Didingas, geliantis ir guodžiantis

Nė vienas žodis apie pasaulį krečiantį smurtą, nė viena palaikymo vėliava ar atviras šūkis nesudrumstė festivalio „Vilnius Jazz“ šventinės nuotaikos, bet visus penkis festivalio vakarus nuo spalio 12 iki 16 dienos į sceną lipo gyvi žmonės, savo kūryba transliuojantys tai, kuo jie tiki ir kas jiems rūpi. Todėl negaliu girdėti Vilniaus senajame teatre skambėjusių dešimties vakaro koncertų serijos tik kaip aukšto tarptautinio lygio prašmatnios programos, kokia didžiuotųsi ir gardžiuotųsi bet kuri pasaulio sostinė. Tarp natų pakibo neišsakytos mintys, neišrėktas skausmas, nenumalšinamo nerimo debesys su viltingais universalios harmonijos pragiedruliais.

Į šią odisėją leidomės su „Fleitų 3“ – Mėta Gabriele Pelegrimaite, Salomėja Kalvelyte ir Kristupu Giku. Lėtai, kantriai, intuityviai, lyg patikimo lyno sujungti tarp klastingų tarpeklių klajojantys piligrimai, jie dėmesingai nusagstė sąskambiais kompozicijos vertikalę, pamažu, tarsi traukiami magneto, suėjo drauge, susikabino į glaudų klasterį, į drumzliną unisoną, nusileido į žemiausių tonų sutemas (altinės ir bosinės fleitų karalystę), pakilo į spiegiančių zvimbesių aukštumas (piccolo dausas), vėl išsiskirstė glissando į platų išdėstymą, atsidurdami toli nuo pradinio savo kelionės taško, bet nebūtinai atradę, nebūtinai patvirtinę tą tiesą, kurios ieškodami leidosi į pavojingą kelionę. Juos lydėjo ketvirtas neįvardytas pakeleivis – šviesa. Nežinau, kas buvo festivalio apšvietėjas, bet jo aktyvus dalyvavimas – kartais pasigėrėtinai muzikalus ir harmoningas, kartais pasireiškiantis atkakliu „gaudymu“ vis pakintančios muzikinės srovės – buvo juntamas per visą festivalį, jis improvizavo kartu su muzikantais. Atlikėjams tai galbūt ne visuomet buvo patogu, bet klausytojams – gražu ir kartais smagu, lyg būtų koks intriguojantis kino siužetas.

„Improdimensijos“ vakarą festivalyje tęsė Matsas Gustafssonas, Liudas Mockūnas, Tomas Blancarte’as ir Christianas Windfeldas, iš trapaus magiškojo netikrumo, tvyrojusio pirmame koncerte, tėkšdami mus į tvinksintį, draskantį aistringai išgyvenamų tikrų žmogiškų jausmų, protestų, gedėjimo ir kovų liūną. Laisva improvizacija būna tokia, kokie tą akimirką yra ją skleidžiantys muzikantai. Tąkart du pučiamųjų komplektai, šiek tiek elektronikos, kontrabosas ir būgnai griaudėjo taip, tarsi pasaulyje vyktų kažkas baisaus... Tai buvo dinamiškas, stiprios įkrovos, ryškias emocines būsenas aprėpiantis keturgubas išsiliejimas, kuris man pasirodė žmogiškai netolygus: kaip per pokalbį, aptardami kažkokį įvykį, pašnekovai gali turėti skirtingą emocinį atsaką, nesinchroniškai įsijausti, taip ir muzikiniame dialoge Gustafssonas šiuo atveju buvo teiginių skleidėjas, ir visas kvartetas siekė atsidurti jo kuriamoje emocinėje sferoje, kuri buvo ribinė, bekompromisė, pilna grožio ir veržimosi į šviesą. Ir nepaguodžiamo, nenumaldomo pykčio.

