Abejok

Tai, ko esame išmokomi vaikystėje, tarptautiniame festivalyje „Sirenos“ vardijo vaikai grupės „Forced Entertainment“ spektaklyje „Naktis seka dieną“. „Jūs mokote mus: būk atsargi“, – galėtų būti dar vienas pasirodymui tinkamas šūkis. Kaip asmenybę veikia šis globėjiškas perspėjimas, per mažiau nei valandą parodo menininkė iš Indijos Mallika Taneja monospektaklyje „Būk atsargi“. Be užuolankų ši frazė reiškia: „Būk atsargi, kad tavęs neišprievartautų.“ Ši iš kartos į kartą mergaitėms perduodama grėsmė ir baimė yra universali ir kartu kultūriškai specifinė patirtis, formuojanti stereotipinę „moterišką“ asmenybę ir elgseną.

Sukurti šį spektaklį Taneją paskatino konkretus prievartos atvejis Delyje (2012), pagarsintas žiniasklaidos. Kaip tokie įvykiai pateikiami viešųjų informacijos priemonių – atskira ir ne mažiau svarbi tema. Užtenka internete paviršutiniškai peržvelgti moterų prievartavimo Indijoje problemą, kad pamatytum, jog antraštės šaukia: „Būk atsargi: į Indiją nevažiuok.“ O jei ten gyveni – kaip sako monospektaklio veikėja: „Grįžk namo iki šešių arba visada išeik lydima brolio.“ Ne veltui Delyje Taneja moterims rengia ekskursijas po naktinį miestą. Ir vis dėlto tikėtina, kad šie bauginantys, detaliai aprašyti prievartos atvejai iškreipia tikrovę: moterų prievarta mažų mažiausiai nėra specifinė Indijos problema, bet mokslinius paplitimo tyrimus atstoja šokiruojančių atvejų aprašymai spaudoje. Kritinio mąstymo svarbą pabrėžia per „Sirenas“ prasidėjusiame festivalyje „Nepatogus kinas“ rodoma Haruno Farocki filmų retrospektyva. Savo kūriniuose režisierius daug dėmesio skiria patiems reprezentacijos bei vaizdų ir istorijų konstravimo klausimams, tarkim, filme „Atvaizdas“ (1983) stebima fotosesija žurnalui „Playboy“ ir kaip kruopščiai moters kūnas formuojamas, kad tenkintų vyro žvilgsnį (male gaze).

Seksualinės moterų prievartos temą 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje iškėlė antrosios bangos feministės. Kaip teigia Sue-Ellen Case: „Išprievartavimas imtas suvokti kaip patriarchalinis ginklas, kuris tiesiogiai žaloja ir niekina moteris bei netiesiogiai kelia grėsmę – sulaiko jas nuo pasirodymų gatvėse ir atitolina nuo savo lytinio potraukio raiškos. Šis naujas išprievartavimo akto, kaip socialinio, patriarchalinio ginklo, o ne ydingo pavienio vyro veiksmo, suvokimas padarė plačiai paplitusią įtaką teatrui.“ Antrosios bangos feminisčių kuriamas teatras glaudžiai susijęs su kūnu, jo pažinimu bei siekiu jį atgauti iš patriarchato priespaudos.

Svarbu, kaip menas aktualizuoja šią problemą, kad tai nevirstų pakartotiniu baimės sustiprinimu ir galios santykių patvirtinimu. Monospektaklyje Taneja kalba ne apie aukas ir agresorius – kūrinyje nėra nė vienos tiesioginės nuorodos į seksualinę moterų prievartą. Kūrėja tiesiog parodo, ką reiškia gyventi vadovaujantis raginimu „būk atsargi“, o ironiškas jos santykis su kuriama veikėja atskleidžia jos pačios kritišką požiūrį į absurdišką moterų padėtį ir ją palaikančią socializaciją.

Scenoje ant nedidelio karkaso sukabintos ryškiaspalvės skaros, pagal spalvas išdėlioti marškinėliai ir kiti tvarkingai sulankstyti drabužiai. Monospektaklio struktūra paprasta ir tiksli: aktorė per jį atlieka vieną vienintelį veiksmą – rengiasi, taip parodydama, kaip atrodo stereotipais „apvilkta“ moteris.

