Dievas motina, duktė ir Saša – šventoji dvasia

Balandžio 8 d. Vilniaus mažajame teatre įvykusio premjerinio spektaklio „Saša, išnešk šiukšles“ dramaturgė Natalija Vorožbit yra davusi keletą puikių, subtiliu humoru ir didele atjauta žmonėms persmelktų interviu. Viename ji prisipažįsta: „Savo pirmajame interviu pasakiau, kad žiūrovams turi skaudėti. Pastaraisiais metais duodu vis daugiau interviu ir kiekviename jų manęs būtinai paklausia: viename iš interviu esate sakiusi, kad žiūrovui turi skaudėti, – ką tai reiškia ir kodėl jūs taip manote? Kiekvieną kartą aš atsakau į šitą klausimą ir manęs neapleidžia jausmas, kad duodu vieną ir tą patį interviu.“ Po šia švelnia ironija slepiasi menininkė, kurios pirma pjesė vadinosi „Paprastųjų gyvenimas“ („Житие простых“). Iš karto teatre pastatyto kūrinio autorei buvo tik devyniolika ir pačiame pjesės pavadinime slypėjo į lietuvių kalbą neišverčiama pagarba ir meilė sakraliai „mažo“ žmogaus būčiai.

Viena talentingiausių, ypatingu menininkės autoritetu ir didele įtaka šiuolaikinio Ukrainos teatro procesams išsiskiriančių dramaturgių niekada neišdavė savo kūrybinės filosofijos – atskleisti neišsemiamus savo herojų išminties, gerumo ir žmogiškumo klodus. Vorožbit rašo pjeses apie tikrus dvasios titanus, nors jie dažniausiai apibūdinami kaip paprasti žmonės, kaimynai iš gretimos laiptinės arba mūsų artimieji, dažnai likę kažkur ten – priemiesčiuose, kaimuose, istorijos paraštėse. Tokie iš esmės yra ir Vilniaus mažajame teatre pastatytos Vorobžit 2014 m. sukurtos pjesės „Saša, išnešk šiukšles“ herojai, panardinti į tirštą istoriją apie mirtį, gyvenimą ir meilę. Prasidedanti nuo dalykiško, sodrių charakteristikų kupino motinos ir dukters dialogo, ruošiant atminimo pietus, istorija atsiveria netikėtu kampu prie šio dueto prisijungus pačiam Sašai – ką tik netikėtai mirusiam Ukrainos armijos pulkininkui. Metai buvimo šalia savo gedinčių šeimos moterų ir prasidėjęs karas tampa postūmiu Sašai prisikelti ir eiti ginti tėvynės. Tik štai Katia ir Oksana jau nebeturi jėgų gedėti ir apraudoti jo – dar sykį mirsiančio brangiausio žmogaus.

Reta dramaturginė medžiaga yra sulaukusi tokio plataus spektro žanrinio apibrėžimo: „Saša, išnešk šiukšles“ vadinta ir antikarine drama, ir pjese-konceptu, ir psichologine pjese, ir „scenomis iš gyvenimo“, ir postmodernistine drama. Gal tik režisieriams šie apbrėžimai nė motais, kiekvienas randa savą raktą šiam Vorožbit kūriniui, ne išimtis ir Stasas Žirkovas, savo pastatyme Vilniaus mažajame teatre nusprendęs visiškai pasitikėti aktorių Neringos Būtytės, Miglės Polikevičiūtės ir Tomo Stirnos kūrybine intuicija. Paradoksas, bet premjeriniame spektaklyje didžiausiais dvasios titanais tampa visų pirma aktoriai. Būtent jiems tenka atsakomybė įvesdinti mus, žiūrovus, į netekties, gedėjimo, artimojo paleidimo sceninę tėkmę. Minimalistinėje pjesės struktūroje personažų trejetas tampa ne tik siužetą laikančiais struktūriniais atspirtis taškais, bet ir savotiška sakralaus religinio simbolio parafraze. Ne tik krikščionybei būdinga šventosios trejybės koncepcija – Dievas tėvas, sūnus ir šventoji dvasia – tampa švelnia aliuzija į vilties dievą, apsireiškusį trimis asmenimis: Katia, Oksana ir Saša. Tebūnie tai motina, duktė ir jų neišmylėtas, per anksti išėjęs tėvas ir patėvis Saša – šių personažų šviesa, tragikomiška, kartais net melodramatiška ir tiesiog žmogiška priklausomybė vienas nuo kito scenos kūrinyje atveria galingą dvasinį portalą, tampantį vilties ir susitaikymo pažadu.

