Estiška kultūrinio šoko dozė

Rodos, dar tik prieš mėnesį akimirką sustingome iš drovios nuoskaudos, skaitydami mūsiškiams „Auksiniams scenos kryžiams“ nominuotų lenkų, latvio, slovėno režisierių pavardes. O štai jau vėl ant tautinio pasididžiavimo nuospaudos mina Talino ir trečio pagal dydį Estijos miesto Narvos scenos menų centro „Vaba Lava“ gastrolės Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Žinoma, negali pykti ant veidrodžio, prikišamai rodančio šiuolaikinio lietuviško teatro bergždumą, bet trys balandžio 20–22 d. Naujojoje salėje su trenksmu lietuvių publikai parodyti ir detaliai aptarti estų spektakliai verčia mažų mažiausiai sunerimti – Quo vadis, Lituania?

Kartais rašant recenziją tenka atsiversti žemėlapį. Vėpsodama į maždaug 50 tūkstančių gyventojų turintį miestą, nutūpusį Narvos upės pakrantėje, pasienyje su Rusija, svarstau, kaip reikėtų išplėtoti sąvoką „atokus regionas, miestas“? Miestas periferijoje, valstybės pakraštyje, atokioje provincijoje? Bet Estija tokia maža, kad joje gana sunku rasti centrą ir periferiją, ypač geografiškai, juk Talinas – taip pat pasienio zonoje. Akivaizdu, kad reikia kalbėti ne apie geografinį, o apie mentalinį žemėlapį, apie Estijos žemėlapį mūsų mintyse, mūsų vaizduotėje. Nes, sprendžiant iš pristatyto estiško teatro kokybės, tai šalis, kurioje nėra periferijos, nėra pakraščių arba į juos nustumtųjų. Todėl „Vaba Lavos“ atvežti trys gastroliniai spektakliai traktuotini kaip integralūs bendros Europos teatrinės realybės reiškiniai, verti plataus pristatymo Europoje (po Vilniaus estų spektakliai buvo rodomi Rygoje) ir pozityvaus įvertinimo. Beje, žanro požiūriu jie labai skirtingi – nuo šiuolaikinės komedijos, spektaklio, tampančio meniniu ir socialiniu tyrimu, iki klasikiniam agitpropo žanrui priskiriamo sceninio kūrinio.

Tokia nepavydėtina teatro kritiko misija: sėdi latvio režisieriaus Elmāro Seņkovo (taip, tai tas pats vyrukas iš šių ir praeitų metų įvairių Lietuvos teatro apdovanojimų sąrašų) su dviem estais ir dviem latviais aktoriais sukurtoje komedijoje „Du garažai“ ir iš pavydo grieži dantimis. Labiausiai dėl laisvės būti maksimaliai atviram ir būti savimi, kad ir koks kitiems atrodytum – juokingas, apgailėtinas, mielas, agresyvus, susitvardęs, beviltiškas, pašėlęs, beprotis, žlugęs ir prisikėlęs. Dar šiek tiek – dėl atsainaus požiūrio į ketvirtąją sieną: jei jau užsimezga ryšys su publika, kodėl nepažaisti šiomis aplinkybėmis, nuolat kuriant lyg vis iš naujo atsirandantį intymų emocinį kontaktą tarp vaidinančiųjų ir stebinčiųjų. Ir galiausiai – dėl santykio su kaimynais: nors šiame postsovietiniame garaže neužteko vietoms visoms trims Baltijos sesėms, tam tikrą apeliaciją į mūsų bendrą kultūrinę atmintį, organiškai įgytus ir gyvenimo kelyje susirinktus įpročius, išgyvenimo bei išlikimo triukus lietuviai žiūrovai perskaitė tuojau pat, be didelių intelektinių pastangų, visų pirma emociniu, juoko, empatijos keturiems droviems „garažiniams“ vyrukams lygmeniu.