Kitas vakaras (penktadienis, 13-oji) sugrąžino pusiausvyrą ir optimizmą. Marijus Aleksa šiais metais apdovanotas „Vilnius Jazz“ prizu, o jo rečitalis tapo vaizdžiu paaiškinimu, už ką. Marijus labai techniškas būgnininkas, ir jam tikrai gerai sekėsi svetur. Didžiojoje Britanijoje jis dirbo kaip sesijų muzikantas, buvo kviečiamas puikių, sėkmingų kolektyvų, ir nors darbas didelėje muzikinėje rinkoje turi savų iššūkių ir verčia muzikantus kasdien kovoti dėl savo pozicijos, Aleksa galėjo toje mašinoje puikiausiai funkcionuoti ir klestėti. Tačiau jis pasirinko veikti kitaip, nes yra kūrėjas, tikras menininkas, kuriam reikalinga scena, pilna perkusijos, ir dėmesingas klausytojas, kuris seks iš paskos per dundėjimus ir krebždesius, kuris įvertins niuansą tarp dūžio lazdelės galu ir jos vidurine dalim, kuris stebėsis apgalvotais tembrais bei grojimo būdais ir nepasiges pribloškiančios tirados per visas lėkštes ir būgnus, jeigu tokia nepasigirs. Nes tai buvo subtili, šilta, truputį šamaniška ir lengva valanda, praskriejusi lyg keletas minučių.

Laikas įgijo kitus sparnus, kai į sceną žengė Famoudou Don Moye kvintetas „Odyssey & Legacy“. Famoudou Don Moye – čikagietiško laisvojo džiazo, world music ir afrofusion legenda, beribių galimybių muzikantas, mėgstantis įvairiausias sąveikas, šiuo atveju sukūręs labai skaidraus ir aiškaus sumanymo, itin dailiai įgyvendintą programą. Visi žinome, kad džiazo šaknys glūdi afrikiečių muzikoje. Don Moye su kolegomis tiesiog įgarsino, išskleidė šitą istorinį faktą, sugretindamas afrikietiškas dainas ir būgnijimą su kertiniais džiazo stiliais. Čia skambėjo svingas ir bibopas, besiribojantis su free, ir duoklė „Hammond“ vargonų erai, ir nuostabi baladė, ir jo didenybė bliuzas, pagardintas perkusijos plazdėjimu, ir modalikos ženklai... Ne chronologine tvarka, bet modernėjimo tendencija išdėstyti tradicinių stilių kūriniai vis grąžino mus prie tikro tyro šaltinio, prie ištakų, ir baigėsi šis pasakojimas moralu apie tai, kad medis negali augti be šaknų. Toks aprašymas galbūt skamba lyg kokia edukacinė pamokėlė, bet tai buvo perteikta nepaprastai gražia forma.

Pats Famoudou yra vienas virtuoziškiausių būgnininkų planetoje, perkusininkas Dudu Kouaté – jo vertas partneris, Darrylas Hallas parodė fantastišką akustinio ir elektrinio bosų stilistinę paletę, trimitininkas Christophe’as Loilier pasižymi išpuoselėtu, tobulai valdomu garsu ir meistriškai referuoja į istorijos didžiuosius, jeigu muzikoje reikalingos tokios užuominos, ir, žinoma, Simonas Siegeris – tikras „šou vagis“. Tam „Yamaha“ fortepijonui galbūt ir nelabai sveika griaudėti tokiais forsuotais tremolo ir glissando bei kitais efektais, tačiau tai skamba originaliai ir įspūdingai, o kai Siegeris, atlikęs gan intensyvų solo fortepijonu, paėmė į rankas tromboną ir užgrojo juo dar geriau nei ką tik skambino fortepijonu – mane ištiko lengvas šokas, kuris kartojosi dar kelis kartus, Siegeriui demonstruojant vis kito stiliaus (ritmo) įvaldymą. Jei manęs būtų paklausę, kas yra džiazas, būčiau atsakiusi: „Štai čia, šių žmonių aistroje, yra džiazas.“

