, prie kurio yra jau pripratęs arba pripratintas, kuris yra suprantamas, kuriame iš karto gali identifikuoti ir perskaityti prasmines nuorodas. Tai kiek Jūsų yra iš tiesų – nuolatinių, ištikimų, kas metai į „Sirenas“ grįžtančių ir jų laukiančių? Ir kas Jus išties ten atvilioja – negi užtenka pažado būti pagirdytiems ypatinga tiesos esencija, leidžiančia praregėti ir viską suprasti apie nedraugišką, atstumiančią, neįsileidžiančią, gniuždančią dabartį? Klausiu Jūsų, lyg pati nebūčiau tokia kasmet „Sirenų“ suviliojama patikli žiūrovė, septyniolika metų patyliukais nuleidžianti savo lūkesčių kartelę – vis žemiau, žemiau... Bėda ta, kad pati neieškau ir nesitikiu teatre aptikti grynos tiesos ir bent kokių aiškesnių nuorodų, atsakymų. Daug dažniau noriu būti tiesiog apgauta, meistriškai suviliota ir įtikinta grynu teatriniu melu arba tiesiog iliuzija.

Supraskit ir išgirskit – man reikalinga, priimtina, aktuali tiesa negali būti gležna ir pažeidžiama kaip, tarkim, kokiam nors „Synth porn’e“, man gyvybiškai būtina tiesa neturi būti menka ir mirtinga – kaip kokiuose nors „Emigrantuose“ bei „NO FAKE*“. O labiausiai nekenčiu haliucinuojančios tiesos, net liežuvis nesiverčia pasakoti, kur ją aptikau, – „Sirenų“ spektakliuose „Somnambulizmas“ ir „fabrica“. Ačiūdie, visose tiesose būna didingų išimčių, būtent prie jų priskirčiau Eglės Mikulionytės ir Liudo Parulskio performansą „Lūkesčiai ir kitos prekės“. Šis meno kūrinys vienintelis neapsimetinėjo jautriu, nes Rotušės aikštėje stovintis metalinis kioskas negalėjo transliuoti atjautos ir empatijos. Tai tebuvo seniai mirusios epochos kiautas. Kad ir kaip skeptiškai žiūrėtum, jame keliems vakarams apsigyvenusi liepsnojanti didžios Lietuvos teatro aktorės siela leido prisiliesti prie vienintelės ir neatšaukiamos – meno, bent akimirksnį gebančio nugalėti mirtį, tiesos. Spektaklio kūrėjai puikiai žino – izoliuotas nuo gyvenimo menas tampa infantilus, nevisavertis, bailus ir apgailėtinas. Toks „menas“ ypač mėgsta virtualias, internetines atakas. Jo nesustabdo jokios antivirusinės programos, nes jis pats labiausiai mėgsta dangstytis pažeidžiamumo ir savotiško iškrypėliško skaistumo, nekaltybės kaukėmis. Ir garsiai šaukti apie save.

O štai Mikulionytė, režisieriaus valia patupdyta į metalinį kioską, buvo stebėtinai gyva ir bauginamai grubi. Na, bent jau man teko laimė būti beveik fiziškai atblokštai nuo intymaus žiūrėjimo pro kiosko prekybinį langelį, nes turėjau kvailos drąsos išsikaulyti Anuškos iš „Meistro ir Margaritos“ monologą. Ar tas išplūdimas, nuvarymas šalin ir asmeniškai viešas (nes garsus) išgėdijimas buvo teatrinis monologas? Tikrai taip, nes jame vėrėsi daugiau nei teatras. Per minutę Vilniaus Rotušės aikšte pražygiavo raudonarmiečiai, nuūžė plikų raganų gauja ir gal net oriai pražingsniavo pats Michailas Afanasjevičius Bulgakovas. Sukaitusi iš gėdos traukiausi nuo kiosko, o giliai širdy liko viltis, kad daugiau niekas negirdėjo, kaip Ji mane išvadino... „Nevala“ tame monologe buvo vienas švelniausių žodžių! „Sirenų“ kioskas tapo stulbinančia traukos vieta: čia galima buvo tiesiog stovėti ir stebėti savo minutės monologą prieinančius užsisakyti teatro pirkėjus – žiūrovus. Tik keturi eurai, o pagaliau jautiesi atsidūręs epicentre tokio keisto teatro, kurio centre – aktorius ir istorija. Išties, taip nostalgiška ir graudu, lyg stebėtum skęstančią Atlantidą ar tiesiog lėtai, oriai išeinančią ištisą teatro ir mūsų jaunystės epochą.

