Lyčių ir kiti balansai

Šiais aukštų moralinių standartų laikais pridera recenziją pradėti nuo interesų deklaracijos ir atverti skaitytojui aplinkybes, lemiančias tam tikrą šiame tekste galbūt užčiuopiamą šališkumą. Mažame džiazo pasaulyje visuomet esame subjektyvūs ir einame į festivalius su lūkesčiais, išankstinėmis nuostatomis bei pozityviu atlaidumu seniai pamėgtiems muzikantams. Bet dalykinių mano santykių su stambiais renginiais ryšys niekada nebūdavo glaudesnis ar labiau įpareigojantis nei vieno kito anonso kūryba. Situacija dėl šių metų „Vilnius Mama Jazz“ kita: vienas iš festivalio koncertų – Euroradijo džiazo orkestro pasirodymas – buvo bendras festivalio, LRT ir EBU (Europos transliuotojų sąjungos) projektas, prie kurio įgyvendinimo teko prisidėti kaip visuomeninio transliuotojo atstovei ir vesti transliaciją. Taigi, užuot apsimetinėjusi, kad liaupsinu šį momentą tarsi iš šalies stebinti objektyvi kritikė, verčiau pasidalysiu žvilgsniu iš užkulisių. Įsitraukimas į šį tarptautinį vyksmą neleido sudalyvauti festivalio penktadienio vakaro programoje (vietoj to lydėjau orkestrą Kaune) – taigi, ši recenzija pasmerkta būti neišsami ir bent iš dalies išskirtinai subjektyvi, tačiau tebeturiu pakankamai priežasčių ją parašyti.

„Vilnius Mama Jazz“ ne itin sėslus festivalis, jam tenka keisti erdves kiek dažniau nei kitiems tradiciniams šio žanro renginiams, bet jis išties jaukiai apsigyvena kiekvienoje jų. Šiais metais Jaunimo teatras pasirodė esąs puiki stotelė džiazo šurmuliui su šiltos akustikos, nors ir mažoka tokio mastelio renginiui, sale, talpia ir tinkamai įrengta scena, svetingu kiemeliu dosnioms pertraukoms praleisti ir holais, kuriuose patraukliai išsidėsto vinilų ir atributikos krautuvėlės, atvirukų paštas, CD apsikeitimo punktas, meno instaliacija ir kitos festivalinės atrakcijos.

Kita naujovė – teminė kryptis. Programoje pasirinkta akcentuoti moterų kūrybą, tačiau ji netapo dominuojanti: iš aštuonių koncertų didžiojoje scenoje tik du – vien moterų, du – mišrių ansamblių, penki vadovaujami moterų, du – vien vyriški, trys vadovaujami vyrų. Dieninėje programoje lyčių santykis panašus: penki kolektyvai vadovaujami merginų, trys – vaikinų, du – vien vyriškos sudėties ir nė vieno – vien moteriškos sudėties. Delegatų ekspertų grupėje vyrų dominavimas nepajudinamas (18 iš 21). Konferencijoje bandyta siekti lyčių balanso pakvietus Kamilę Čelutkaitę, įtraukus kultūros viceministrės Dainos Urbanavičienės sveikinimo žodį ir pavedus moderuoti diskusijas muzikologei Rasai Murauskaitei-Juškienei. Vis dėlto konferencijos esminį turinį sudarė vyriški pranešimai – filosofo Kristupo Saboliaus, festivalių organizatoriaus Valeriu Culea ir „Jazz Forum“ redaktoriaus Paweło Brodowskio.

Taigi, deklaruojamas koncentravimasis į moterų kūrybą iš tikrųjų lėmė daugmaž normalią pusiausvyrą su nežymia persvara moterų pristatymo naudai meninėje dalyje ir šiek tiek gausesne nei įprastai moterų prezentacija kitose festivalio programose. Įdomu, ką festivalis toliau darys su šių metų patirtimi: pažymės varnelę, kad moterys jau pristatytos, ir grįš prie 90 procentų vyriškų programų sudarymo; išnaudos šiais metais užmegztus ryšius, atidžiau stebės moteriškąją džiazo kūrybą ir atspindės ją programose pagal aplinkybes; ar tęs pradėtą darbą ir aktyviai stengsis išlaikyti lyčių pusiausvyrą, pasiektą šių metų festivalyje? Sveikinčiau pastarąjį scenarijų, juo labiau kad tai turi labai stiprų teigiamą poveikį meniniam lygiui. Taip, nors atrodo, kad kvotos ar kokių nors konkrečių nemuzikinių parametrų prioritetizavimas galėtų tik neigiamai paveikti programos sudarymą, šiuo atveju efektas priešingas: šių metų pagrindinės scenos pateikiama muzika ypač gaivi, plečianti akiratį ir patvirtinanti, kad iki tarptautinių festivalių orbitos iškyla tik tos muzikantės, kurios groja išskirtinai puikiai ir turi unikalią savastį.

