7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Lėlė, objektas, aktorius

Lėlių teatrų festivalio „Kaunas Puppet ’22“ atradimai

Ingrida Ragelskienė
Nr. 23 (1430), 2022-06-10
Teatras
Spektaklis „Peregrinus“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Peregrinus“. V. Kajokaitės nuotr.

Gegužės 20–24 d. Kaune vykęs 22-asis Tarptautinis lėlių teatrų festivalis iš esmės tapo didelio, šiais metais Lietuvai ypač svarbaus kultūrinio žemėlapio integralia dalimi. Nuostabu, kad Kauno valstybinio lėlių teatro pastangos po septynerių metų atgaivinti vieną reikšmingiausių Lietuvos regione organizuotų tarptautinių festivalių sutapo su ambicingais „Kauno – Europos kultūros sostinės“ strateginiais planais. „Kaunas Puppet“ tapo ypač svarbiu antrojo „Šiuolaikinio Kauno mito“ trilogijos veiksmo „Santaka“ dalyviu, ir tai, ko gero, viena reikšmingiausių kauniečių lėlininkų kūrybinių pergalių šiais metais.

 

Per dvi dienas pasižiūrėti penkis „Kaunas Puppet“ tarptautinės programos spektaklius ir išnaršyti visas reikšmingiausias Kultūros sostinės proga surengtas parodas dabar regisi kaip savotiška avantiūra ir nemenkas asmeninis iššūkis. Faktas, kad Kauno nebeįmanoma patirti, išragauti ir apeiti per vieną savaitgalį. 2022-aisiais čia teks grįžti tikrai dar ne kartą, ypač dėl gyvybe ir džiaugsmu pulsuojančios, atsipalaidavusios miesto gyventojų ir personažų minios bei nepaprastą atsidavimą Kultūros sostinės idėjai demonstruojančio Kauno lėlių teatro.

 

Pramuštgalviai festivalio organizatoriai visų pirma galvojo apie lėlių teatro integraciją į miesto viešąsias erdves, ir štai didžiulė staigmena netikėtai ar specialiai prie Kauno pilies atklydusiems – amfiteatre išsipleikė pats tikriausias, lyg ką tik iš dangaus nukritęs „Asteroidas“. Ispanų teatras „Campi Qui Pugui“ kauniečius atskleidė kaip labai įvairialypį ir iš esmės netyrinėtą reiškinį, ypač spalvingai atsiskleidžiantį nežinomybės akivaizdoje. Aktoriai, puikiai išnaudodami jau savotišku masinės kultūros ženklu tapusių geltonųjų „Minions“ personažų aprangą, elgseną ir net kalbėjimo manierą, visų pirma nusitaikė į žmonių elgesį susidūrus su neįprasta situacija. Šis gatvės teatro pasirodymas jau dabar leidžia tvirtinti: Kauno žiūrovai visada pasiruošę žaisti ir šimtu procentų įsitraukti į veiksmą, būtent žiūrovų aktyvumas, spontaniškos, drovumo nevaržomos reakcijos į „Asteroido“ aktorių vaidybines provokacijas tapo tikru šio pasirodymo fenomenu.

 

Pasislėpę už didžiulių galvų-kaukių lenkų teatro „KTO“ aktoriai irgi tapo viena ryškiausių „Kaunas Puppet“ festivalio dovanų miestui. Pliaupiant tikrai pavasarinei liūčiai nuoširdžiai gatvės teatro idėjai atsidavę spektaklio „Peregrinus“ aktoriai išprovokavo didžiulį būrį žiūrovų įsitraukti į spektaklį, tyrinėjantį gyvenimo prasmės, prarasto dvasingumo, meilės ir grožio temas. Tik akimirką mums, baugščiai po skėčiais susigūžusiems ir džiaugsmingai išdalintas kaukes besimatuojantiems žiūrovams, buvo leista pamatyti tikruosius aktorių veidus: vienas sinchroniškas judesys, ir visi jie akimirksniui tapo identiškų plikagalvių, gaižiai susiraukusių galvų valdytojais. Veiksmo sinchroniškumas, aktorių grupės susiklausymas, atlikimo tikslumas privertė žiūrovus būti kartu iki paskutinės minutės. Duotomis aplinkybėmis valanda teatrinio veiksmo iš aktorių pareikalauja maksimalaus savo kūno valdymo ir ypač tikslaus santykio su spektaklio partneriu, perteikiant personažų bendravimo tarpusavyje scenas. „Peregrinus“ virto tikra juodąja Laisvės alėjos komedija, nes būtent šis taiklus veiksmo vietos pasirinkimas leido maksimaliai susipinti groteskui ir gatvės realizmui. Spektaklį stebėjusios kauniečių minios baimė, nusivylimas ir sutrikimas, rodos, ištirpo ypatingame Laisvės alėjos ore, palikdami mintyse dar ilgai kirbėti klausimą, ar tebeegzistuoja riba tarp realybės ir iliuzijos.