Trečią vakarą „Vilnius Jazz“ vėlgi pradėjo kameriniu pasirodymu. Pianistas Brianas Marsella skambino solo vientisą, kontrastingą, juodą-baltą programą. Tyros melodijos, apipinančios frygines dermes, išgražintos ažūriniais plonų sidabro siūlų melizmais, ištirpdavo, įsileisdamos skausmingus, rūsčius disonansus, nervingus skardžių garsų viesulus, duriančius ir nerimstančius, tarsi pasaulį krėstų skaudi tragedija... Ir vėl šviesa, vėl liūdesio, švelnumo ir svajų gijos, nerandančios kito sprendimo nei kita žūtbūtinė drama. Bisui jis skambino Johanneso Brahmso „Lopšinę“ – gerokai stilizuotą, išnarstytą ir skambėjusią kiek garsiau nei įprasta lopšinėms, bet vis dėlto tai buvo ji.

Po to į sceną kilo naujas ir tik pradėjęs turą Hamido Drake’o, Majido Bekkaso ir Shabakos Hutchingso trio. Jie atliko gnawa muziką. Džiugu buvo scenoje ir vėl matyti Shabaką, vėl sutikti Drake’ą, pirmą kartą gyvenime pagaliau koncerte išgirsti virtuoziškiausią sintiro (guembri) meistrą Bekkasą... Tačiau per pirmąsias keturias kompozicijas muzikoje nevyko nieko iš tiesų virtuoziško: meistrai nuolankiai ištirpo liaudies muzikos paprastume, posmas po posmo šiltai dalydamiesi tolima čia pat skambančia muzika. Puikus oratorius Drake’as paaiškino, kokios svarbios reikšmės glūdi gnawa kultūroje, kokią didelę prasmę turi kiekvienas iš skambėjusių kūrinių ir koks svarbus yra abipusis atsivėrimas tarp publikos ir muzikantų. Po tos prakalbos, savaime laikytinos įtaigiu meno kūriniu ir svariu filosofiniu programos interliudu, jie atliko instrumentinę kompoziciją, kurioje vyko tokia sąveika, improvizacijų pynės ir gyvas dialogas, kokį aš projektavau savo mintyse, ruošdamasi šiam koncertui. Tai buvo koncertas-balzamas... – nenusakomo kvapo, nepažįstamų tolimos šalies ingredientų garsinis tepalas, turintis stiprų terapinį poveikį.

Sekmadienį festivalyje „Vilnius Jazz“ driokstelėjo „Trio North“ – saksofonininkės Mettes Rasmussen programa. Rasmussen įprastai groja laisvąjį džiazą – valandines aukšto tonuso programas, bet „Molde Jazz“ užsakymu ji sukūrė keletą kompozicijų, kurios jau įrašytos bei rengiamos leidybai, ir būtent jos buvo pristatytos Vilniuje. Komponuota medžiaga išraiškinga ir gana lakoniška, daug plėtojimo įgyvendinama spontaniškai scenoje, pati Rasmussen, Ingebrigtas Håkeris Flatenas ir Olafas Moses Olsenas tiesiog sproginėja ir siaučia. Tai labai pilnatviška, pašėlusi muzika, ne taip griežtai komentuojanti realybę (Mettes temose daug humoro, žaismės, ironijos), bet paskutinį kūrinį ji paskyrė taikai. Muzika buvo tokia liepsninga, paveiki ir įelektrinta, kad vakaro misija atrodė jau įgyvendinta. Tačiau mūsų laukė dar šis tas.

