Turinys ir forma

„Ai, nesvarbu forma, svarbu turinys“, – manau, daugelis esame taip pamąstę, atsikąsdami negražaus, tačiau gardaus pyrago, gaudami ne itin grakščiai suformuluotą malonų pasiūlymą ar vartydami kokį nevykusiai išleistą, bet įdomų leidinį. Festivalių atžvilgiu tai negalioja. Festivalyje ir turinys, ir forma yra kalbėjimo būdai bei žinučių perteikimo priemonės. Todėl norėčiau aptarti abu šiuos gegužės 23–26 dienomis vykusio festivalio „Vilnius Mama Jazz“ dėmenis, kurie jau metų metus išlieka ganėtinai netolygūs.

Turinys buvo prabangus, spalvingas, džiuginantis ir praturtinantis. Jis skleidėsi sklandžiai nuo pat pirmojo koncerto. Cassie Kinoshi grupės „seed.“ paprastose, patikimai aranžuotose kompozicijose numatyta erdvė solistų meistriškumo demonstravimui, kuris išliko taupus ir rezervuotas: didžiąją programos dalį neapleido atsargaus skaičiavimo, vengimo pernelyg įsijausti įspūdis, tačiau paskutinė kompozicija sprogo ilgai laukta energija ir konstatavo sėkmingą festivalio pradžią. Trio „Ill Considered“ nepareikalavo jokio įsibėgėjimo – vos įžengę į sceną, Idris Rahmanas, Liranas Doninas ir Emre Ramazanoglu paniro į burbuliuojantį, karštą nesustabdomai lekiančių figūrų srautą, formuodami takius, chameleoniškai pavidalus keičiančius groove’us, nuolatos perimdami vienas iš kito iniciatyvos siūlą, hipnotizuodami publiką rimtaveidžiu, intensyviu žaismu.

Antrasis vakaras skleidė kitus kerus. Vladimiras Tarasovas, Markas Dresseris ir Larry Ochsas (trio „Jones Jones“) savo pasakojimą išaugino nejučia, iš niekur: kai tik klausai ėmė atrodyti, kad rami apsikeitimų lakoniškomis, neišplėtotomis mintimis seka niekur neveda, suskambo gilesni muzikiniai potėpiai, iškilo raiškūs, įtaigūs kompozicijų kontūrai, garsinis vyksmas nuvedė intriguojančia vaga link laukto katarsio. Po jų pasirodę Satoko Fujii, Takashi Sugawa ir Ittetsu Takemura mano buvo išgirsti dar Mėrso džiazo festivalyje Vokietijoje. Tenai jie grojo lauko scenoje, ir nors toji aplinka buvo palanki subtiliai muzikai (puikus įgarsinimas, dėmesinga publika), jie pynė kiek tirštesnes tekstūras. O Nacionalinio dramos teatro scenoje į jų improvizacijas plūstelėjo tyla, palikdama erdvės stebėtis, išlaukti, išgyventi didžiulio dvasinio susitelkimo, trapaus grožio meistriškai išaustą garsų gobeleną.

Kita diena suteikė akistatą su Rabih Abu-Khalilu. Ūdo virtuozo harmoningos kompozicijos, ažūrais išpuoštos melodijos ir karštieji ritmai koncerte – tokie pat tobuli kaip jo nuostabiuose įrašuose, o žavingi kūrinių pristatymo pokštai pagausino klausytojų vitamino C atsargas. Petterio Eldho „Post Koma“ nuviliojo klausytojus į priešingą stilistinį džiazo polių, su visiškai kitokiu humoru, protinga kompozicija ir atsakingai prisiimta spontaniškų proveržių rizika.

Uždarymas leido išgirsti Immanuelio Wilkinso kvartetą ir jo siuitą „The 7th Hand“ – apgalvotą, išjaustą, originalią, nuvedančią nuo asketiškomis temomis pagrįstų epizodų link ilgo įnirtingo bopinio balbatavimo ir sprogimo žaižaruojančia ekspresyvia modernia improvizacija. Jis nesirenka lengvų kelių, nebando žarstyti paperkančių techniškų saksofoninių triukų, ištikimai laikosi savo atsineštos žinios ir pasirinkimo atlikti stambios formos kūrinį... Bisui atliktas savotiškas bliuzas, primenantis motyvinės sandaros asketizmu siuitoje persmelktas temas, galutinai įtikino jo, kaip nuoseklaus, ištikimo savo tikslams ir vidinio balso vedamo menininko, pozicija.