 

Šis klausimas pakimba ore ir po dar dviejų festivalio spektaklių. Japonų teatras „Kakashiza“ savo sėkmės raktu pavertė meninį sprendimą visiškai demistifikuoti patį šešėlių teatro žanrą. Pasirodo, tam tereikia leisti aktoriams likti pirmame plane, ne slapstantis už širmų, o kaip tik priešingai – maksimaliai atskleidžiant visas savo sudėtingo, virtuoziško amato paslaptis. Ir ką gi, sužinoję, kaip tai daroma, mes patiriame net didesnį džiaugsmą, euforiją, nes prieš mūsų akis vyksta kūrybinės meistrystės stebuklas.

 

Lenkų Balstogės lėlių teatras spektaklyje „Robotas ir peteliškė“ nutiesė patį tvirčiausią kultūrinį tiltą tarp Lenkijos ir Lietuvos, įgyvendindamas, rodos, neįmanomybę: penketui lietuvių menininkų – „Roboto ir peteliškės“ autorei Vytautei Žilinskaitei, režisierei Agnei Sunklodaitei, scenografei Giedrei Brazytei, kompozitoriui Antanui Jasenkai ir videomenininkui Rimui Sakalauskui – leido švelniame kūrėjo delne palaikyti pačią lėlių teatro sielą, arba tai, kas suteikia gyvastį teatrinei lėlei. Mechaninio, negyvo, bejausmio pasaulio susidūrimas su žaižaruojančiomis emocijomis, ryškiais fiziniais pojūčiais ir subtilia dvasine sandara išsiskiriančia būtybe tampa esmine sceninio konflikto ašimi. Juo labiau sėkmingas nuostabios lietuvių literatūros kūrėjos atvesdinimas į lenkų teatro sceną pripildo spektaklį mus supančios tikrovės įvairumo ir sudėtingumo ženklų.

 

„Robotas ir peteliškė“ kupinas išradingai supintos fantazijos ir realybės darnos. Fantazijos nestokojanti dailininkė robotų kūnus konstruoja iš buities objektų ir įvairių mechanizmų detalių, prieš žiūrovų akis skleidžiasi visas būrys lėlių – robotų, įkrautų pirmapradžio mechaninio kūno grožio ir grubumo. Kiekviena elementari šių mechaninių padarų atliekama funkcija kelia begalinį susižavėjimą ir pagarbą dėl išgrynintos, iki simbolinio apibendrinimo kilstelėtos jos reikšmės. Vis dėlto robotas minčių valytuvas arba robotas nuodėmių siurblys ir net robotai žagsis ar kavavirys negali prilygti Didžiajam robotui, kuriam tiesiog prieš mūsų akis bus lemta išmokti jausti, mylėti ir kentėti.

 

Mariboro ir Rijekos lėlių teatrai festivalyje kauniečiams pristatė „Naujus karaliaus drabužius“. Spektaklyje veriasi keletas tematinių sluoksnių: buitinis, socialinis, kultūrinis ir filosofinis. Toks daugiaprasmis kūrinys ne tik stipriai paveikia vaizduotę, bet ir priverčia susimąstyti apie dabarties aktualijas. Neįtikėtinas Hanso Christiano Anderseno pasakos aktualumas šiais laikais leidžia formuluoti gana aštrius, socialinį teisingumą preparuojančius klausimus. Ir tai dar vienas festivalio „Kaunas Puppet“ netikėtumas, pristatantis šiuolaikinį lėlių teatrą kaip gebantį būti labai aktualų, susikoncentravusį į dabartį, bet visiškai nepraradusį klasikinės šio unikalaus žanro magijos, paslaptingumo ir šimtaprocentinio emocinio poveikio.

Spektaklis „Peregrinus“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Peregrinus“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Asteroidas“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Asteroidas“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Asteroidas“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Asteroidas“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Asteroidas“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Asteroidas“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Asteroidas“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Asteroidas“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Peregrinus“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Peregrinus“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Peregrinus“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Peregrinus“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Peregrinus“. V. Kajokaitės nuotr.
Spektaklis „Peregrinus“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Animare“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Animare“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Animare“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Animare“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Animare“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Animare“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Robotas ir peteliškė“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Robotas ir peteliškė“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Robotas ir peteliškė“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Robotas ir peteliškė“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nauji karaliaus drabužiai“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nauji karaliaus drabužiai“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nauji karaliaus drabužiai“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nauji karaliaus drabužiai“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nauji karaliaus drabužiai“. V. Kajokaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nauji karaliaus drabužiai“. V. Kajokaitės nuotr.