„Dėdė Vania“ Lietuvos rusų dramos teatre
Galimybė tapti nematomam jaudina vaizduotę – tai leistų slapčia priartėti prie kitų. Šią svają išpildo Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) spektaklis „Dėdė Vania“ (premjera – birželio 20, 21 d.). Nors menas ir taip leidžia žiūrovui iš arti stebėti veikėjų gyvenimą, šiame kūrinyje suartėjimas tampa dar intymesnis. Čia aktoriai vaidina, o žiūrovai vaidenasi – kaukė kiekvieną jų paverčia šmėkla, galinčia patekti į veikėjų kambarius, apžiūrėti jų daiktus, stovėti visai greta jų ir likti nematomam. Tik ar šis žiūrovą įtraukiantis žaidimas, suteikiantis potyrių, atskleidžia ką nors daugiau apie Antono Čechovo personažus, leidžia stipriau išgyventi jų dramas ar išplečia pjesės prasmes?








Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristato jaunuosius
Paskutinis Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Jaunųjų kūrėjų programos konkurso spektaklis „Borderline Queen. Kerštas“, birželio 5, 6 d. parodytas bare „Kablys+Kultūra“, įsiliejo į „Baltic Pride“ festivalio savaitę. Birželio 4–9 d. vyko įvairūs LGBT+ bendruomenės renginiai, konferencijos, diskusijos, filmų peržiūros, vakarėliai, o birželio 8-ąją – apie 10 tūkstančių dalyvių pritraukusios ketvirtosios Vilniuje eitynės „Už lygybę!“. Šis LGBT+ įvykių kontekstas ne tik padėjo pasirodymui „Borderline Queen. Kerštas“, bet ir išryškino kai kuriuos jo trūkumus.








„Sapnavau sapnavau“ Jaunimo teatre
Spektaklyje „Sapnavau sapnavau“ nėra vaizdo, kurį galima būtų nufotografuoti ar aprašyti. Jis vyksta tamsoje, su kuria neapsipranta akys, ir nėra skirtumo, ar būsi užsimerkęs, ar atsimerkęs. Su tokia aklina tamsa kasdienybėje retai susiduriama. Ji išryškina garsus ir skatina klausytis. „Sapnavau...“ atveju, iš skirtingų taškų erdvėje sklindant įrašytiems balsams, susiduriama su dviem baimėmis – baime nusikalsti ir baime prarasti artimą.
Jaunimo teatro spektaklis „Vienos miško pasakos“
Kai per Yanos Ross spektaklį „Vienos miško pasakos“ (premjera įvyko vasario 15 ir 17 d.) laidotuves keičia vestuvės, o buitines peripetijas vėl pertraukia laidotuvės ir vėl vestuvės, mintyse Johanno Strausso valso ritmu sukasi Williamo Shakespeare’o Hamleto žodžiai „Po laidotuvių dar šilti kepsniai / Pateko tiesiai ant vestuvių stalo.“








Šiaulių dramos teatro gastrolės Vilniuje
Vasario 14 ir 15 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje parodyti du Valstybinio Šiaulių dramos teatro (VŠDT) spektakliai „Tobula pora...“ ir „Bagadelnia“. Abiejuose kūriniuose veikia garbingo amžiaus personažai, bet viename specifinė senatvė yra metafora, o kitame – gyvenimo tarpsnis.








„Trojietės“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Žinia, kad režisierius Povilas Makauskas stato spektaklį apie karą, priminė jo debiutinį kūrinį „Yolo“ (2014), kuriame sujungdamas lėlėmis virtusius Pablo Picasso paveikslo „Gernika“ personažus, dokumentiką, poeziją, gyvai atliekamą muziką, vaizduotę ir jaunatvišką maištą jis, eksperimentuodamas bei nevengdamas satyros ir parodijos, kartu su aktoriais kalbėjo apie istoriją, karą, masinį naikinimą, smurtą, vartojimą ir tarptautinę politiką. „Trojiečių“ anonsai skelbė, kad karo aukų temą tiriantis spektaklis kuriamas jungiant Euripido tragedijas su fragmentais iš knygų – Margaret Atwood „Penelopiada: mitas apie Penelopę ir Odisėją“ bei Svetlanos Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“ – ir kita dokumentine medžiaga. Tačiau nepaisant nedidelių intarpų Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) režisierius pastatė Euripido tragedijas „Ifigenija Aulidėje“ ir „Trojietės“, taip papildydamas antikinių dramų statymo Lietuvoje tradiciją.








„Idiotas“ Lietuvos rusų dramos teatre
Į tėvynę kunigaikštis Levas Nikolajevičius Myškinas atvyksta pažinti savo tautiečių. Lietuvos rusų dramos teatre gruodžio 15, 16 d. ir sausio 5 d. rodytame Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Idiotas“ ši šalis – Rusija, kurioje iš Šveicarijos sugrįžęs Myškinas patiria tiek, kad vėl suserga. Ką pamato išeivis, bandantis susiorientuoti svečioje-savoje šalyje? Keistas linksmybes, orgijas, korumpuotas sielas, radikalius protestus, aršias diskusijas, cinizmą, beatodairišką kovą dėl asmeninės gerovės. Kiekvienas jo sutiktasis dalyvauja orumo žeminimo varžybose, stengiasi gudriau manipuliuoti kitu ir išradingai jį sugėdinti, kad pasimėgautų savo pranašumu.








Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Dvi Korėjos“
Ildikó Enyedi filmas „Apie kūną ir sielą“ (2017) liudija, kad meilė vis dar gali būti paveikaus meno kūrinio pagrindas, o jausmų niuansai – atskleisti apie žmogaus būtį ką nors svarbaus. Atmintyje taip pat iškyla subtilus ir jautrus Wong Kar-wai’aus „Meilės laukimas“ (2000). Prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“ (2013) irgi leidžia tyrinėti jausmus ir emocijas.








„Madam Rubinštein“ Lietuvos rusų dramos teatre
Dėl ribos tarp meno ir kičo vis rečiau ginčijamasi bei svarstoma, ar verta analizuoti pramoginius kūrinius. Retkarčiais virsdami antropologais apie komercinį nacionalinį kiną rašo kino kritikai, bet teatro kritikai, priešingai, už „Domino“ „neužsikabino“, gailėdami savo laiko, ir tai, mano nuomone, teisinga.








Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“
Festivalį „Versmė“ lapkričio 9-ąją užbaigė argentinietės Lolos Arias pjesė „Melancholija ir demonstracijos“ (2012), kurioje, kaip ir pirmoje šio straipsnio dalyje aptartame „Normalaus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenime“, per asmenišką dokumentinį pasakojimą dramaturgė atskleidžia šalies politinį bei istorinį kontekstą. Kino režisierė Lina Lužytė vietoj pjesės skaitymo pristatė spektaklio eskizą ar atvirą repeticiją. Aktoriai Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis buvo atmintinai išmokę didžiąją dalį teksto ir tik retkarčiais žvilgtelėdavo į lapus, todėl galėjo kurti personažus, mėgindami užčiuopti mamos ir dukters emocijas bei jų ryšį. Dėl to šiame pasirodyme šiek tiek nukentėjo tekstas, nes pirmame plane atsidūrė ne Arias dokumentinė pjesė apie jos maniakine depresija sergančią motiną, o intriguojantis ir lūkesčius pateisinantis aktorių duetas.








