7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Prieš srovę

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė 2019“ patirtys

Ingrida Ragelskienė
Nr. 39 (1318), 2019-11-29
Teatras
Kristina Marija Kulinič pasakojime „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Marija Kulinič pasakojime „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.

Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kokia teisi buvo mama, sakydama, kad žmonės yra be galo sudėtingi ir įdomūs. Viena iš vietų, kur tokių – sudėtingų ir įdomių – galima sutikti ypač daug, yra šiuolaikinis teatras ir jo pašauktoji jaunųjų kūrėjų karta. Jie – beveik trisdešimtmečiai nepriklausomybės vaikai, iš mūsų, žiūrovų, nebesitikintys atsiribojimo, pasyvaus vertinimo ir tik stebėjimo. Šių jaunų menininkų pozicija man visiškai priimtina. Dažniausiai tokiame teatre jautiesi gyvesnis, dalyvaujantis, įsitraukiantis ir beveik kažką lemiantis, svarbus. Lapkričio 9 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Studijoje prasidėjęs šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“ priminė, kokia plona riba belikusi tarp teatro ir gyvenimo, jai peržengti užtenka kiekvieno žiūrovo pasirinkimo – būti arba ne to vakaro spektaklio bendrininku, bendraminčiu.

 

Trumpo pasakojimo „Dedukas“ autorė ir atlikėja Kristina Marija Kulinič pirmą „Versmės“ vakarą pabuvo savotišku keltininku, neįkyriu palydovu smalsiam žiūrovui, pasiryžusiam paklajoti po jos senelio biografiją. Susodinusi žiūrovus ratu, jauna menininkė spektaklio pradžioje sukūrė savotišką performanso dalyvių verbalinę bendrystę, padėjusią juokingai graudžią pasaką be pabaigos apie „opapa, užmušusį savo mylimą šunį dėl kąsnelio mėsos“ vizualizuoti bei išgyventi visais užaštrėjusiais pojūčiais. Manau, jau tą akimirką kartu su Kulinič parinkome savotišką prasminį raktą, leidusį atrakinti paslaptingą jos vaikystės atsiminimų skrynutę.

 

Man šioje patirtyje vertingiausias tapo suvokimas apie mūsų prisiminimų bendrumą. Per spektaklį išgyvenau trumpą viziją apie mus vienijantį mitologinį vaikystės rojų, kuriame pasaulis, jo naujas, bauginantis ir žvėrišką smalsumą keliantis turinys mūsų tyko savo formomis, kvapais, emocijomis bei netikėčiausiais pavidalais už kiekvieno įvykio ir artimo žmogaus frazės. „Dedukas“ leidžia prisijaukinti mintį, kad kiekvienas savo gyvenimą galime traktuoti kaip siužetą, o savo poelgius vertinti lyg visa tai iš šalies stebintis hipotetinis žiūrovas. Kokia idėja slypi už to sudaužyto stiklainio su aviečių uogiene ir kodėl mano širdis virto mažu guminiu kamuoliuku, pakliuvusiu į seilėtus šuns nasrus? Maždaug tokius klausimus uždavė tas vidinis žiūrovas, regintis jau nebe scenas iš „Deduko“, o savo gyvenimo dramą, bet vis dar baugščiai judantis griežta performanso kūrėjos ranka suvaldytomis sceninės erdvės kreivėmis.  

 

Ir man nuo vaikystės girdėtas klausimas „Ką žmonės pagalvos?“ – klasikinė normalumą, įprastumą bei menininkės artimo žmogaus, senelio, pasaulio sandaros pamatinę idėją atspindinti tezė – tapo „Deduko“ naratyviniu karkasu. Kulinič, meistriškai įtraukdama mus, konstravo sudėtingo žmogaus charakterio, gebančio ištirpti bendruomenėje, tapti jos pilkosios masės dalimi ir kartu nuolat konfliktuojančio, atmušančio suvaržymus ir abejotinas vertybes, universalų modelį. Gebėjimas matyti pasaulį remiantis aiškiomis, talpumu ir išmintimi gluminančiomis etinėmis ir estetinėmis kategorijomis, distiliuoti šio gyvenimo esenciją su nuoširdžiu smalsumu ir kantrybe, tiesiog stebėti ir neapsimetinėti, neimituoti jausmų, kad ir kaip tai būtų nepatogu, – šios unikalios savybės „Deduko“ autorės Kulinič yra paveldėtos kaip ypač vertingas nematerialusis kraitis, galintis duoti didelius dividendus šiuolaikinei teatro scenai.