Kamerinėje erdvėje būdama arti žiūrovų, Taneja pradeda spektaklį nuoga. Ji stovi ir stebi žiūrovus. Nuogas kūnas, kaip tai parodė kitas „Sirenų“ spektaklis „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“ (grupė „Gob Squad“), neatsiejamas nuo žvilgsnio temos: vyro žvilgsnio į moters kūną, postkolonijinio, feministinio žvilgsnio ir kt. Taneja stovi „neutraliai“, tarsi pozuotų medicinos vadovėliui, tačiau, be abejo, tai nėra „natūralus“ kūnas, jis, kaip ir bet kuris kitas, kultūriškai suformuotas. Nuogas kūnas teatre jau nestebina, bet vis dar veikia, o svarbiausia – veikia patį atlikėją. Žiūrint į Taneją nesunku pajusti, kad stovėti nuogai jai yra drąsus ir provokuojantis išsilaisvinimo aktas. O lengvas Sarah’os Thom iš grupės „Gob Squad“ apsinuoginimas atspindi jos kartos moterų iš Vakarų laisvės patirtį, tarsi į jį būtų susigėrę visi anksčiau išvardyti teoriniai kontekstai, susiformavę Vakaruose.

Po to, kai tyloje atlikėja ir žiūrovai apsikeičia žvilgsniais, ji ima rengtis pasakodama, kaip svarbu prisiimti atsakomybę už savo saugumą. Aktorė žaismingai bendrauja su žiūrovais, juokauja, o jos jaunos moters liaunas kūnas po truputį virsta apkūnios matronos pavidalu. Pamažu įvyksta teatrinė metamorfozė – žiūrovų akyse aktorė pasikeičia ir gimsta groteskiškas personažas: kartu ir užguitas, ir grėsmingas, o, mums, europiečiams, primenantis stereotipinį egzotiškos kitų kraštų moters, paslėptos po drabužių sluoksniais, vaizdinį.

Taneja kritikuoja ne tik absurdišką moterų kaltinimą provokuojančiu elgesiu ar išvaizda, kai, tarkim, Indijoje į autobusą įžengti su šortais yra maištinga, bet ir vartotojiškumą drabužių atžvilgiu. Monospektaklio veikėja dievina drabužius, perka juos tik prekybos centruose. Čia slypi paradoksas: ji investuoja į apdarus, kurių negali dėvėti viešumoje, – mėgstamą suknelę paslepia po kitais drabužių sluoksniais. Tai parodo, kaip lengvai ją paveikia vartojimą skatinančios strategijos, kaip ir pamokymams „būk atsargi“, – ji nėra kritiška. Kita vertus, tai taip pat pabrėžia, kad moterys negali laisvai reikšti savo seksualumo.

Per diskusiją po spektaklio (šiuo atveju ji buvo reikšminga ir labiau įkvepianti už patį kūrinį) menininkė sakė, kad dėl istorijai būdingo cikliškumo reikia kartotis. Be to, globalus politikos posūkis į dešinę vėl lems grįžimą moterų teisių srityje dvidešimt žingsnių atgal. Vis dėlto Taneja neturi iliuzijų, kad teatras gali ką nors pakeisti. Jos monospektaklis rodomas teatriniuose kontekstuose, keliauja po tarptautinius festivalius, be to, ji pripažįsta, kad Indijoje jis pasiekia tik vidurinę miestiečių klasę, kuri ir taip yra atviresnė, labiau išsilavinusi. Nepaisant to, Taneja šį spektaklį rodo šešerius metus ir planuoja rodyti dar dvidešimt.

Šis konceptualus darbas turi aiškią vieną mintį, todėl jis neprovokuoja apmąstymų, jame nėra ko interpretuoti. Lietuvos teatro mėgėjams, pripratusiems prie ilgų, sudėtingų darbų, Tanejos spektaklis pasirodytų stokojantis gelmės, prasmių ar tiesiog teatro magijos. Tačiau vis dėlto jis, negaišdamas laiko, iškelia svarbią problemą. Šio darbo prasmės kartu ir universalios, atpažįstamos viso pasaulio moterims, ir lokalios, nes, anot autorės, Indijoje žmonės reaguoja į specifinius dalykus. Kiekvieną kartą monospektaklis „Būk atsargi“ skirtas pažadinti bent vienai moteriai, rečiau apmąstančiai savo padėtį, kad ji išėjusi tartų sau: „Būk drąsi“, o grįžusi namo prieš veidrodį įdėmiai patyrinėtų save. Tačiau mūsų teatro kontekste verta būtų pagalvoti apie tokio pobūdžio spektaklių rodymą po kelis per vieną vakarą, panašiai kaip trumpametražių filmų seansuose, nes vieno negana.