Komiškas pasivaikščiojimas pirmuoju pragaro ratu

Ko gero, nėra nieko malonesnio, nei stebėti labai jaunų teatro menininkų kartą, įbrendančią į Antono Čechovo kūrybą. Jie drąsiai čiumpa kokią nors „Žuvėdrą“, mano ją pradedantys tyrinėti, dekonstruoti, interpretuoti, o juk iš tiesų prieš mūsų akis vyksta totalaus įsiskverbimo aktas, tik įsiskverbia ir savo sėklas po jauna oda palieka būtent dramaturgas, dar vienus jaunus ir talentingus suviliojęs pasivažinėti čechoviško pragaro kalneliais.

Režisieriaus Jokūbo Brazio premjerinėje „Žuvėdros“ interpretacijoje buvo radikaliai gražių ir prasmingų, skaudžių, širdį draskančių, sielą į išorę verčiančių akimirkų, scenų, epizodų. Sakyčiau, šie jauni menininkai moka ypatingai talentingai mylėti, kankinti(-s) ir grožėtis savo personažu. Bet buvo ir daug perdėto pasitikėjimo savimi, kad štai, rodos, čiups du beodžiai, iki maksimumo jautrūs, pasauliui atviri aktoriai eilinį „Žuvėdros“ dialogą ir jau kad supurtys pasaulį iš pamatų, bet iš tikrųjų teko stebėti be proto ištęstą, klampią, po gaiviu jaunuolišku entuziazmu paslėptą sceną, signalizuojančią apie dideles menines ambicijas, bet gal kol kas stokojančią profesinės amunicijos. Tuo labiau nuostabu, kad tai vyksta kamerinėje OKT salytėje – juk čia ir yra ta tikroji vieta, kurioje gali gimti radikaliausi teatriniai eksperimentai.

Režisieriui Braziui esu dėkinga už nepamirštamas žiūrovines patirtis Šiaulių dramos teatro spektaklyje „Remyga“ – iki šiol esu įsitikinusi, kad viską, kas šiame spektaklyje yra gyva ir giliausiai emociškai paliečia, priklauso jaunojo režisieriaus rankai. Manau, tas pats būdinga ir Klaipėdos dramos teatro bei OKT spektakliui „Otelas“, vis dėlto „Žuvėdra“ bus pirmas savarankiškas, nebe studentiškas įrašas kūrybinėje režisieriaus biografijoje.

Nors reklamuodamas Brazio premjerą teatras primygtinai gretino ir vedė paraleles tarp mokinio ir mokytojo – Oskaro Koršunovo – to paties Čechovo kūrinio interpretacijų, jaučiuosi visiškai laisva net nebandyti lyginti. Koršunovo „Žuvėdra“ jau atsitiko, dar gyvas spektaklis iš esmės jau yra Lietuvos teatro istorijos dalis, o Brazio „Žuvėdra“ šią akimirką pati kuria istoriją, brėždama ryškią nuorodą į pačių aktualiausių nūdienos išgyvenimų ir patirčių ištakas. Tai, ką dažnomis akimirkomis išgyvenau naujausioje OKT premjeroje, labiausiai priminė nesibaigiantį pasmerktumą būti amžinoje atskirtyje nuo Dievo, o jei dar tiksliau – patį realiausią gegužės pradžios karo pragarą. Ir nors pagrindinė, vertingiausia siela, dėl kurios šioje „Žuvėdroje“ triūsia visa puokštė demonų ir ypač žavus velnias grakščiu, didžiaakiu Ninos pavidalu, yra, žinoma, Konstantinas Treplevas, vis dėlto labai svarbūs šiame novatoriškame namudiniam kaimo sodybos vasaros teatriukui pritaikytos pirmosios Kostios pjesės pastatyme esame ir mes – žiūrovai.

