Autorius: Laima Slepkovaitė

Vilniaus festivalis baigiamas džiazo koncertu. Žavi tradicija garantuoja muzikos šventei efektingą ir nuotaikingą finalą, nutiesia draugišką lieptą tarp žanrų, kurių atstovai ir mėgėjai vis dar išlaiko atsargią distanciją, ir nekaltai patvirtina gajų tarp „akademikų“ stereotipą, kad džiazas – tai būtinai linksmybė, gaivalas ir nesuvokiamas atlikimo greitis. Būtent taip buvo birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje, kai Lietuvos publika pirmą kartą susitiko su pianisto Michelio Camilo trio.

 

Dažniausiai „pirmo karto“ aplinkybė neturi jokios įtakos muzikiniam pasirodymo turiniui, tačiau Camilo atveju yra kitaip: nutuokdamas, kad Lietuva nėra aktyvi jo įrašų pirkėja ir retai atsiduria arti jo koncertinių maršrutų, jis grojo atitinkamą programą – kompiliaciją iš savo sėkmingiausių autorinių albumų, kuri turėjo nuskambėti kaip prisistatymas, draugiškas „labas“ naujai publikai, kuri negalėtų visam tam atsispirti...

„Inesa Linaburgytė stato operą!“ – tokius pasišnibždėjimus lydėjo ir pakelti, ir suraukti antakiai, ir susiėmimai už galvos, ir prunkštelėjimai – ne tik todėl, kad į operos solisto pareigas pagal nutylėjimą įtraukiamas buvimas dėmesio akiratyje, bet ir dėl to, kad režisieriaus darbas iš tiesų yra didelis iššūkis, kurio nevalia imtis impulsyviai, be svaraus pagrindo, ypač krašte, kur būtent režisieriai kultūrinėje plotmėje yra matomiausios ir svariausią pripažinimą (arba aršiausią kritiką) pelnančios figūros. Kas tai – eksperimentas, užgaida, būdas patenkinti asmenines ambicijas ar nenugalima, prabudusio neįgyvendinto pašaukimo sukelta būtinybė? Po „Toskos“ premjeros pamaniau, kad tai tiesiog desperatiška, nenumalšinama, karšta meilė operai ir noras vėl perskaityti Puccini partitūrą. Tik perskaityti, ir padaryti tą teisingai.