Prisiminkime kad ir ketvirtadienio vakarą: Marilyn Mazur, apsupta gausaus mušamųjų komplekto, įvedanti klausytoją į grakščiai besipinančių, liaudiškai paprastų ir kartu beprotiškai virtuoziškų ritminių dainų ir posmų ratą, ir Beady Belle, besipuikuojanti antgamtiškai nepriekaištingu vokalu, vaizdingais tekstais ir kosminiais drabužiais, Bjarne Gustavseno elektroniniais prieskoniais ir Mariaus Reksjø kūrybingais viražais įkrautą muziką pateikianti taip, tarsi fankas gimė vakar. Jos – visiškai unikalios kūrėjos, abi skirtingos, ir jų skirtingumas išryškina vieną „Vilnius Mama Jazz“ savybę, kuri jau daugmaž dvidešimt metų visiems akivaizdi, bet festivalis vis dar nėra atradęs būdo ją priimti ir išnaudoti kaip savo tapatybės ženklą. Kalbu apie kryptingą, tikslingą eklektiką.

„Vilnius Mama Jazz“ – labai nuoseklus festivalis, jeigu žvelgiame į jį kaip į 22 tomų rinkinį, nes jame plėtojamos kelios ryškios linijos: elektronikos, laisvojo džiazo, pagrindinės srovės, europietiškų naujųjų žvaigždžių, žanro veteranų ir t.t. O kiekvienas konkretus festivalio ciklas klausytoją mėto per labai skirtingas muzikines patirtis, kurios kartais gali harmoningai viena kitą papildyti, kartais būna tiesiog nesuprantamos, kaip tai buvo ketvirtadienio programoje, kai po subtilaus, šamaniško ir jautraus Marilyn Mazur monologo publika, netgi suteikus jai gana ilgą pertrauką atsitokėti, taip ir nesušilo vakarėliui su Beady Belle. Vienas iš būdų konceptualizuoti kontrastinį dušą galėtų būti komunikacija: kvietimas patirti ne šiaip labai aukšto lygio koncertus, bet kardinaliai skirtingas muzikines visatas. Tačiau „Vilnius Mama Jazz“ atkakliai laikosi visiškai tradicinio viešųjų ryšių formato ir pasakoja apie save taip, lyg turėtų nuoseklią vientisą programą. Dėl to netenka progos sustiprinti savo įvaizdį ir kurti ryškesnį pasakojimą, palikdamas tai atsitiktinumui – žmonėms kaip aš, kurie sudėlioja festivalio legendą iš savo asmeninių refleksijų. 

Visomis kitomis dienomis kontrastai buvo taip pat labai apčiuopiami. Penktadienį man neteko išgirsti, kokį efektą sukėlė trečiosios srovės bruožus neretai kūryboje pasitelkiančios, discipliną ir griežtą estetizmą mėgstančios Marios Faust trio ir Grahamo Costello „Strata“ džiazo-roko-minimalizmo seanso sugretinimas. Bet šeštadienis suteikė dvi patirtis, kurios, būdamos vėlgi radikaliai tarpusavyje skirtingos, atitiko dvi mėgstamiausias vilniečių džiazo atmainas: laisvai improvizuojantį trio ir modernią orkestrinę muziką.

