Užburtasis muzikinis dvaras

Būna tokių užburtų vietų, kurios tiesiog visuomet, kiekvieną kartą, nuteikia tobulai muzikos patirčiai. Paliesiaus dvaras man tapo viena tokių erdvių, nes gamta aplink – tyra ir svetinga, architektūrinės formos sukuria palankią akustiką, o susirenkanti publika – dėmesinga, imli, nedrumsčiama jokio atsitiktinio kostelėjimo, vieningai užgniaužusi kvapą, pasinėrusi į garsus ir griausmingai prapliumpanti ovacijomis, kai išaušta padėkos metas. Žinoma, šie burtai veikia tik todėl, kad čia skamba ypatinga muzika. Birželio 8 d. šioje kamerinėje salėje svečiavosi švedų džiazo kontraboso legenda Larsas Danielssonas ir pianistas iš Martinikos, kylanti žvaigždė Grégory Privatas.

Abu muzikantai neblogai žinomi Lietuvos publikai: Danielssonas ne kartą koncertavo džiazo festivaliuose, grojo Nacionalinėje filharmonijoje su Vytautu Sondeckiu ir netgi prodiusavo Egidijaus Buožio albumą, o Privatas prieš šį apsilankymą yra dalyvavęs Vilniaus festivalyje ir dukart grojo „Vilnius Mama Jazz“: Larso Danielssono kvartete „Liberetto“ ir su solo programa.

Jų duetas – tarsi sumažinta, kompaktiškesnė „Liberetto“ versija: jie atliko tas pačias, kvartetui, kvintetui skirtas kompozicijas, užfiksuotas albumuose „Cloudland“ (ACT, 2021), „Liberetto II“ (ACT, 2014) ir „Liberetto III“ (ACT, 2017), kurios žavi pagaviomis, melizmais išgražintomis, neabejotiną larsišką įspaudą turinčiomis melodijomis, įtraukiančiais ritmais ir teikia nuostabios medžiagos improvizacijoms. Impresionistiška, subtili „Nikita’s Dream“, ispaniško kolorito „Fifth Grade“, šiaurietiška meditacija „Sacred Mind“, optimistinės energijos kupina „Lviv“ (pastaruosius dvejus metus tapusi neoficialiu Ukrainos palaikymo himnu jų koncertuose), Johanno Sebastiano Bacho polifonijos įkvėpta vingri „Passacaglia“, Vidurio Rytų dvelksmo palytėtoji „Desert of Catanga“ – visos šios ryškios, charakteringos kompozicijos, atliekamos dueto, nėmaž nesukuklėjo. Sakykime, tai tik orkestruotės perspalvinimas, suteikiantis progų dar geriau pažinti muzikantų meistrystę.

Privato pianistiniai privalumai buvo visiškai akivaizdūs ir per ankstesnius jo apsilankymus Lietuvoje, tačiau šį kartą ypač krito į ausį puikus dinaminių gradacijų išsluoksniavimas, kūrybingas pedalizavimas, gražus smulkių detalių išpildymas (nors jos neatrodo pianisto sureikšmintos) ir itin azartiškas perkusinių fortepijono savybių atskleidimas (kas gi kitas tai padarys, nesant būgnininko?). Danielssono kontrabosu kuriamos plačios, mistinės sąskambių erdvės – jau nebe nuostabos, o tiesiog begalinio gerėjimosi šaltinis. Atlikdamas solo mėgstamą ir branginamą, bemaž kiekviename koncerte prisimenamą Joni Mitchell „Both Sides Now“, jis sukūrė trapias variacijas, įmantriuose pasažuose iškeliančias atpažįstamus melodijos motyvus... Grégory tiesiog privalėjo atsakyti savąja ilga solo improvizacija, kuri pasirodė esanti „Cloudlands“ įžanga.

Apskritai šiame koncerte būta daug spontaniško muzikantų kalbėjimosi, tarpusavio provokavimo, muzikinio susimirksėjimo. Nors Danielssono kompozicijų struktūros ganėtinai saugios, dueto formatas teikia galimybę kurti intensyvesnį dialogą ir daugiau rizikuoti. Ta rizika, adrenalino lašas, nuolatinis žinojimas, kad visuomet tvyro tikimybė viską sugriauti, yra nuostabus džiazo prieskonis, kuris šiuokart buvo labai aromatingas, su turtingais, maloniai dirginančiais poskonių obertonais.

Tokie jaukūs, intymaus muzikavimo patyrimai – užburtųjų erdvių privilegija. Kai susilieja istorija, peizažas ir žmonių valia sukurti kažką gražaus, burtai veikia!