 

Kulinič savo „Deduko“ pristatyme išnaudojo performanso menininkės laisvę nuolat grįžti prie bandymo apibrėžti, įsivardyti, ištirti save. Antrą festivalio „Versmė“ vakarą pristatyta Dovilės Zavedskaitės pjesė „Mums nieko neatsitiko“ nustebino autorės talentu suvaldyti jos pristatymo meninę visumą, režisuoti atrandant naujas prasmines jungtis, kuriant autentišką sceninę realybę, pasitelkiant logiką ir valią organizuoti mūsų, žiūrovų, judėjimo srautą ir įtraukimo taškus. Zavedskaitė pirmąją savo pjesės skaitymo mizansceną sukonstravo salės prieangyje. Šviesos taškas nukreipia kiekvieno įeinančio pro duris į Studiją dėmesį į keletą eilučių baltame popieriaus lape: „Čia mano mama. Vadindavau mamuku. Penkiasdešimt devintų gimimo. Baigė biologiją. Dėstė anglų kalbą. Turėjo baseino „Hermis“ abonementą. Klausėsi „Hiperbolės“ ir Gyčio Paškevičiaus. Prie lovos turėjo Paškevičiaus portretą. Paskui susirgo depresija. Paskutinįkart kalbėjomės 2012.11.11 perpiet. Buvo pralinksmėjusi.“

 

Dvi nuolat susipinančios gyvenimo linijos – mamos ir teksto autorės – iškristalizuoja veriančią viziją šeimos, kurioje kertiniais būties ramsčiais tampa nekalbėjimas, vengimas spręsti emocines krizes, vienatvės šaltis. „Mums nieko neatsitiko“ tampa savotiškai bendrine Lietuvos visuomenės dvasinės būsenos ir kiekvieno iš mūsų asmeninio skausmo metafora. Dvidešimt trys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antro kurso vaidybos studentai padėjo perskaityti Zavedskaitės pjesės „špargalkes“. Nuginkluojančiu jautrumu įtraukdami kiekvieną žiūrovą į bendruomenę formuojančius žaidimus, jie mus išmokė suvaidinti žmones, tą lapkričio 11-osios vakarą rateliu vienas kitam į ausį šnabždančius paslaptis šeimos, kurios nebėra. Pjesę skaičiusieji jaukinosi mus ironija, kuri negniuždo, dosniu buvimu šalia, nesidrovint žodis po žodžio iš savęs iškalbamo skausmo ir nebėgant nuo kartais banalios kasdienybės, kuri apgaubia ir apsaugo kaip tas šiurkštus mėlynas megztukas.  

 

LNDT Studija du pirmuosius „Versmės“ vakarus buvo virtusi savotiškais namais – pripildytais istorijų, bendrystės, atvirumo ir atjautos. Autobiografinės dramaturgijos jėga yra neišmatuojama ir net gyvybiškai būtina, čia ir dabar mokantis per pasakojimą, atsivėrimą, dalinimąsi ir bendrystę sveikti ir gyventi.

Kristina Marija Kulinič pasakojime „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Marija Kulinič pasakojime „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Marija Kulinič pasakojime „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Marija Kulinič pasakojime „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Pasakojimas „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Pasakojimas „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Pasakojimas „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Pasakojimas „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Pasakojimas „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Pasakojimas „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Pasakojimas „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Pasakojimas „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Marija Kulinič pasakojime „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Marija Kulinič pasakojime „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Marija Kulinič pasakojime „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Marija Kulinič pasakojime „Dedukas“. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.