Pirmuosius du vakarus didžiojoje festivalio scenoje vyko vėlyvieji koncertai – šiek tiek triukšmingesni, artimesni šokių klubo estetikai, įtraukiantys elektroniką. Tiek Jharis Yokley ir Bigyuki, tiek „Binker & Moses“ (prie kurių prisijungė anksčiau programoje neskelbtas trečias narys) visiškai įtikino puikia technika, įniršiu, mėgavimusi savo skleidžiamų garsų griausmingomis vibracijomis. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie lietuvių Aistės Kalvelytės bei Juliaus Čepukėno duetą „Keista bjauri žuvis“, kuris tarpsta tame pačiame estetiniame lauke kaip ir vėlyvųjų koncertų dalyviai, bet kaži kodėl buvo pristatytas sekmadienį įprastoje 19 valandos koncertų linijoje.

Tad atėjo metas pakalbėti apie formą. „Keista bjauri žuvis“ būtų puikiai tikusi šeštadienio 22 val. pozicijoje, o Immanuelio Wilkinso kvartetas galėjo būti vienintelis sekmadienio vakaro įvykis – taip būtų buvusi išlaikyta festivalio struktūros logika. Publika, atrodo, nepajuto diskomforto, kai po trankaus elektronikos ir būgnų dueto po pertraukos grįžo klausytis saksofonų kvarteto, tačiau po to, kai tris dienas iš eilės vienoje scenoje tuo pačiu laiku pasirodo lygiaverčiai pasaulinio lygio kolektyvai, ketvirtą dieną suteikti tą pačią sceną vietiniam jaunimo projektui, kad ir labai šauniam, labai talentingam ir pozityviam, – vadinasi, padėti lygybės ženklą tarp jų. Tokiu koncertų išdėstymu festivalis teigia, kad „Keista bjauri žuvis“ yra tokio pat meninio lygio projektas kaip ir Wilkinso kvartetas. Arba jeigu atkreipiame dėmesį į tai, jog tai yra nacionalinės scenos kolektyvas, lygybės ženklas padedamas tarp Vladimiro Tarasovo ir Aistės Kalvelytės. Be abejo, ši mergina – nuostabus grynuolis talentas, bet lygybės ženklo kol kas nėra, nors galbūt jis atsiras po dvidešimties metų.

Dar keistesnis šis „Vilnius Mama Jazz“ sprendimas atrodo pažvelgus į „vitrinos“, arba „showcase“, programą, kurioje dalyvavo muzikantai, turintys solidžią scenos patirtį, pripažinti profesionalai, tačiau kažkodėl pagrindinėje programoje jų nebuvo. Vitrinos praktika vis dar santykinai jauna, jos paskirtis – pristatyti Lietuvos muzikantus užsienio prodiuseriams, leidėjams, kritikams, kurie galėtų padėti jiems žengti į tarptautinę sceną. Tai labai geras įrankis ir labai norisi, kad jis būtų pasitelktas maksimaliai profesionaliai, solidžiai, o tam reikalingas ir tam tikras pasvertas balansas tarp didžiosios ir mažosios scenų, mat šiuokart jis nustebino. Tai atrodytų mažareikšmė detalė, jeigu būtų vienkartinis atsitiktinumas, tačiau, deja, šis festivalis bemaž kasmet pasižymi tam tikru nenuoseklumu, kai dalis programos formuojama darniai ir logiškai, bet lygia greta susidaro radikalūs stilistiniai kontrastai ar, kaip šiuo atveju, – ir stiliaus, ir svorio kategorijų drastiški neatitikimai.

Forma yra svarbi, žinutės formuotinos atsakingai. Bet formos klaidos, žinoma, neanuliuoja kokybiško turinio: Satoko Fujii, „Jones Jones“, „Ill Considered“, Rabih Abu-Khalilas, Immanuelis Wilkinsas ir kiti dalyviai praturtino Lietuvos džiazo pasaulį unikaliomis garsinėmis žinutėmis, pozityviomis emocijomis, puikiu užtaisu. Su visais netobulumais mes lauksime išauštančio kitų metų „Vilnius Mama Jazz“.