Trisdešimt septynerių metų režisierius labai tiksliai apibrėžia savo kartos garažuose įstrigusių jau nebejaunų vyrų emocinę būseną: „Mano tėvas turėjo garažą. Mano tėvas taisė skalbimo mašinas. Mano tėvas kovojo su reketininkais. Mano tėvas gėrė. Mano tėvas garsiai dainuodavo, kai gėrė. Kartais net negerdamas. Kai tėvo kišenėje radau prezervatyvą ir paklausiau, kas tai, jis ilgai tylėjo, o tada pasakė, kad tai vaistai nuo galvos skausmo. Mano tėvas išmokė, kaip trenkti kam nors į veidą, kai jie apstoja mane. Mano tėtis nežaidė su manimi, kai prašiau, bet nusivedė mane į cirką. Jam patiko klounai. (...) Mano tėvas dingo ir grįžo tada, kai niekas nebesitikėjo. Mano tėvas išsiskyrė su mano mama. Mano tėtis rinko alaus skardines. Nežinau kodėl. Mano tėvas visada rūkydavo, net būdamas namie. Cigarečių kvapas vis dar primena vaikystę. Mano tėvas nemokė manęs vairuoti, nes neturėjo teisių. Galbūt tai ir gerai, nes jis daug gėrė. Nežinau, ką jis galvojo. Nežinau, apie ką svajojo. Aš jo gėdinausi. Dabar sakau, kad man nerūpi, bet tai netiesa. Mano tėvas nėra tas, kuris galėtų rengti šou. Jis nėra didvyris, nors kovojo. Su savimi. Aš irgi turiu garažą. Tai vadinama teatru.“

Kartais taip norisi tokio tikslaus temos preparavimo ir gebėjimo būti maksimaliai sąžiningam savo asmeninės ir į teatrą ateinančių žiūrovų patirties atžvilgiu iš Seņkovo bendraamžių lietuvių režisierių. Kažkuriuo metu lyg neatsitiko terapinio atsivėrimo mūsų „daug vilčių teikusiai“ dabar jau vidurinei teatro menininkų kartai, o gal jų pedagogai leido per anksti paleisti saugančią, globojančią mokytojo ranką, gal buvo pernelyg abejingi po jų ateisiantiems, užsiėmę tik savimi? Nežinau, kas trukdo Lietuvos teatre gimti tokiems spektakliams kaip „Vaba Lavos“ „Du garažai“ arba „Aš turėjau pusbrolį“. Pastarasis labiausiai intrigavo dramaturgės Rasos Bugavičutės-Pēcės asmenybe, menine pozicija. Pusiau lietuvės, pusiau latvės pjesė statoma Estijoje, siužetinė linija taip pat aprėpia visas tris šalis, savotiškas reversas Baltijos keliui – mūsų kaimynines šalis jungiantys kraujo ir nusikalstamos veiklos ryšiai.

Režisierius Valteris Sīlis priverčia du aktorius susitikti tik videokadre, o scenoje kiekvieno gyvenimo paralelės brėžiamos visiškai autonomiškai, per ženklų atstumą: kiekvienas yra savo darbinėje aplinkoje, konstruojamoje iš stalo, biuro kėdės, stalinės lempos ir vaizdo kamerų. Žalio ekrano magija leidžia atsirasti virtualiam artimų giminaičių, pusseserės ir pusbrolio artumui. Kraujo ryšio sakralumas skleidžiasi per naratyvą ir labai subtilų, kruopščiai suderintą videotakelį, o sceninėje realybėje tai yra tiksliai savo funkcijas atliekantys, savotišką meninį tyrimą žiūrovų akivaizdoje demonstruojantys asmenys. Vizualinis spektaklio sprendimas tampa fundamentaliu pamatu, gal net postamentu labai asmeniškai, jautriai, skaudžių atsivėrimų kupinai jaunos moters brendimo ir netekties istorijai.

O apie opozicinio Baltarusijos laisvojo teatro spektaklį „Error 403“ pasilieku teisę nekalbėti – nesijaučiu stipri politinės ideologijos problematiką tipiško agitacinio teatro priemonėmis atskleidžiančio teatro srityje. Išskirčiau šį spektaklį kaip dar vieną iš žavingo estiško reiškinio mįslingu pavadinimu „Vaba Lava“ bruožų – būti maksimaliai atviram kiekvienai pilietinei pozicijai ir meninei raiškai.