„Tiger trio“ sudaro Nicole Mitchell, kuri jau penkiolika metų iš eilės „DownBeat“ kritikų skelbiama geriausia džiazo fleitininke, neįtikėtinų galių pianistė Myra Melford ir tikra legenda bei kontraboso guru Joëlle Léandre. Stulbinama meistrystė, ugnis, kunkuliuojantis, be perstojo besiplėtojantis, takus, intriguojantis garsų spektaklis, patrakęs humoras ir tiesiog anapusinis virtuoziškumas įelektrino publiką, tapusią šio vyksmo aktyvia dalyve ir kurstytoja. Jų kalbėjimasis instrumentais – natūralus ir lengvas, tuo pat metu svaiginantis akrobatiškumu. Objektyvus kritikas manyje konstatuoja, kad būtent tada, kai fleita, fortepijonas ir kontrabosas aimanavo, kvatojo, dardėjo ir taškėsi visais įmanomais muzikinės ekspresijos atspalviais, įvyko „Vilnius Mama Jazz“ kulminacinis momentas, tačiau dabar mikrofoną perima tas subjektyvusis balsas, kuris norėtų prakalbą paskirti Euroradijo džiazo orkestrui.

Euroradijo džiazo orkestras yra tarptautinis „projektinis“ kolektyvas, į kurį jaunus muzikantus deleguoja skirtingų šalių transliuotojai. Šiais metais orkestras buvo suburtas Lietuvoje, o Jievaras Jasinkis tapo jo vadovu, dirigentu ir kompozitoriumi. Kiti mūsų kompozitoriai gali rašyti nuostabią muziką, bet Jievarui džiazo orkestras yra jo neįvardytoji specializacija, taip pat jis geba kurti labai nesavanaudiškai ir įgyvendinti būtent tai, ko tokiam forumui labiausiai reikia.

Šešiolika transliuotojų, deleguodami savo muzikantus, nori girdėti jaunuosius talentus ryškiai spindinčius, atliekančius solo partijas. Aštuoniolika jaunų muzikantų savo karjeros pradžioje nori geros patirties, susipažinti vieni su kitais, patirti bendro muzikavimo malonumą, mėgautis tiek procesu, tiek rezultatu – tad partijos turėtų būti gerbiančios jų galimybes, bet ne pernelyg sudėtingos, įmanomos parengti per trumpą repeticijoms skirtą laiką. Publika nori geros muzikos, kuri skirtingų asmenybių margumyną sujungtų, pateiktų aiškią idėją. Transliuotojas nori „radijiško“ produkto. Galiu galvoti apie tuziną kompozitorių, kuriems tokios sąlygos (net jeigu jos nėra įvardytos ir primygtinai keliamos) tiesiog užblokuotų bet kokią kūrybinę mintį arba taptų kompromisų paieškos kančių keliu. Bet Jievaras Jasinskis ta uždavinių gausa tiesiog mėgavosi ir sukūrė tobulą erdvę tarptautiniam susitikimui įvykti. Ką ten erdvę – rūmą!

Siuita „P(i)e(a)ce of Vilnius“, pagrįsta garsaeilio laipsnių seka, kurioje užkoduoti Vilniaus gimimo metai, išaugo į efektingą ir sodrų kūrinį. Jame susipynė minimalizmas, sutartinių atbalsių polifonija, urbanistiniai ritmai, simfoninių spalvų forte epizodai, komfortiškos, garantuoto poveikio moduliacijos. Visi solistų monologai – charakteringi, teikiantys gerą progą muzikantams parodyti savo stiprybes, palaikomi orkestro, kuris spalvina, pakursto, atveda į kulminacijas. Ir pati solo seka tampa didžiule intriga, išlaikančia klausytojo smalsumą: ką išgirsime toliau ir ką jis ar ji pasakys?

Nors Jievaras nutarė apsiriboti 1323 idėja ir nebeintegravo jokių kitų Vilniaus simbolių, pačia savo nuotaika opusas labai vilnietiškas: modernus, multikultūrinis, idiliškas, judrus ir gyvas, bet kartu neskubus, neperkrautas, patogus, gražus, malonus bei pasižymintis harmoninga, nors ir vos netolygia, forma. Išliekamajai kūrinio vertei patikrinti bus dar užtektinai laiko, tačiau jo momentinis įspūdis – stiprus, tarptautinio susitelkimo žinutė išartikuliuota įtaigiai. Tai graži dovana Vilniui ir perspektyvus tarptautinis mini forumas: visi orkestro dalyviai išsiskirstė turėdami vieni kitų kontaktus ir tvirtai pasiryžę bendrauti ateityje. Ankstesnių Euroradijo džiazo orkestro inkarnacijų rezultatai rodo, kad taip užsimezgę ryšiai išlieka ilgai.

