Katie Mitchell spektaklis „Orlando“
Lapkričio 27–30 d. Berlyno teatras „Schaubühne“ transliuos britų režisierės Katie Mitchell (g. 1964) spektaklį „Orlando“ pagal Virginios Woolf romaną (premjera 2019 m. rugsėjo 5 d.). Šį kūrinį jau buvo galima pamatyti per pirmąjį karantiną. 2015 m. festivalyje „Sirenos“ dalyvavo Mitchell spektaklis „Plaučiai“ („Schaubühne“, 2013), kuriame mindami dviračius aktoriai patys gamino scenai reikalingą elektrą ir diskutavo apie asmenines bei globalias problemas. Nors šis spektaklis ne geriausiai reprezentuoja režisierės kūrybą, racionali jo koncepcija rodo, kad ji kuria teatrą protui, pirmiausia skatindama ir aktorius, ir žiūrovus mąstyti, o ne jausti.






Oskaro Koršunovo teatro spektaklis „Žmogus iš Podolsko“
Trisdešimt kelerių metų vyras, vietinio laikraščio redaktorius, baigęs istorijos studijas, besidomintis muzika, su draugais subūręs grupę, neseniai išsiskyręs, gyvenantis netoli sostinės su mama, švelnaus, melancholiško būdo, vis labiau jaučiantis, kad jo valia senka užleisdama vietą bejėgiškumui. Kuo toks žmogus galėtų užkliūti policijos pareigūnams?








Jano Fabre’o „Nakties rašytojas“
Personažas gali nepatikti, net prieštarauti žiūrovo pažiūroms, bet, nepaisant to, būti įdomus ir žavintis. Toks yra menininkas Janas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Nakties rašytojas“ eskize, spalio 9–11 d. rodytame Vilniaus universiteto Teatro salėje.








Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Vaidina Marius Repšys“
Lietuvos nacionalinio dramos teatro monospektaklyje „Vaidina Marius Repšys“ aktorius pasakoja autobiografinę istoriją, susitelkdamas į save ir savo santykį su teatro profesija. Nuo pradžių jis užmezga tiesioginį ryšį su žiūrovais, vardydamas pavyzdžius ir klausdamas: „Ar tai teatras?“ Tai, kas rugsėjo 27 d. vyko Jonavos kultūros centre, buvo teatras. Nors galima buvo tikėtis, tarkim, dokumentinio pasakojimo apie depresiją ar bipolinį sutrikimą, žodis „liga“ ar konkretūs psichikos sutrikimų pavadinimai spektaklyje nenuskamba.








Spektaklis „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“ festivalyje „Scena 10×10“
Naują Nacionalinio Kauno dramos teatro organizuojamą tarptautinį festivalį „Scena 10×10“ rugsėjo 18, 19 d. pradėjo jaunieji trupės „Must Kast“ kūrėjai iš Estijos, spektaklyje „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“ („Peks mõisatallis“, 2017) tyrinėjantys savo tėvynę ir su kritišku humoru demonstruojantys jaunosios kartos požiūrį į tėvų vertybes bei tautos pomėgį kentėti.








„Naujojo cirko savaitgalis ’20“
Pagrindinėje šių metų festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ programoje buvo daugiau meno nei triukų. Dauguma cirko artistų savo meistriškumą panaudojo istorijoms pasakoti, užuot stebinę publiką išlavinto kūno galimybėmis. Paveikiausi spektakliai rėmėsi asmeninėmis kūrėjų patirtimis apie netobulus santykius su partneriu, vaiku, savimi ir profesija.








Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Respublika“
Łukaszo Twarkowskio spektaklyje „Lokis“ (LNDT, 2017) yra keliasdešimt minučių trunkanti šokio scena. Pagal ritmišką elektroninę muziką aktoriai sinchroniškai atlieka pasikartojančių, nesudėtingų judesių choreografiją. Paveikus spektaklio momentas skatindavo norą fiziškai prisidėti prie aktorių ir judėti kartu. Šis noras išsipildė spektaklyje „Respublika“ (premjera rugsėjo 3–5 d.).








„Iš kūno ir kraujo“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“ stingsta ne tik Kaino nužudyto brolio Abelio kūnas, bet ir kiekvienas veikėjų ištartas žodis. Jie kalba taip, tarsi žodžiai būtų atsieti nuo jų kūnų, todėl kiekviena frazė pakimba ore, pabrėždama tylą ir susvetimėjimą tarp šeimos narių. Šis Uršulės Bartoševičiūtės režisuoto spektaklio efektas kuria atitinkamą nuotaiką ir leidžia išgirsti kiekvieną veikėjų tariamą eilutę, skambančią taip sukeistintai, kad galima iš naujo pagauti žodžių prasmę.








Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Julija“
Trakų kultūros rūmuose vasario 21 d. įvykus Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Julija“ premjerai, atmintyje iškyla pasakėčia apie gulbę, lydeką ir vėžį, tempiančius vežimą į skirtingas puses ir neleidžiančius jam pajudėti. Nors situacija nėra tokia statiška kaip pasakėčioje, spektakliui kol kas trūksta išgrynintam meno kūriniui būdingos darnos, kai skirtingų kūrėjų idėjos ir įvairūs elementai, papildydami vienas kitą, harmoningai susijungia į visumą. Čia, rodos, kažkas vis nori truputį patraukti vežimą į vieną ar kitą pusę, nepatikėdami vadelių kam nors vienam. Tačiau spektaklis – nelyginant vaisius, kuris net nuskintas dar gali prinokti ir po kurio laiko įgauti tikrąjį skonį.








Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Abelaras ir Eloiza“
Teatre nyksta romantinių santykių tema. Pirštais suskaičiuojami tokie spektakliai kaip „Intymūs pokalbiai“ (rež. Vytautas Rumšas, LNDT, 2016), „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (rež. Rumšas, LNDT, 2019) pagal Ingmarą Bergmaną, „Dviese sūpuoklėse“ (rež. Ulanbek Baialiev, VMT, 2017) ir pan. Be to, ne visų jų jausmų subtilumas ir psichologinė personažų gelmė atitinka reiklaus žiūrovo reikalavimus dėl meninės kokybės. Regis, ambicingiems režisieriams meilės ir poros santykių tema yra „per smulki“, be to, kelianti pavojų nuslysti į sentimentalumą, klišes, banalybę ir pan., todėl neretai ją tyrinėja aktoriai, pasiilgę psichologiškai niuansuotų vaidmenų, kurių ilgisi ir žiūrovai. Pastaraisiais metais nuo teatro nutolęs režisierius Rokas Ramanauskas (pavasariais „In vino“ rengdavęs poezijos skaitymus) kartu su aktoriais Povilu Budriu (kadaise su Viktorija Kuodyte vaidinusiu subtiliame spektaklyje pagal Marguerite Duras pjesę „Muzika 2“, rež. Audronis Liuga, 2008) ir Elžbieta Latėnaite Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrė spektaklį „Abelaras ir Eloiza“ (premjera vasario 6 d.), negailestingai parodantį jausmų vietą XXI amžiuje.








