Autorius: Ieva Tumanovičiūtė
Ieva Tumanovičiūtė
Dabarties ilgesys
„Memofutura“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre
Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklio „Memofutura“ informacinėje skrajutėje, primenančioje parduotuvių reklaminius akcijų žurnalus, pavaizduota mėsos išpjova plastikinėje pakuotėje. Nors šis ryškių spalvų dizainas suponuoja hiperrealizmą ir publicistinį tiesmukumą, scenoje, atvirkščiai, vyrauja poezija ir abstrakcijos. Už dramaturginius konfliktus ir personažų charakterius čia svarbiau sukurti bei perteikti tam tikrą jauseną.
Ieva Tumanovičiūtė
Linksmieji Čechovo kalneliai
„Sniegas. Moteris. Dvikova“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre
Mediciną studijavęs slovakų dramaturgas Viliamas Klimáčekas, surinkęs Antono Čechovo gydytojų personažus, 2000 m. sukūrė pjesę „Čechovas – boksininkas“ (vertė Andrius Jevsejevas). Šis postmodernus trijų dalių žaidimas pasižymi ne tik originalia idėja, bet ir geru Čechovo kūrybos išmanymu bei jo stiliaus pajautimu. Su ironija perkurdamas Čechovą Klimáčekas išlaiko jo personažams būdingą kalbėjimo manierą ir nuotaiką. Vienas iš pjesės gydytojų yra pats Čechovas, todėl jo biografinių faktų pripildytame kūrinyje kalbama ir apie patį teatrą. Šis intelektualus žaidimas nėra sausas rebusas žinovams, bet pagrindas vitališkam teatrui kurti.
Ieva Tumanovičiūtė
Dauguma ties panikos priepuolio riba
Spektaklis „Panika“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Perfrazuodamas Pedro Almodóvaro filmo pavadinimą, suomių dramaturgas Mika Myllyaho 2005 m. savo sukurtai pjesei „Panika“ pridėjo paantraštę „Vyrai ties nervų krizės riba“. Kadangi Almodóvaro kinas pasižymi ryškiais moterų portretais, atrodo, kad Myllyaho siekia būti šiuolaikinių vyrų psichologu. Nors pjesės veikėjai diskutuoja ir apie Almodóvaro filmą „Pasikalbėk su ja“, Myllyaho kūrinio estetika neturi nieko bendro su ispanų režisieriaus kinu, pasižyminčiu ryškiu, išradingu, savoms taisyklėms paklūstančiu meniniu pasauliu, kuriame veikia saviti personažai. „Panikos“ veikėjai, atvirkščiai, yra įprasti, esantys arti tikrovės – šiek tiek schematizuotos kaip realistinėje romantinėje komedijoje ar seriale.
Ieva Tumanovičiūtė
Pažinimo grožis
„Mano fėjų herbariumas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Mano fėjų herbariumas“ pagal Benjamino Lacombe’o ir Sébastieno Pérezo knygą pasakojama iš pirmo žvilgsnio graži ir jaudinanti istorija. Mokslininkas Aleksandras keliauja tirti gamtos ir susiduria ne tik su nepažįstamomis būtybėmis, bet ir su pačiu savimi: savo ambicijomis, vienatve, artimųjų ilgesiu, tikrovės ir iliuzijos dilema. Išorinė stebuklinė kelionė paslaptingame miške susipina su vidinės veikėjo brandos istorija (inscenizacijos autorė Daiva Čepauskaitė). Šis pasakojimas suteikia galimybę pasitelkti vaizduotę ir kurti vaikams teatro stebuklą.
Ieva Tumanovičiūtė
Prasilenkimai
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Sulėtintai“
„Svarbiausia – nepraeiti pro žmogų kaip pro stulpą ar pastatą“, – yra pasakęs menininkas Denisas Kolomyckis. Abejingumas skaudina, ypač kai tylomis, tarsi būtų svetimi, prasilenkia pažįstami žmonės. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Sulėtintai“ (premjera gruodžio 5 d.) galerijos direktorius ir menininkė keliasdešimt kartų kartoja prasilenkimą koridoriumi. Kadaise vienas pro kitą praėję nedrįsdami ištarti žodžio, dabar atkurdami praeities akimirką jie suvaidina įvairius jos variantus.
Ieva Tumanovičiūtė
Motinos sodas
Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio gastrolės Vilniuje
Maksimo Gorkio pjesėje „Vasa Železnova“ artimųjų santykiai pagrįsti bendru kapitalu. Suaugę vaikai yra finansiškai priklausomi nuo tėvų. Merdint šeimos tėvui Zacharui Železnovui, kyla paveldėjimo rūpesčių. Nors po vienu stogu gyvenančių kelių kartų šeimos paveikslas šiandien retas, merkantiliniai ryšiai tarp giminių neišnykę.
