Meistriškai papasakota istorija sukuria pasaulį

Vilniuje tikru pavasariu pakvipo tik balandžio 2-ąją – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre legendinei trupei „Jo Strømgren Kompani“ suvaidinus šokio spektaklį „Made in Oslo“. Šį kartą norvegai pasistengė maksimaliai išnaudoti mūsų, sostinės gyventojų, jūros ilgesį – pakviesdami vilniečius iš vandens perspektyvos pažvelgti į jų gimtojo Oslo fenomeną. Šis rakursas ne tik atskleidžia šimtmečių istorijos klodus bei išdidina, sutaurina žmonių jausmus, santykius, bet ir priverčia mus bent valandai tapti jūros, vandens stichijos įsikūnijimu, išgyvenančiu nuolatinę vidinę kaitą.

„Kvart“, „Ring“, „Gone“ – trys šokio miniatiūros, atskleidžiančios bendrą spektaklio turinį, iš esmės pasakojantį apie amžiną tigro ir arklio kovą, alegoriškai priešpriešinantį pavojingą plėšrūną su romiu darbiniu padaru, miestą – su kaimu ir išplėšiantį iš atminties, sugrąžinantį naujam gyvenimui ikikarantininį Tigerstaden, seną pajūrio miestą Oslą, savo šlovingą vardą kildinantį iš senųjų vikingų dievų nusėstos laukymės. Net ir keletui šimtmečių persivadinęs Kristianija, šis šiaurei paaukotas miestas nenusigramdė kaimietiško vangumo apnašų, neišmoko būti pompastiškas, svarbus, regis, jo misija – likti natūraliai žavingam. Būtent toks Oslas, minkštai ir jaukiai įsiterpęs į režisieriaus Strømgreno spektaklį, įtraukia žiūrovą į veiksmą kaip natūralų vandens kelią arba vartus, atveriančius fjordų rėminamą žmogiškų aistrų panoramą.

Po spektaklio vykstant aptarimui buvo bandoma suskaičiuoti, kelintas tai režisieriaus Lietuvoje rodomas spektaklis. Įsiklausydama į savo žiūrovinį kūną, organiškai reaguojantį tik į Strømgreno režisūriniam braižui būdingas raiškos priemones, pamaniau, kad man gal jau koks aštuntas. Būtent šis kūrėjas jau keletą dešimtmečių mus moko visiškos savo spektaklių interpretavimo laisvės. Nekintamas esminis principas – aštriu humoru išlaisvinti žiūrovo suvokimą, galiausiai atskleidžiant, kokia nuostabiai baisi vieta yra žmonių pasaulis, visiškai vertas kiekvienos dėl jo padarytos nuodėmės.

Sakote, menas, nerezonuojantis su savo gyvenamuoju laiku, yra bevertis? Vadinasi, dar nematėte „Made in Oslo“. Nūdiena čia išsitrina, virsta takia, su šokėjų kūnais bendraujančia, orą įelektrinančia ir impulsu netikėtai žmogaus kūno raiškai tampančia energija. Dabartis Strømgreno spektaklyje suaižoma visomis įmanomomis priemonėmis: didesnės amplitudės nei įprasta šuoliais, kūno ištempimu, subtiliu kūno fiziologiškumo, deformacijos atskleidimu ir ypač dažnu to žmogaus kūno vienatvės akcentu. Tam tereikia šviesos – pirmojoje miniatiūroje „Kvart“ ji raižo scenos erdvę aštriau už plieno ašmenis, paversdama šešių šokėjų porines ir pavienes judesio kompozicijas savotiška tarpine būsena tarp gyvojo paveikslo, prasidedančio ten, kur pozuojantys dieviškojo tapytojo modeliai pradeda judėti, ir pasibaigiančio lyrišku sustingimu priešais užbaigtą to paties tapytojo drobę. Scenos erdvėje Strømgreno šokėjų kūnai palieka plika akimi neregimus, bet puikiai perskaitomus, daugiasluoksnėmis žmonių istorijomis virstančius žodžius, sakinius, pastraipas, puslapius, skyrius, tomus, foliantus. Gal todėl „Made in Oslo“ žiūrovinė patirtis finale primena stipraus, daugiaprasmio, mąslaus skandinaviško romano perskaitymą, trunkantį tik mirksnį buvimo teatre.

Šiuolaikinis šokis gali būti kupinas chuliganiškos drąsos, bravūros ir įžūlaus juoko – tai įrodo antroji spektaklio miniatiūra „Ring“. Be visų kitų netikėtumų, čia sugriaunama harmoningo šokėjų šešeto pusiausvyra: scenoje lieka du vyrai ir trys moterys. Ši netikėta disproporcija tampa pirminiu impulsu permąstyti ir sušokti šmaikštų konkurencingos lyčių kovos ir puikavimosi savo kūno beribiškumu skečą. Moteriškos trejybės visagalybė, supinta ritminiu flamenko smagračiu, iš esmės tampa šio savotiško bokso ringo lydere ir pragaištimi. Nenoras pasiduoti strimgalviais varo visus penkis herojus į pražūtį, susinaikinimą, bet mus, žiūrinčiuosius, tuo metu krečia nenumaldomo juoko banga.

Trečioji spektaklio miniatiūra „Gone“ į sceną sugrąžina šokėjų šešetą: balkšvų kostiumų faktūra, ilgesio ir grėsmingo karingumo kupinas garsinis audinys mus akimirksniu nusviedžia į „Made in Oslo“ priešistorę. Į tą miestą, kurį kūrė žmonių-pusdievių gentis, išlikusi tik skandinaviškų legendų rievėse. Viskas, kas buvo sukurta, stojo per šešetą dienų, susinėrė iš šešių kampų, pabiro į milijardus skeveldrų. Žmonijos gimimo, gyvenimo, mirties ir prisikėlimo ciklas – tokia aukščiausia įtampos nata choreografas Strømgrenas užbaigia savo „Made in Oslo“ kosmogoniją.