Louiso Sclaviso kvartetas su Benjaminu Moussay, Sarah Murcia ir Christophe’u Lavergne šiame begaliniame improvizacijos triumfo, gręžiojimosi į folklorą sraute priminė jos didenybės Kompozicijos galią... Gražios, išplėtotos, niuansuotos melodijos, turtinga harmonija su ryškiomis moduliacijomis, ansamblinis grojimas, kuriame įmanomi tikslūs subito, polifonija, pobalsių išskyrimai, darni apgalvota forma, – visa tai kartu su plačiomis improvizacinėmis erdvėmis daro stebuklingą poveikį, kurio neįmanoma būtų pasiekti kitaip.

Festivalis tęsėsi ir pirmadienį – tokiu pat intensyvumu kaip ir kitomis dienomis. Publikos „netinkama koncertams diena“ nė kiek nesutrikdė, salė buvo pilna, ir pirmiausia toji gausi auditorija buvo apdovanota akistata su būgnininku Mário Costa, trimitininku Cuongu Vu, pianistu Benoît Delbecq’u ir kontrabosininku Bruno Chevillonu, o koncerto paskutiniame kūrinyje – ir su Liudu Mockūnu. Tai buvo dar vienas himnas solistiniam virtuoziškumui ir kompozicinei darnai, tik šį kartą dominavo kur kas abstraktesnė muzikos daryba. Ir tai tapo jaukia erdve be galo skirtingoms šių muzikantų asmenybėms, kiekvieno jų kūrybinei savasčiai ir balsui. Jų pokalbiuose ir solo buvo daug intrigos, veiksmo, gyvo domėjimosi vienas kitu ir pagarbaus individualybių paisymo.

Festivalio finalą sukūrė Lakecia Benjamin, kuri džiazo auditorijai gerai pažįstama iš įrašų, būtent todėl Vilniaus senasis teatras buvo pilnutėlis, nepaisant pirmadienio. Ji groja labai smarkiai ir rizikingai, bet kartu lengvai: vaikšto ašmenimis ir visiškai kontroliuoja situaciją. Jos partneriai Zaccai Curtis, Ivanas Tayloras ir Enoch EJ Stricklandas yra tiesiog etaloninė Niujorko ritmo grupė, su kuria ji gali vykti kad ir į Šiaurės ašigalį, jeigu reikės. Jos pasirinkimas formuoti spigų, blizgų, stiprų garsą ir laikytis greito tempo, griežtų ritmų suteikia jai galimybę kone fiziškai išjudinti klausytoją, iš kurio ji nori toli gražu ne vien to, kad jis siaustų, šoktų ir palaikytų gerą šou energiją. Išoriškai Lakecios koncerto formatas panašus į pramoginį šou, bet turinys – jos repuojami tekstai, pilni skaudžios problematikos, Johno Coltrane’o muzika, galiausiai tai, kaip ji improvizuoja, ką supina ir kokią raišką pasitelkia, – nukreiptas į visai kitą tikslą. Ir kai atslūgsta tas apstulbimas nuo jos energijos, drabužių blizgesio ir charizmos, lieka džiugesys ir kartėlis dėl visų tų minčių apie pasaulio būklę, kurias ji gvildena savo žvilgioje muzikoje.

„Vilnius Jazz“ sudarė ne vien šie dešimt koncertų. Vyko konkursas „Vilnius Jazz Young Power“, kurio nugalėtoju tapo tūbininkas Mikas Kurtinaitis, pirmus tris vakarus vainikavo vėlyvi koncertai „Opera Social House“ su turiningomis vietinių kolektyvų programomis, lektorius iš Prancūzijos Thierry Quénumas skaitė paskaitą apie europietiško džiazo atsiskyrimą nuo amerikietiškojo. Šiemet festivalis buvo kaip reta stambus ir kaip visada konceptualus, drąsus bei skoningas. Kad jis bus įspūdingas, buvo aišku vien pažvelgus į programą, tekilo klausimas, ar sostinės publika įvertins programos ūgtelėjimą ir ar pajėgs apžioti tokią dosnią porciją... Vilnius viską prarijo, apsilaižė ir nori dar!