Kai kalbama apie tarptautinius ryšius, dera paminėti kitą reikšmingą „Vilnius Mama Jazz“ dalį – vitrinos programą ir delegatų grupę. Klausytojams ši festivalio dalis yra maloni galimybė nemokamai pasiklausyti gražių dieninių koncertų. Bet iš tiesų tai nedidelė tarptautinė mugė, kurioje festivalių organizatoriai, džiazo klubų vadybininkai, žurnalistai ir prodiuseriai sutinka vieni kitus bei išgirsta keletą atrinktų, tinkamai pristatytų ir „paruoštų eksportui“ lietuviškų kolektyvų. Mes niekada nepamatysime akivaizdžių šio proceso pasekmių, netgi festivaliui vargu ar šio susitikimo dalyviai „atsiskaitys“, kokius ryšius užmezgė ir kokius atlikėjus pakvies, bet tai labai perspektyvus indėlis į lietuviško džiazo sklaidą ir jo reputacijos tarptautinėje erdvėje stiprinimą. Šiais metais festivalis siekė padaryti šią sekciją viešesnę ne tik kviesdamas į koncertus, bet ir pristatydamas delegatus, įtraukdamas juos į konferenciją.

Konferencijos paskirtis, beje, išlieka miglota: per keletą metų atkakliai palaikomos viešų kalbėjimų tradicijos, nesusiformuoja nei temų ratas, nei auditorija, nei vėliau pasigirsta koks rezonansas, diskusijų tąsa... Nežinau, ar tai guodžia, bet iki šiol nė vienam festivaliui nepavyko sukurti tikros gyvos pokalbių platformos ir „Vilnius Mama Jazz“ tiesiog ne išimtis.

Užtat baigti festivalį aukšta gaida – visuomet pavykstanti misija, tai dar kartą patvirtino paskutinis vakaras. Vladimiro Tarasovo „Austrian Circle“ koncertas buvo puikus – pilnas improvizacinio interaktyvumo, meistrystės, gražių efektų ir gyvo kalbėjimosi. Ypač malonu kvartete matyti Christophą Cechą, kuris 2019 m. vadovavo Euroradijo džiazo orkestrui Austrijoje, – susidaro graži tęstinumo arka. Tarasovas dalyvauja šiame festivalyje ne mažiau kaip aštuntą kartą, nuo 2019 m. jį girdime kasmet. Prasminga detaliai sekti vieno ryškiausių nacionalinės scenos džiazo muzikantų kūrybą, jo išskirtinis statusas šioje scenoje akivaizdus. Šiais metais, kai buvo deklaruojamas festivalio pasirinkimas orientuotis į moterų kūrybą, maestro, prieš keletą metų „Mama Jazz Paraštėse“ samprotavęs, kad moterų diskriminacija džiazo scenoje neegzistuoja, vis dėlto dalyvavo su vien vyrų kolektyvu, nors kaip paskelbtasis festivalio ambasadorius galbūt galėjo rasti būdą padėti feministinę liniją sustiprinti. Taigi, koncertas savaime buvo nepaprastai geras, bet įžvelgiu praleistą progą svariau atskleisti formuojamą konceptą. 

Moteriškąjį dominavimą į sceną grąžino prancūzų trimitininkė Airelle Besson (beje, taip pat buvusi Euroradijo džiazo orkestro vadovė 2017 m.), paskleidusi nežemiškai gražią ir giedrą, nepaprastai profesionaliai suręstą, gydančią ir optimistišką muziką. Publika išsireikalavo dviejų bisų ir skirstėsi šypsodamasi.

„Vilnius Mama Jazz“ niekuomet nebūna tolygus ir iki galo logiškas. Jame kasmet iškyla visokių dygių „kodėl?“, kokių nors nenuoseklumų, iškritimų iš bendros linijos... Bet kartu tai yra festivalis, kuriame užklumpa amą atimančios muzikinės patirtys, kuriame nesilaikant kažkokio dėsnio renkamasi į erdves, kuriose kitu atveju niekada nebūtume atsidūrę. Tai labai drąsus, gaivus ir nuotykingas festivalis, kuris neabejotinai dar nesyk mus nustebins.

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė