7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Laikas girdi mus

„Jauno žmogaus memuarai“ Jaunimo teatre

Ingrida Ragelskienė
Nr. 21 (1428), 2022-05-27
Teatras
Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.

Gegužės 15-oji, sekmadienis. Tik trys klampios teatrinės valandos Jaunimo teatre, ir jau pradedu abejoti savo visad po ranka esančios sentencijos tiesa: „Žmonės žiūri spektaklius apie sovietmetį ne tam, kad nugrimztų į sovietmetį, o kad prasiblaškytų nuo dabartinės santvarkos.“ Režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“ Jaunimo teatre anaiptol nepavyks prasiblaškyti, užsimiršti arba atsiriboti. Ričardo Gavelio kūrybos įkvėptas spektaklis volu pervažiuoja per vyresnio žmogaus atmintį, o štai jauną žiūrovę tenka dar tą patį vakarą nuvežti prie pamėkliškų Sporto rūmų. Vien tam, kad vargšė būsimo programinio lietuvių kalbos ir literatūros pamokų kūrinio skaitytoja įsitikintų, jog tą vakarą spektaklio scenoje grėsmingai pakibę lenkto stogo architektūriniai elementai ir apleistas pastatas miesto centre išties yra vienas ir tas pats, dabartiniam jaunam žmogui visiškai nieko nebereiškiantis istorinis artefaktas.

 

Štai kolegos literatūrologai teigia, kad Europos literatūros kertiniu akmeniu tapęs Charles’as Dickensas tiesiog išsigalvojo Viktorijos epochą ir Anglija, kurią mes įsivaizduojame pažįstantys, – iš esmės tai Dickenso vaizduotės vaisius. Kas galėtų paneigti, kad vienas iš lietuviškos literatūros kertinių akmenų – Gavelis – tiesiog ėmė ir išsigalvojo ne tik sovietmečio Lietuvą, bet ir visą savo „jaunų žmonių“ kartą – tuos pačius dabartinius septyniasdešimtmečius, kurie išgyvenę karantiną arba ne, dauguma jau iš anapusybės ir nuo scenos stebi mus ir save, filosofuoja apie lietuvybę, deklaruoja savo idealus ir kitais būdais tiesiog siaubingai nuobodžiauja. Dar jie būtinai klausosi muzikos – kokio nors jaukiai psichodelinio lietuviško džiazo, nors širdies gilumoje ilgisi klasikinio roko, ypač ilgų jautriais pirštais glamonėjamos gitaros pasažų. Ir dar – Gavelio „Jauno žmogaus memuarų“ herojai nuolat kilnoja stikliuką. Žinote, toks mechaniškas judesys, trajektorija: lakuotas baro stalviršis – nevalingai prasižiojanti burna.

 

Atmintis, klajojanti išnirusios epochos labirintuose, desperatiškas anų ir šių laikų idealistų noras būti bendruomenės dalimi ir sovietmetis, kaip dabarties žmogų naikinančios vėžinės ląstelės, – maždaug tokios kertinės temos skleidžiasi naujausiame režisierės Švedkauskaitės spektaklyje. Be abejo, minėtina išskirtinė ir ypač svarbi, su kiekvienu jaunos menininkės nauju pastatymu sceną persmelkianti, tiršta, beveik atskiru ir labai svarbiu personažu tampanti unikali spektaklio atmosfera, šįkart įkvėpta gaveliškos mirties metafizikos. Joje – meistriškai scenoje įkūnytoje mirtyje – tarsi lediniuose Neries vandenyse plūduriuoja „Jauno žmogaus memuarų“ prisitaikėliai ir kovotojai. Spektaklio žmonės, iš esmės tapę vienu – išeinančios kartos, besibaigiančios epochos kūnu ir apibendrinta jauno lietuvio idealisto metafora, tarsi gintaro inkliuzas apžiūrinėjama iš mūsų, dabarties personažų, vertinimo pozicijų.

 

Spektaklyje tenka stebėti daugybę transformacijų: pats autorius Gavelis čia traktuojamas per dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus kūrybinę prizmę. Puikus socialinio grotesko meistras kūrinio inscenizacijoje stengiasi pateikti kolegą „klasiką“ maksimaliai aktualiai, dėl to atsisakydamas daugybės potemių ir savotiško radikalaus patriotinio lyrizmo, dėl kurio bent jau mano, dabartinių keturiasdešimtmečių, karta kadaise ypač vertino Gavelio kūrybą. Dabarčiai ir spektaklio kūrybinei komandai to akivaizdžiai nereikia: bent kiek jausmingesnis monologas apie Lietuvą būtų padėję personažams ir mums, žiūrovams, išsmukti iš tirštos sovietmečio atmosferos. Knygos struktūrą diktavusi laiškų forma spektaklyje transformuojama į monologus, gerokai lėtinančius veiksmo tempą, dalis dialogų čia perdėtai literatūriniai, dvelkiantys to laikotarpio pompastika, bet vis dėlto idealiai padedantys pasinerti į ne-gyvenimo, be-laikiškumo, nevilties nuotaiką. Teksto patetika, uždarumas skatina herojus emocijas reikšti kūno kalba ir, žinoma, – muzika. Atskiros studijos vertas spektaklio kompozitorės Agnės Matulevičiūtės kūrybinis darbas ir unikalus bendradarbiavimas su gyvai muziką atliekančiais aktoriais.

 

Spektaklio dailininkai Karolina Janulevičiūtė, Jurgis Paškevičius ir Monika Janulevičiūtė primygtinai ištikimi monochromiškai – pilkai-žalsvai-rudai spalvinei paletei, idealiai atskleidžiančiai standartizuotą sovietmečio estetiką. Scenovaizdyje įkūniję praėjusios epochos vieną tipiškiausių bruožų – ankštumą, jį lydintį oro, asmeninės erdvės trūkumą, dailininkai išnaudoja autentiškų daiktų faktūros, spalvų, mastelių jėgą ir paveikumą. Sėkminga scenovaizdžio elementų visuma: masyvus baras, dirbtine oda aptraukti minkštasuoliai, muzikinės grupės aikštelė-postamentas, netikėtai išnaudoti grubūs riedučiai, iš herojų minios išskiriantys vienintelę kūniškų santykių srityje laisvą merginą, ir, be abejo, – to laikotarpio metafora tampantys griežtą uniforminį kirpimą bei minkštas natūralių audinių faktūras derinantys kostiumai. Herojai juose lyg brangūs muzikiniai instrumentai savo futliaruose – kiekvienas sulaukia unikalios akimirkos improvizacijai, solo partijai ar bent jau sėkmingam įsitraukimui į temos atlikimą duetu arba ansamblyje.

 

Sovietmetis, tampantis šiuolaikinio žmogaus stigma, labiausiai neatpažįstamas, neidentifikuojamas stebint „Jauno žmogaus memuarų“ aktorius, su ypatingu atsidavimu išlaukiančius tik muzikavimo akimirkų. Sunku perprasti temų raizgalynę, kurią kartu su aktoriumi Vainiumi Sodeika į sceną atsineša Leonas Ciparis – jaunas žmogus švelniai žilstančiais smilkiniais, organiškiau, natūraliau atliepiantis kokios nors „Respublikos“ erdvę ir laiką. Perdėtai vienspalviai, schematiški čia ir komunistai funkcionieriai, vaidinami Vytauto Anužio ir Mato Dirginčiaus. Žmogus schema, bet itin laisvas bei savo laisvę agresyviai demonstruojantis čia ir Tomas Kelertas – aktorius Sergejus Ivanovas. Keista, juk šiame auksiniame aktorių trejete yra bent vienas, galintis savo patirtimi, savo gyvenimu liudyti praėjusioje epochoje buvus daugiau spalvų už standartinę žalsvai pilką. Literatūrine lyrika arba perdėtu idėjiniu teisingumu išsiskiriančiame moteriškų personažų būryje dėmesį traukia vienintelė balta varna – Viktorijos Kuodytės vaidinama ciniška Kauno kekšė, laisvos dvasios meilės meno virtuozė, o prigimtimi – tikra Leono sesuo.

 

Akivaizdu, personažai taip ir liktų neišlipę iš gaveliškos literatūros eilučių, jei ne viesulu į sceną įsiveržiantis Alekso Kazanavičiaus ekstrasensas. Užkalbėjęs, gydomąja energija įkrovęs visą aplink Jaunimo teatrą kilometro spinduliu esančią druską, jis pagaliau iš mirties apžavų pažadino ir žiūrovus salėje. Triukas labai paprastas – nukreipti ironijos, juoko, sarkazmo smaigalį į pačią laikmečio absurdiškumo šerdį, išdistiliuojant naivaus dvasingumo, misticizmo, tikėjimo vardan tikėjimo esenciją. Tokia aktoriaus talento jėga – bent dešimtį minučių įsijausti, apčiuopti ir suteikti balsą tam, kas amžina ir nekintama, – neegzistuojančiai lietuviškai dvasiai, vienam vakarui įgarsintai troškioje ir net sovietmetį kartais menančioje Jaunimo teatro scenoje.

Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Vainius Sodeika ir Sergejus Ivanovas spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Vainius Sodeika ir Sergejus Ivanovas spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Vainius Sodeika ir Jonė Šadeikė spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Vainius Sodeika ir Jonė Šadeikė spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Vainius Sodeika, Vytautas Anužis ir Jonė Šadeikė spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Vainius Sodeika, Vytautas Anužis ir Jonė Šadeikė spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Vainius Sodeika spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Vainius Sodeika spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Ivanovas, Dovilė Šilkaitytė ir Vytautas Anužis spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Ivanovas, Dovilė Šilkaitytė ir Vytautas Anužis spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Vainius Sodeika ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Vainius Sodeika ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksas Kazanavičius ir Vainius Sodeika spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksas Kazanavičius ir Vainius Sodeika spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.