Dar prieš karą viename interviu režisierius Žirkovas į klausimą apie moralinius slenksčius, ribas arba orientyrus jo kuriamame teatre atsakė taip: „Išties tai yra tikėjimas. Dešimt įsakymų. Nuodėmė ar ne nuodėmė. Nes tikras tikėjimas duoda ne pilką spalvą, o ryškiai baltą ar juodą, tai teatre svarbu. Geras poelgis ar blogas? Tokiu būdu dekonstruoji pjesę, o tada atskleidi, ką žmogus nori nuslėpti. Ir jūs jį papilkinate ar net šiek tiek pabalinate. Tačiau pagrindas yra juoda ir balta.“

Šios kūrėjo mintys kiek paaiškina ir scenovaizdžiu, kostiumais kuriamas prasmes. Dailininkas Artūras Šimonis scenovaizdyje išnaudoja steriliai baltos, nuasmenintos šiuolaikinės virtuvės segmentus. Šaltis, struktūra, hierarchijos persmelktas gyvenimas ir vienatvė tvoskia iš ledyno gabalus primenančio pirmos scenos vizualinio sprendimo, bet tada ateina juodais gedulo kostiumais vilkintys, gyvenimo aistros ir neišspręstų, neišsakytų emocijų kupini herojai ir mirties sukurta tvarka ima aižėti. Dailininkas scenovaizdyje meistriškai manipuliuoja detalėmis – balti popierinių gulbių lankstiniai, nutūpę ant daugelio virtuvės plokštumų, paslapties, anapusybės atmosferą kurianti lokali šviesa, netikėtai panaudojami dūmų efektai kuria kasdienybės misticizmo, įdvasinimo iliuziją. Makabriškas virtuvės detalių subirimas į atskirus segmentus, mobilumas sustiprinamas antroje scenoje. Čia išnaudojama išvirkščioji kasdienių daiktų pusė, visą virtuvės kampą paverčiant antkapių rikiuote, stūksančia eilinėse Kijevo priemiesčio kapinėse. Spektaklio pabaigoje virtuvės baldų segmentai įcentruojami – lemiamus herojų sprendimus atskleidžianti scena primena laike ir erdvėje sustingusį bombos smūgį ir jo visa griaunančią bangą. Tokiame akimirką sustingusio sprogimo epicentre susitinka ir vienas į kitą prabyla gyvieji ir mirusieji.

Spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ skirtas kiekvienam, laidojusiam savo artimuosius, pačius mylimiausius ir svarbiausius žmones, be kurių tolesnis gyvenimas gali atrodyti nebeįmanomas. Arba žmogui, išgyvenusiam akistatą su karo siaubu, su triuškinančia, žlugdančia, pelus nuo grūdų atsijojančia karo mašina: pastaraisiais mėnesiais tai reiškia – faktiškai kiekvienam. Išgedėti, išjuokti ir išverkti skausmą, susitaikyti su netektimi ir išlikti – spektaklis nubrėžia net keletą galimų emocinio elgesio trajektorijų didžiosios katastrofos akivaizdoje. Po premjeros vykusiame aptarime „Saša, išnešk šiukšles“ dramaturgė Vorožbit sakė, kad jai skaudu dėl neišsenkamo pjesės aktualumo. Faktas, kad 2014 m. Rusijos karinė agresija buvo 2022-ųjų humanitarinės katastrofos Ukrainoje preliudija, pabrėžiamas ir pačiame spektaklyje. Karas čia ne metafora – jis yra apčiuopiama, kiekvieną akimirką juntama spektaklio sudedamoji dalis. Štai skamba siaubinga ir nuostabi lietuviškos estrados daina, priverčianti pasileisti plaukus ir prisiminti saujelę iš bendro šeimos gyvenimo likusių gražiausių atsiminimų, ir tampa aišku, kad kompozitorius Bohdanas Lysenko karo esmei atskleisti pasirinko tikslesnį leitmotyvą nei kariniai maršai. Nes muzika spektaklyje „Saša, išnešk šiukšles“ nutiesia tiltus tarp to, kas vyksta meniniame pjesės laike bei erdvėje, ir šios dienos karo, suvienijusio Ukrainą ir Lietuvą, realybės.