Kaip nuostabu suprasti, kad Slavomiras Mrožekas pjesę „Emigrantai“ rašė tais pačiais metais, kai aš gimiau. Tik jis ją rašė emigracijoje, Paryžiuje, o man teko gimti Lietuvoje. Tais pačiais metais, 1974-aisiais, į šį pasaulį atėjo spektaklio „Emigrantai“ režisierius Darius Gumauskas. Galvoju, kuo mūsų kartos žmogui, garbiam lietuviui aktoriui, gali imponuoti tas pašėlęs lenkas, atvirai niekinęs visus, bandančius ieškoti galutinių atsakymų į amžinus klausimus, tas didis rašytojas, mokėjęs negailestingai išjuokti nežinia kuo paremtą tų – atsakinėjančiųjų – įsitikinimą savo teisumu. Man, pavyzdžiui, labiausiai imponuoja absoliutus Mrožeko tikėjimas, kad vienas didžiausių žmogaus gyvenimo iššūkių ir rūpesčių yra „nugyventi artimiausias penkias minutes“. Kaip teigia rašytojas: „Tikrasis heroizmas – nugyventi artimiausias penkias minutes. Tos vadinamosios herojiškos situacijos, išskirtiniai momentai, ypatingos aplinkybės – jos pačios suteikia mums heroizmo. Kitos penkios minutės – plikos, nebylios ir aklos. Jos nieko mums nesako, nieko nedovanoja ir netgi nieko išskirtinio nereikalauja. Beje, tai ir yra aukščiausias reikalavimas.“ O kuo tiki „Sirenų“ spektaklio „Emigrantai“ kūrybinė grupė?

Be abejo – absurdo visagalybe, na, dar atpažinimo ir susitapatinimo džiaugsmu. Grėsmingas koronaviruso šnopavimas į nugarą privertė menininkus atrasti tobulą lokaciją – apšiurusį SODĄ Vitebsko gatvėje. Jei dar tiksliau – balkoną ir kartu įėjimą į Kultūros kompleksą SODAS 2123. Jei dar negirdėjote – tai Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos įkurta, bendruomeniškumo ir savivaldos principais veikianti erdvė. Pirmą spektaklio premjeros vakarą mes sėdėjome griežtai laikydamiesi atstumo prieš tą balkoną ant drėgnų plastikinių kėdžių, kojos baloje, ant pečių – organizatorių išmoningai pasiūlyti celofaniniai apsiaustai. Balkoną, vaidybinę aikštelę, dengė raštuotas kilimas, ant jo – kirvis, virš kirvio – klibantis vintažinis staliukas. Dar ten buvo du nuo labai ilgo gyvenimo taukuoti foteliai, knygų lentyna, joje albumas apie Žalgirio „vyrus“, darbiniai kelininko drabužiai, basakojis hipsteris nušiurusiais ūsiukais – jis stilingai barškino spausdinimo mašinėle. Na, dar šiek tiek filosofavo ir siurbė į save publikos empatiją. Beveik pamiršau paminėti: balkone gyveno ir toks antras vyras – iki skausmo atpažįstamu lietuvišku komiko veidu, toks graudžiai tuščias, kaip pripūstas balionėlis, tačiau džiuginantis akis kokioje nors tautų mugėje bet kurio Europos didmiesčio prospekte.

Ir štai staiga tiems dviem, visai įsipatoginusiems natūralistinėje gyvenamo balkono erdvėje, tenka ne tik susitvarkyti su kas minutę pro visas gyvenimo skyles besiveržiančiu absurdu (na gerai, pats Mrožekas tai pavadintų kukliau – paradoksais), bet dar ir pasistengti išlikti žmonėmis. Nes tokia jau ta realistinė teatro tradicija – vaidini lauke, vaidini absurdo pjesėje, bet galiausiai vis tiek išeina toks salsvai romantizuotas realizmas. Užtat su labai gražiais, efektingai, saikingai dozuotais, šiuolaikinio šokio inspiruotais fiziologiniais virpesiais. Kai net oras, rodos, sutankėja nuo mažo žmogaus dramos. Ar tokiam begalima jausti neapykantą?

Mes privalome nebebūti atlaidūs – kartojau sau, migruodama iš „Sirenų“ „Somnambulizmo“ į „NO FAKE*“, pakeliui dalyvaudama „fabricoj“ ir galiausiai įklimpdama „Synth porn’e“. Nebeignoruokime paviršutiniškumo, elementaraus amato neišmanymo, įžūlumo kažko mokytis jau žiūrovui pristatomo produkto etape, pozos „kaip išeis, taip bus gerai, ir ai, aš čia tikėjausi, kad bus taip, kaip noriu, bet išėjo kaip visada“. Ir dar – už tokių vienkartinių projektų slypi šventas kūrėjų įsitikinimas, kad žiūrovas vis tiek yra kvailas. Žiūrovai nepamatys baltu siūlu sudygsniuoto „kruvino“ siužeto, jie neturi teisės nuobodžiauti – juk gavo garbės paspoksoti į mane, krapštantį nosį prieš kameras, vis tiek tik griauna savo bukais komentarais subtilią pusiausvyrą tarp intymaus ir viešo, galiausiai jie juk atėjo į spektaklį tik pavalgyti, todėl turi juoktis ten, kur nejuokinga, patys vaidinti, už tai susimokėti ir nuolankiai dalyvauti rituale, kuris smirdi sušvinkusiu sūriu ir elementaraus lyties organo stokojančio mažylio šlapiais sapnais, o jei ką, užliūliuosim – juk люди tai liūdi... Tik kuo čia dėtas teatras ir mes, esminė jo dedamoji – žiūrovai!