Kasdieniškai nepakeliamas šokis dviese

Šių metų festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ pristatytas choreografės Annos Marijos Adomaitytės spektaklis „Pas de deux“ į nepasiruošusio žiūrovo sąmonę įsminga kaip adata arba smeigtukas, nepaliekantis akivaizdžių sužalojimų, tik nejaukų emocinio maudulio pojūtį. Sakyčiau, ypač malonu, kad tokį tikslų, bet gyvybę tausojantį dvasinį smūgį žiūrovų link paleidžia taikli iš Lietuvos kilusios šiuolaikinio šokio kūrėjos ranka. Jau šiandien stebint pirmuosius Adomaitytės spektaklius reikia tyrinėti, iš kokių dėmenų susideda unikalus jaunosios choreografės kūrybinis braižas, kas labiausiai darė jai įtaką: meninės meistrystės pamokos, gautos augant, mokantis, šokant Lietuvoje (Adomaitytė yra choreografės Airos Naginevičiūtės duktė), studijos Šveicarijoje, Lozanos scenos meno universitete „La Manufacture“ bei vizualiųjų menų magistrantūroje Lozanos meno ir dizaino universitete ECAL gautas puikus profesinis parengimas, ar vis dėlto visuma įgimto ir įgyto talento, profesinių žinių.

Pats spektaklio „Pas de deux“ pavadinimas sufleruoja akivaizdžias kūrinio sąsajas su pamatinių klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio filosofijos reikšmių ir meninės raiškos priemonių sankirta. Todėl ypač norisi atsekti šio globalaus žanrinio kontrasto ir susipynimo ištakas. „Pas de deux“ – bazinis baleto terminas, tai klasikinis „žingsnis dviese“, jo iš prigimties sudėtinga vidinė konstrukcija ir pompastiškumas suteikia galimybę pasitelkti aktualią visuomeninę temą, ją perteikiant kamerinės melodramos forma. O šiuolaikinis šokis su visa teisėtai išsikovota laisve ir drąsa linkęs šį „žingsnį dviese“ dekonstruoti, pasitelkiant šokėjų asmenybes ir beribę kūno raišką globaliai pozicijai išsakyti. Gal todėl spektaklyje „Pas de deux“ nuskamba ir apibendrintas, tam tikru klasikiniu kanonu pagrįstas, ir asmeniškas, radikaliai individualus, autentiškas meninis pasisakymas, idėja, turinys.

Dažname šiuolaikinio šokio pastatyme naudojamas žiūrovų susodinimas ant kvadratu vaidybinę aikštelę rėminančių platformų tikrai nebuvo pats humaniškiausias „Pas de deux“ erdvės suvaldymo sprendimas. Nors sodriai mėlynos spalvos aikštelės danga sufleravo apie galimą nusiraminimą, susikoncentravimą bei atsipalaidavimo ir saugumo, pasitikėjimo ryšių tarp scenos ir žiūrovų užmezgimą, spektaklio šviesų bei muzikos konceptas kūrė priešingą atmosferą (garso ir šviesos dizainas – Gautier Teuscher). Nerimas, įtampa, apribojimai – tokie sterilios, nužmogintos erdvės diktuojami pojūčiai buvo kuriami būtent šviesa. Trys kvadratinių šviestuvų plokštumos, jų intensyvus šaltų spindulių koncentratas nekito per visą spektaklį. Šviesa leido puikiai matyti prieš akis atsiveriantį vaizdą – kitus žiūrovus, sėdinčius čia pat, priešais, labai individualiai, autentiškai stebinčius ir priimančius šokio spektaklį. Muzika taip pat apskaičiuotai dozavo, valdė žiūrovų dėmesį ir net, sakyčiau, vidinį, emocinį ritmą, gebėjimą susitelkti ir priimti arba atmesti dviejų šokėjų atliekamą „Pas de deux“ judesių rutiną. Ritmiški, sodrūs, emociškai tiršti elektroniniai garsai tobulai įrėmino, savyje ištirpdė judesių kompoziciją ir seką. Faktiškai vieną valandą stebėjome atvirkštinę valso poziciją: šokėja (Mélissa Guex) priekyje, partneris (Victor Poltier) iš nugaros, vedančioji ranka rankoje, antroji ranka ant partnerės klubo; ji prilaiko partnerio ranką ir išsisuka bei sugrįžta į pradinę poziciją, iš esmės aktyviausiai sukiodama pėdas.

Mėlyna danga išties padeda bent trumpam pailsėti nuo įtampos – emocinės, vizualinės, net taktilinės, ištinkančios būnant specifiškai konstruojamoje spektaklio erdvinėje ankštumoje. Tikslumas ir precizika svarbi ir šokėjų aprangos detalėse: elementariausi džinsai, unisekso stiliaus marškinėliai, sportiniai bateliai, pabrėžiantys šokėjų kūnų kasdieniškumą, pasakojamos istorijos universalumą. „Pas de deux“ meninis įrankis – kasdienis žmogaus kūnas, įžeminantis smurto, individualaus bei socialinio, turinį ir aspektus. Kol kas spektaklio žiūrovui sudėtinga išlaikyti dėmesį didėjančiu tempu vystomai šokėjų santykių kreivei. Čia tampa labai svarbios detalės, niuansai: kiekvienas valingesnis, net mažiausias bandymas išsprūsti, atstumti ir vėl priimti, suasmeninti, išskirti savo patirtį, sukauptą buvimo poroje rutinoje, ir galiausiai indentifikuoti savo partnerį, dalinantis artumu, skausmu, traumomis. Perkeičiant save, sukurti naują santykių kokybę, kurioje kasdienybės rutina nebebus tapati skausmui ir vienas kito žlugdymui, o gal žingsniu į „Pas de trois“?