Lėlių teatrų festivalio „Kaunas Puppet ’22“ atradimai
Gegužės 20–24 d. Kaune vykęs 22-asis Tarptautinis lėlių teatrų festivalis iš esmės tapo didelio, šiais metais Lietuvai ypač svarbaus kultūrinio žemėlapio integralia dalimi. Nuostabu, kad Kauno valstybinio lėlių teatro pastangos po septynerių metų atgaivinti vieną reikšmingiausių Lietuvos regione organizuotų tarptautinių festivalių sutapo su ambicingais „Kauno – Europos kultūros sostinės“ strateginiais planais.
„Jauno žmogaus memuarai“ Jaunimo teatre
Gegužės 15-oji, sekmadienis. Tik trys klampios teatrinės valandos Jaunimo teatre, ir jau pradedu abejoti savo visad po ranka esančios sentencijos tiesa: „Žmonės žiūri spektaklius apie sovietmetį ne tam, kad nugrimztų į sovietmetį, o kad prasiblaškytų nuo dabartinės santvarkos.“ Režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“ Jaunimo teatre anaiptol nepavyks prasiblaškyti, užsimiršti arba atsiriboti.
Jokūbo Brazio „Žuvėdra“ Oskaro Koršunovo teatre
Ko gero, nėra nieko malonesnio, nei stebėti labai jaunų teatro menininkų kartą, įbrendančią į Antono Čechovo kūrybą. Jie drąsiai čiumpa kokią nors „Žuvėdrą“, mano ją pradedantys tyrinėti, dekonstruoti, interpretuoti, o juk iš tiesų prieš mūsų akis vyksta totalaus įsiskverbimo aktas, tik įsiskverbia ir savo sėklas po jauna oda palieka būtent dramaturgas, dar vienus jaunus ir talentingus suviliojęs pasivažinėti čechoviško pragaro kalneliais.
Teatro „Vaba Lava“ gastrolės Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Rodos, dar tik prieš mėnesį akimirką sustingome iš drovios nuoskaudos, skaitydami mūsiškiams „Auksiniams scenos kryžiams“ nominuotų lenkų, latvio, slovėno režisierių pavardes. O štai jau vėl ant tautinio pasididžiavimo nuospaudos mina Talino ir trečio pagal dydį Estijos miesto Narvos scenos menų centro „Vaba Lava“ gastrolės Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Annos Marijos Adomaitytės spektaklis festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Šių metų festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ pristatytas choreografės Annos Marijos Adomaitytės spektaklis „Pas de deux“ į nepasiruošusio žiūrovo sąmonę įsminga kaip adata arba smeigtukas, nepaliekantis akivaizdžių sužalojimų, tik nejaukų emocinio maudulio pojūtį. Sakyčiau, ypač malonu, kad tokį tikslų, bet gyvybę tausojantį dvasinį smūgį žiūrovų link paleidžia taikli iš Lietuvos kilusios šiuolaikinio šokio kūrėjos ranka.
Spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ Vilniaus mažajame teatre
Balandžio 8 d. Vilniaus mažajame teatre įvykusio premjerinio spektaklio „Saša, išnešk šiukšles“ dramaturgė Natalija Vorožbit yra davusi keletą puikių, subtiliu humoru ir didele atjauta žmonėms persmelktų interviu. Viename ji prisipažįsta: „Savo pirmajame interviu pasakiau, kad žiūrovams turi skaudėti. Pastaraisiais metais duodu vis daugiau interviu ir kiekviename jų manęs būtinai paklausia: viename iš interviu esate sakiusi, kad žiūrovui turi skaudėti, – ką tai reiškia ir kodėl jūs taip manote? Kiekvieną kartą aš atsakau į šitą klausimą ir manęs neapleidžia jausmas, kad duodu vieną ir tą patį interviu.“
Jo Strømgreno spektaklio „Made in Oslo“ gastrolės Vilniuje
Vilniuje tikru pavasariu pakvipo tik balandžio 2-ąją – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre legendinei trupei „Jo Strømgren Kompani“ suvaidinus šokio spektaklį „Made in Oslo“. Šį kartą norvegai pasistengė maksimaliai išnaudoti mūsų, sostinės gyventojų, jūros ilgesį – pakviesdami vilniečius iš vandens perspektyvos pažvelgti į jų gimtojo Oslo fenomeną.
Spektaklis „Miegantys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
2021-ieji mūsų Viešpaties metai, lapkričio 7-oji, 16 val., Naujoji Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) salė. Per keletą apsilankymų spėjau priprasti prie keistai pasišiaušusio, į visas pasaulio šalis vilnijančio rusvo fojė kilimo. Mano pėdos prisideda prie jo pašiaušimo – kas kartą unikalaus, priklausančio nuo tą vakarą teatre susirinksiančių žiūrovų. Keletą kartų bandžiau „selfintis“ gražiomis linijomis lūžtančių medinių sienų fone – nelabai pavyko... Užtat dievinu naujuosius LNDT moterų tualetus – dėl jaukios šviesos ir išmanių vandens, muilo, oro dozatorių. Puikus naujasis senasis teatras, kuris po dalinės rekonstrukcijos prisijaukino žiūrovus kosminiu greičiu – žinoma, visų pirma dėl sėkmingų premjerų.
Spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ festivalyje „Sirenos“
Prakeikiau tą dieną, kai sutikau recenzuoti Vilniaus tarptautiniame festivalyje „Sirenos“ pristatytą slovėnų režisieriaus Jernejaus Lorenci spektaklį „Eichmannas Jeruzalėje". Nors kaip žiūrovė išėjau sukrėsta ir pakylėta teatro įtaigos, aktorių atsidavimo temai, ir dar pilnomis kišenėmis rėmėjų dalinto šokolado, jau įsėdus į namų link riedančią mašiną ėmė graužti aitrus nerimo kirminas.
Árpádo Schillingo spektaklis „Įstrigę“
Rugsėjį postkarantininiu pūliniu pratrūkęs teatrinis sezonas vis pažeria malonių staigmenų. Tereikia tiesiog ryžtis pagaliau išvažiuoti iš Vilniaus. Ir jei ne iki Klaipėdos, Šiaulių, tai bent iki Trakų kultūros rūmų. Sako, jau visai greitai 1984 m. architekto Alfredo Paulausko projektuotas išraiškingų stogo linijų bei silueto pastatas atgims ištiktas ilgai lauktos rekonstrukcijos. Gal todėl žiūrėti spektaklį įspūdingų mastelių, erdvioje ir, regis, jau senokai šiuolaikinio žiūrovo reikmėms pritaikytoje kultūros rūmų salėje man reiškė ir savotišką atsisveikinimą su šią monumentalią tarybinės praeities liekaną sergėjusia genius loci.