„V“ yra Vilnius, „J“ yra jazz

Reikia atgauti kvapą. Intensyvus, daugiagarsis ir daugiažodis, ilgas ir dosnus keistybių buvo šių metų „Vilnius Jazz“. Galbūt festivalio žinutės nesugulė į vientisą ir akivaizdų naratyvą, bet iškėlė klaustukų, šauktukų, daugtaškių ir šypsnių, nublokšdamos į netikėtas kūrybines erdves.

Šį kartą koncertinė programa buvo įrėminta kino seansų. Penki Dicko Fontaino kūriniai atvėrė šį tą kito nei gerai pažįstamas džiazo dokumentikos žanras. Anglų režisierius pasakoja ne faktus, o atmosferą, būsenas, kuriančio žmogaus misiją. Jo kameros stebimi herojai išreiškia esmingiausius savo kūrybos motyvus, dar iškalbingiau juos perteikia muzika ir vaizdas – priartinti veidai, atspindintys susimąstymą, įkvėpimą, palaimą... Tikėjimo laisve liepsna persikelia iš ekranų ant scenos, ir trečiąjį festivalio vakarą pagaliau laukia akistata su gyva improvizacija Vilniaus senajame teatre, pasitinkančiame klausytoją Gretos Skaraitienės intensyvių, daugiabalsių praeitų festivalių akimirkas sustabdžiusių nuotraukų vaizdais.

Profesoriaus Vytauto Landsbergio buvimas scenoje – paprastas, savaiminis ir jaukus. Jokio papildomo ažiotažo, visi savi. Profesorius tiesiog skaito savo eiles, lydimas jam atitariančio, kartu medituojančio maestro Vladimiro Tarasovo. Lakoniškos, skaidrios mintys – išminties, valiūkiško šmaikštavimo perliukai, jie byra neskubriai, dainingai, čia transformuodamiesi į būgnų ritmus nepaprastai taikliai, vaizdingai ir gyvai, čia banguodami liūliuojančia ramybe, paleisdami klausytojo budrumą. Labiau bendrystės išgyvenimas ir mielas žmonių pokalbis nei koncertas. Šiltas būdas įžengti į pagrindinę festivalio dalį.

Tuomet sceną užtvindo Vincento Courtois violončelės ir François Corneloupo baritono saksofono pokalbis – emocingas, virtuoziškas, kaleidoskopiškai kaitus, sklidinas išradingai panaudojamų instrumentų paletės, grakščiai balansuojantis tarp visiškos laisvės protrūkių ir melodingų kompozicinių idėjų. Po jų išgirstame pianistą Alisterį Spence’ą ir būgnininką Tony Bucką – tai vėlgi nepaprastai laisvas dviejų telepatiškai susikalbančių asmenybių dialogas, kiek plačiau alsuojanti, stambesniais potėpiais ir kita kalba audžiama muzika. Ypač žavi preciziškumas: nors laisvoji improvizacija atrodo gana atlaidi atlikimo tikslumui, Spence’o kaligrafija – akademiškai švari, su Bucku jie tiesiog sinchroniškai mąsto ritmą, dėmesingai išpiešia detales. O maža vakaro kulminacija tampa australų muzikanto prisiminimas, kaip 1990 m. jis svečiavosi tame pačiame festivalyje ir sutiko Vytautą Landsbergį, kuris tuomet entuziastingai šventė Lietuvos laisvę. Arka nutiesta, verčiame kitą festivalio puslapį.

Trio „Nout“ ir Amirthos Kidambi „Elder Ones“ sugretinimas vieno vakaro programoje sukūrė iškalbingą ir gana netikėtą kontrastą. Prancūzės Delphine Joussein (fleita), Rafaëlle Rinaudo (elektroninė arfa) ir Blanche Lafuente (būgnai) neištarė nuo scenos jokios politinės žinutės, bet vos joms palietus instrumentus, įsisenėję, nepajudinami stereotipai dužo į šipulius džiugiu skambiu sprogimu! Fleita užriaumojo kažką nefleitiško, arfa staugė lyg gitara, o būgnai vedė ansamblį per trankaus pankroko, nekaltos lyrikos, minimalistinio grožėjimosi saleles. Tačiau tai nebuvo chaotiška ir savitikslė eklektika, anaiptol! Kiekviena kompozicija perteikė prasmingą ir kryptingą pasakojimą, visos beprotiškiausios kombinacijos sumanytos bei įgyvendintos nepaprastai inteligentiškai ir kartu įsileista didžiulė individualybių laisvė, kuria merginos mėgavosi, demonstruodamos neeilinę, stulbinančią fantaziją ir priblokšdamos negirdėta, nepažabota drąsa.