Ieva Tumanovičiūtė
Aklavietė
„Psichozė 4.48“ Oskaro Koršunovo teatre
Oskaro Koršunovo teatro „Psichozė 4.48“ – nepatogus spektaklis. Tai nepagražintas ir nepalengvintas susitikimas su ribinės būsenos žmogumi. Spektaklyje atveriama tai, ką išstumia sveikos psichikos mechanizmai, kad save apsaugotų. Tačiau kyla klausimas dėl viso to prasmės.
Spektaklio režisierė Kornelija Krasilnikovaitė, dar studijuodama Klaipėdos universitete, sukūrė darbą apie psichikos sutrikimus „Balti namai“ (2014). Lietuvos rusų dramos teatre pastačiusi Antono Čechovo „Mešką“ (2015) – teatrališką pokštą pagal roko muziką – bei režisavusi kelis socialiai atsakingus renginius, tokius kaip „Pride Voices“ (2016) ir „Įvairovės balsai“ (2018), pasirinkdama Sarah Kane pjesę „Psichozė 4.48“ (premjera rugsėjo 25 d.) ji plėtoja studijų metais sudominusią temą.
Ieva Tumanovičiūtė
Abejok
Spektaklis „Būk atsargi“ festivalyje „Sirenos“
Tai, ko esame išmokomi vaikystėje, tarptautiniame festivalyje „Sirenos“ vardijo vaikai grupės „Forced Entertainment“ spektaklyje „Naktis seka dieną“. „Jūs mokote mus: būk atsargi“, – galėtų būti dar vienas pasirodymui tinkamas šūkis. Kaip asmenybę veikia šis globėjiškas perspėjimas, per mažiau nei valandą parodo menininkė iš Indijos Mallika Taneja monospektaklyje „Būk atsargi“. Be užuolankų ši frazė reiškia: „Būk atsargi, kad tavęs neišprievartautų.“ Ši iš kartos į kartą mergaitėms perduodama grėsmė ir baimė yra universali ir kartu kultūriškai specifinė patirtis, formuojanti stereotipinę „moterišką“ asmenybę ir elgseną.
Ieva Tumanovičiūtė
Jausmų režisūra
„Aš nieko neatsimenu“ Vilniaus mažajame teatre
Šiuolaikinio teatro kryptys rodo, kad šiandien žmogui trūksta laiko jausti. Itin stengiamasi vengti skausmo – atstūmimo, praradimo, nesėkmės ir kitokios kančios. Jautrumas bukinamas vaistais, priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, persidirbimu, informacijos srautais, stiprių įspūdžių paieškomis, atsitiktiniais santykiais ir t.t. Todėl ir teatre vis rečiau matome personažus, kurie jaustų, patirtų, išgyventų, užtat scenoje įvairiomis technologijomis stengiamasi atkurti šiuolaikinio žmogaus egzistencinę būseną – nuobodulio vengimą ir tobulos nejautros, užsimiršimo, malonumo paieškas. Todėl daliai šiuolaikinio teatro kūrėjų personažų jausmai neatrodo aktualūs.
Ieva Tumanovičiūtė
Septintas kamuoliukas
„Naujojo cirko savaitgalis ’19“
Per festivalį „Naujojo cirko savaitgalis ’19“ prisiminiau epizodą iš Romaino Gary romano „Aušros pažadas“: „Žongliruodavau apelsinais, lėkštėmis, buteliais, šluotomis, viskuo, kas pakliūdavo man po ranka; mano noras kurti ir tobulėti, atlikti stebuklingą ir unikalų žygdarbį, trumpai tariant, meistriškumo alkis šitaip surado kuklų, tačiau aistringą išraiškos būdą. Jaučiausi atsidūręs prie stebuklų prieigų, srities, kurioje norėjau iškilti: pasiekti ir įvykdyti tai, kas neįmanoma. (...) Bet, kad ir ką darydavau, septintas kamuoliukas visuomet išsprūsdavo iš rankų. Šedevras likdavo nepasiekiamas, visada toks aiškus ne iki galo, toks nujaučiamas, bet neįmanomas pasiekti.“ Cirko artistus vienijantis meistriškumo alkis su siaubu verčia įsivaizduoti, kiek valandų per dieną jie žongliruoja, suka lanką, atlieka akrobatinius pratimus, t.y. treniruoja kūną ir dėmesio koncentraciją, kad įvykdytų tai, kas neįmanoma. Tačiau šiuolaikiniame cirke siekiama ne tik meistriškumo, bet ir pasakoti istorijas, perteikti idėjas bei kelti klausimus.
