Árpádo Schillingo spektaklis „Įstrigę“
Rugsėjį postkarantininiu pūliniu pratrūkęs teatrinis sezonas vis pažeria malonių staigmenų. Tereikia tiesiog ryžtis pagaliau išvažiuoti iš Vilniaus. Ir jei ne iki Klaipėdos, Šiaulių, tai bent iki Trakų kultūros rūmų. Sako, jau visai greitai 1984 m. architekto Alfredo Paulausko projektuotas išraiškingų stogo linijų bei silueto pastatas atgims ištiktas ilgai lauktos rekonstrukcijos. Gal todėl žiūrėti spektaklį įspūdingų mastelių, erdvioje ir, regis, jau senokai šiuolaikinio žiūrovo reikmėms pritaikytoje kultūros rūmų salėje man reiškė ir savotišką atsisveikinimą su šią monumentalią tarybinės praeities liekaną sergėjusia genius loci.








Šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“
Rugsėjo 7–15 d. Vilniuje vykęs tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“ ką tik estafetės lazdelę sklandžiai perdavė „Naujojo cirko stotelių“ rengėjams. Rodos, šioje visa, kas ypač inovatyvu, karštai garbinančioje šalyje, vardu Lietuva, cirko niekada nebus per daug, ypač jei po kokybiško, meistriškai profesionalaus cirko pasirodymo gali išsinešti unikalių, išskirtinių potyrių bei patirčių.








Pokalbis su aktoriumi Valentinu Novopolskiu
Nors per pokalbį Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktorius Valentinas Novopolskis teigė nežinantis, kas yra šiuolaikinis teatras, birželio 19 d. keturiasdešimtmetį minėjusio aktoriaus kūrybinė biografija byloja priešingai. 2004 m. Novopolskis baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, jo kurso vadovė – režisierė Dalia Tamulevičiūtė.








Programa „Russian Case“ festivalyje „Auksinė kaukė“
Jų galvas karūnuoja iš ašutų pinti kokošnikai – dviragiai ir vainikų formos galvos apdangalai, kūnus dengia ilgi stilizuoti liaudiški sarafanai, scenos grindys nuklotos rytietiškais kilimėliais, pagalvėmis. Spektaklį „Finistas – narsusis sakalas“ apie buvusios Tarybų Sąjungos moteris, virtualybėje užverbuotas radikalių islamistų, kūrė tik moterys.








Pokalbis su aktoriumi Viačeslavu Lukjanovu
Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktoriaus Viačeslavo Lukjanovo kūrybinėje biografijoje vien per pastaruosius penkerius metus – dvi nominacijos „Auksiniam scenos kryžiui“ už Ivano Petrovičiaus Voinickio vaidmenį spektaklyje „Dėdė Vania“ ir grafo Glosterio sūnaus Edgaro vaidmenį spektaklyje „Karalius Lyras“.








Pokalbis su Dmitrijumi Denisiuku
Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktorius Dmitrijus Denisiukas nesureikšmina jubiliejinių datų – nei asmeninių, nei profesinių. Vasario mėnesį penkiasdešimt penkerių metų sukaktį aktorius atšventė repetuodamas. O trisdešimt vieni kūrybiškai dosnūs metai teatre prasidėjo 1989-aisiais, kai ką tik Valstybinį teatro meno institutą Minske baigęs jaunas aktorius buvo pakviestas suvaidinti Azazelą režisieriaus Romano Viktiuko spektaklyje „Meistras ir Margarita“. Tokia buvo lemtis – susirgus aktoriui Vytautui Šapranauskui, į Azazelo vaidmenį Dmitrijus turėjo įeiti per keletą dienų. Džiaugiuosi, kad Denisiukas sutiko pasidalinti mintimis apie teatro dabartį ir praeitį.








Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Dantukų troliai“
Jau metus kasdien grumiamės su kelių rūšių baimėmis: banaliąja mirties baime, vienatvės baime, socialinės ir online distancijos baime, skurdo baime, bankroto ir darbo praradimo baime...








Prisiminimai apie aktorę
Ji moka kalbėtis su savimi. Nes šiame spektaklyje vyras (Jurijus Ščiuckis) – pas jūrą arba žvaigždes, o žvejo žmona (Tatjana Genzel) – savyje. Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) spektaklyje „Triušis Edvardas“ dviejų senukų pora yra unikalaus, tik teatre egzistuojančio pasaulio epicentras. Du žmonės, gyvenantys santarvėje ir harmonijoje, gal net sudarantys savotišką vienį, – tarsi šio teatrinio pasaulio pirmapradžiai, šalia mūsų gyvenantys dievažmogiai. Šiame spektaklyje vaikams sena moteris turi dar vieną galią – viską, prie ko prisiliečia, paverčia gyvu, atgaivina ir sužmogina. Keista: spektaklyje vaidina šešiolika aktorių, bet būtent dviem vyriausiems lemta būti neišsenkančia meilės ir tikėjimo gėriu versme.








Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „O Viešpatie, Lietuva!“
„Gausiais dantų kalenimais, garsiais cypimais ir audringais padraskymais į naujas svetainės kėdes“ Lietuva atsisveikino su nelemtaisiais 2020-aisiais – epidemijos, karantino ir Metalinės Žiurkės metais. Citata pasiskolinta iš dar praeitų metų gruodžio 10 d. įvykusios virtualios Vilniaus teatro „Lėlė“ premjeros „O Viešpatie, Lietuva!“, spektaklio dramaturgas ir režisierius Ainis Storpirštis.








Skaitmeninis teatras
„Devyni judesiai, kurie pavers jūsų namus teatru. Pirmas – atsisėskite ir prispauskite kelius prie krūtinės. Apkabinkite juos sukryžiuodami rankas. Jūs – mažas, apvalus kamuolys. Atloškite galvą. Pažvelkite į lubas. Įsivaizduokite, kad pakylate į viršų ir skrendate kiaurai per lubas. Iš pradžių į aukštą virš jūsų.