Amirtha Kidambi, priešingai, į sceną žengė su įžodintais manifestais, pasipriešinimo teiginiais. Buvo minimos skaudžios, gilios pasaulio problemos – rasizmas, JAV policijos savivalė, ūkininkų protestai Indijoje, klimato kaita, Palestinos ir Ukrainos situacijos, Holokaustas, Hirošima, Kapitolijaus šturmas ir t.t. Nors bendras vardiklis lyg ir aiškus – blogio ir gėrio priešstata, vis dėlto daugybės sudėtingų jautrių klausimų sugretinimas sudarė paviršutiniškumo, „visko visiems“ įspūdį. Nepaisant deklaruojamų maišto ir kovos, muzika pasirodė esanti smarkiai struktūruota (nors ir paliekanti gana plačių „kišenių“ labai meistriškų muzikantų solo pasisakymams), apčiuopiamai dominuojama lyderės ir jos kultūrinės (indų) spalvos. Išgirdau ne protestą ir ne kovą, o didžiulę frustraciją, nerimą, raudą dabarties pasauliui. Ta pati nuotaika atsikartojo kiekvienoje kompozicijoje, tad intencija pakeisti pasaulį išliko teorinė, paskendusi anotacijos pažadų kampanijoje ir neįkūnyta muzikoje.

Festivalio centre atsidūrė „japoniškoji diena“. „Otomo Yoshihide Special Big Band“ turėjo, sakykime, du išplėstus įvadus. Gintė Preisaitė (fortepijonas), Sachiko M (elektronika) ir Aikawa Hitomi (marimba) iš lėto tyrinėjo ir stebėjosi, kas nutinka, perbraukus per fortepijono stygas, kaip rezonuoja tylus marimbos tremolo, kaip sąveikauja akustinis ir elektroninis skambesiai, o Kondo Tatsuo K3 paskleidė dainiškus, aiškius, energiškai įkrautus kūrinius. Abu pasirodymai – įdomūs, bet palikę neišsakyto, nebaigto veiksmo įspūdį, kaip aperityvai, po kurių puotauti Otomo Yoshihide orkestro skambesiu suėjome dar visai alkani. Užtai koks kosminis, ekspresyvus, ultra-mega-giga-supergarsinis šokas ištiko sulaukusius didžiojo įvykio! Otomo Yoshihide bigbendas skraidino po netikėčiausius vaizdinius: nuo griausmingos užstalės iki gaivališko chaoso, nuo poetiškos kontempliacijos link energingo šėlsmo. Yoshihide permeta dirigavimo estafetę tai vienam, tai kitam muzikantui, orkestras skyla į du, tris ir galiausiai skamba kaip kokie penki bigbendai viename: didžiulės garso sienos iškyla ir subyra, skambesio luitai susiduria ir stumdosi, sukrėsdami klausą nepatirtais, neatrastais efektais, paveikiančiais bemaž visą kūną, esybę. 

Japoniškąją liniją pratęsia kitą dieną Philipo Arneillo paskaita apie mažutes kavines „klausyklas“ – jazz kissa, nykstančią unikalią kultūrą. Nuotraukos, literatūrinis tekstas, muzika nuvilioja į trumpą kelionę po šias nišines „šventyklas“, kurioms dokumentuoti lektorius paskyrė daugybę metų ir įspūdingą fotoknygą. Tai, tiesa, nebuvo pirmoji paskaita festivalio programoje – Thierry Quenumo aranžuotės meno išskleidimo išklausyti neturėjau galimybės, nors neabejoju, kad buvo pristatyta išsami kertinių šios srities atstovų panorama. O paskutinė šio ciklo dalis kiek iškrito iš konteksto: dr. Kasparas Pocius savo pranešimą tiesiogine prasme skaitė (kas nėra patraukliausia pateikimo forma). Tema beveik pažodžiui atkartoja Iaino Andersono knygos „This Is Our Music: Free Jazz, the Sixties, and American Culture“ pavadinimą, bet turinys buvo kur kas kuklesnis, apžvelgiantis rasizmo problemą.