Kaip žinome, pirmasis Čechovo „Žuvėdros“ pastatymas beviltiškai žlugo: dramaturgas apimtas nevilties spruko iš teatro ir iš miesto. Reabilituoti šedevrą pavyko Dailės teatrui Maskvoje (MCHAT’ui) ir režisieriui Konstantinui Stanislavskiui. Yra išlikę jo prisiminimai: „Publikos buvo mažai. Kaip praėjo pirmas aktas – nežinau. Prisimenu tik, kad visi aktoriai kvepėjo valerijono lašais. Prisimenu, kad man buvo baisu sėdėti tamsoje, nugara į žiūrovus per Zarečnajos monologą ir kad aš slapčia bandžiau prilaikyti nevalingai trūkčiojančią koją. Atrodė, kad mes žlugome. Uždanga užsivėrė mirtinoje tyloje. Aktoriai baugščiai prisiglaudė vienas prie kito ir klausėsi publikos. Mirtina tyla... Tyla. Kažkas pravirko. Kniper bandė nuslopinti isterišką raudą. Mes tylėdami patraukėme link kulisų. Ir tą akimirką publika prapliupo dejonėmis ir aplodismentais.“

O dabar iš 1898 m. Maskvos persikelkime į 2022 m. Vilnių. Ašmenos salėje telpa saujelė žiūrovų, regis, penkios amfiteatriuko eilės, už jų nugaros – technikų pultas ir pačiam gale – į sieną atsirėmęs spektaklio režisierius. Čia mūsų apie penkiasdešimt žmonių, veidu į tuščią sceną. Joje – tik paprastos sulankstomos kėdės aktoriams, tolumoje – pusę galinės sienos dengianti užuolaida. Apšvietimas būdingas dideliam kambariui – išskiriantis lokalias erdves, iš pradžių nėra šviesinės takoskyros tarp žiūrovų salės ir scenos.

Spektaklio pradžioje Medvedenka (Karolis Norvilas) dresuoja Mašą (Digna Kulionytė), o ji, liauna ekscentrikė didele kupeta garbanotų plaukų ir iškalbingais juodais paakiais, dresuoja jį – geraširdiško veido, grubiai suręstą nūdienos intelektualą. Šios poros lytinę sueitį imituojantį gyvąjį paveikslą nutraukia Konstantino įsiveržimas. Maksimaliai atvirą ir nuoširdų monologą jis nukreipia tiesiai į publiką. Tai, kuo prasidėjo Brazio spektaklis, buvo aliuzija į klasikinę „Žuvėdros“ interpretaciją: scenoje žiūrovui atskleidžiama visiškai atpažįstama tikrovės atkarpa, kartu išsauganti koncentruotą šio gyvenimo beprasmybę, nuobodulį ir totalų nuovargį. Bet tada į sceną įsiveržia Domanto Starkausko vaidinamas Treplevas – ir nei iš šio, nei iš to gimsta viltis ir gyvybė. Permainų, nuoširdumo, gyvo nervo, jautrumo, atvirumo gyvenimui, šviežio kraujo viltis. Nuoširdžios, jautrios, maksimaliai atsiduodančios vaidybos gyvybė. Ir kaip pačiame baisiausiame košmare, visa, kas buvo kupina meilės, gėrio, augimo ir teikė viltį, galiausiai pasmerkiama pražūčiai, savidestrukcijai, mirčiai. Tikslesnės dabarties diagnozės nebegalima sukurti.

Pavargusi mylėti vyresnioji karta, meilę kaip ginklą į savo artimą nukreipiantys jaunieji, begalinis troškulys „išdulkinti“ viską, kas juda, o pirmiausia savo tėvą ir motiną, bei iki šekspyriško skambesio nušveistas Čechovas – dar kelios gluminančios šios „Žuvėdros“ idėjinės ypatybės. Akimirką pasivaideno dešimt įtūžusių Hamletų, norinčių susprogdinti kamerinę-eksperimentinę OKT salytę. Ir vienas, vienuoliktasis Hamletas, ramus bei susikaupęs, laukiantis mūsų nuosprendžio, atsirėmęs į sieną šalia technikų pulto, visiems žiūrovams už nugaros. „Laisvė – tai kryžius, bet tik jį nešant įmanoma išskleisti sparnus“, – taip prieš „Žuvėdros“ premjerą sakė režisierius Brazys.