Sugrįžimas į muziką įvyksta su Jono Raskino, Steno Sandello, Timo Perkiso ir Vladimiro Tarasovo kvartetu. Meistrų bendravimas išskirtinis tuo, kad nebesvarbu, kokie jų pasirenkami garso šaltiniai, nereikalingos griausmingos kulminacijos, efektai ar kokie nors kitokie blizgučiai – jų pokalbis natūralus, muzikalus ir užtikrintas, savaiminis, lengvai įtraukiantis klausytoją į pasakojimo vagą. Johno Butcherio „Vilnius Fixations“ tokiu lengvu savaimingumu nepasižymėjo – siuita susipina iš netradicinio garsyno: visokie šiugždesiai, krenkštimai, knarkimai, švilpavimai ir kiti ties muzikinio garso ir triukšmo riba balansuojantys skambesiai naudojami kaip pagrindinė statybinė žaliava. Tas naujų derinių ir nederėjimų nuoseklus išvaikščiojimas apdovanoja pasiryžusius į jį pasinerti, bet jis labai reiklus. Prieš Butcherio pasirodymą Arnui Mikalkėnui buvo įteiktas prizas „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“.

Ir štai paskutinis vakaras. Aruánas Ortizas susitinka su fortepijonu, patiria jo klaviatūrą, „Yamaha“ atsiliepia esanti pasiruošusi nuotykiui, ir jie išplaukia į nežinomybę, kur šėlsta didelės emocijos ir skaidrūs pasažų purslai, kur laikas stoviniuoja, laukdamas kito akordo, ir prieš klausytojo ausis gimsta viena nauja unikali „sonata“. Pianisto technika, garso kultūra ir faktūrinis jo kuriamų pasakojimų turtingumas – pasigėrėtini ir nuostabūs, nesaugus spontaniškos kelionės neapibrėžtumas ištirpsta su paskutiniais garsais...

Galiausiai – vienintelė „saugi“ stotelė koncertų programoje – Vykinto Baltako „LENsemble“ su vokaliste Naomi Beeldens ir trys olandų kompozitoriaus Louiso Andriesseno kūriniai. „Workers Union“ bet kokiems garsiai skambantiems instrumentams praskriejo puikiai – ganėtinai mandagiai (džiazo festivalis, čia galima triukšmauti), bet taikliai perteiktas ir kūrinio tariamas mechaniškumas, ir jo satyriška prigimtis. „Il Duce“ – kūrinys fonogramai, kuriame, pamažu manipuliuojant garsu, Mussolini kalbos nuotrupa modifikuojama, kol tampa neatpažįstama ir pranyksta, tuo pat metu panašiai ekrane „ardomas“ jo portretas. Procesas, trunkantis apie 15 minučių, publikai prailgo. Kiekvieno diktatoriaus pašalinimas užtrunka ir prailgsta.

Programą vainikavo „M is for Man, Music, Mozart“ – nuostabiai šmaikštus, labai mocartiškos dvasios kūrinys, vaizdu, tekstu (rež. Peteris Greenaway) ir muzika pasakojantis bakchanališką žmogaus sukūrimo ir žmogaus virsmo Mozartu istoriją. „LENsemble“ ir Naomi Beeldens buvo maksimaliai įrėminti: garsas turi sinchronizuotis su vaizdu, tad atlikimas turi būti labai tikslaus tempo. Ir jie tai padarė! Orkestras puikiai perteikė kompozitoriaus sumanymą: štrichai, dinamika, nusiteikimas, šypsena – viskas suvienyta „Mozarto garbei“, tad džiazo festivalio koncertinė dalis baigėsi akademiniu kūriniu, kuris žnybteli pačiai klasikos neliečiamybei ir vėlgi atveda prie klausimo – kaip sprendžiame, kuri muzika yra svarbi?

Ne visa svarbi muzika, skambėjusi „Vilnius Jazz“, paminėta šiame rašinyje: „Vilnius Jazz Young Power“ ir nakties scena verti kito, atskiro pasakojimo apie augančią progresyvią ir originalią jaunąją džiazo sceną. Bet visa muzika, kuri sklido, buvo iškalbinga. „Vilnius Jazz“ yra viena tų retų akimirkų, kai gali sau prisipažinti – nieko panašaus dar negirdėjau niekada gyvenime!