Didžiojo G belaukiant

Didysis Kolekcininkas Godo ir į ketvirtąją šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius“, žinoma, neatėjo. Neatnešė netikėtos šlovės mažai žinomiems, neparodė, kurie kūriniai geriausi pasauliniame meno kontekste. Panašu, kad vis dar svajojame ir apie Galerininką, kuris netikėtai mus atras, kas automatiškai atneš materialinę gerovę, bet lieka patiems pardavinėti, pirkti, vertinti, ieškoti naujų sprendimų, čia mums, ne jam, didžiajam G, skirtas Mindaugo Tendziagolskio raudonas kilimas, vedantis aukštyn, kur pakilus belieka apsisukti ir vėl leistis žemyn, taip neretai nutinka pasiekusiems išsvajotąją šlovę ar, greičiau, šlovytę, nes neaukštai „Litexpo“ rūmuose tereikia kilti, netoli leistis, bet galima bandyti vėl, paskui ir vėl, kas puiku – kad tik būtų tokia galimybė kaip ši mugė: svarbu, kad įvyko, kad ne paskutinė, o visi paburbėjimai, kuriuos netrukus išdėstysiu, neužgožia pagrindinio dalyko – tikiuosi, bus ir penktoji, o gal net keturiasdešimtoji, pati geriausia, kaip juokavo organizatorė Diana Stomienė. O kol kas didysis Galerininkas ar Kolekcininkas Godo nuvyko kitur, ką nurodo ir šmaikštus situacijai puikiai pritaikytas galerijos „Pitt Projects“ pristatomas Sauliaus Leonavičiaus kūrinys „Mano galeristas neateis“ („My galerist won’t come“). Nežinau, specialiai ar per neapsižiūrėjimą žodyje gallerist trūko vienos l raidės. Labai simptomiška – mums nuolat kažko pritrūksta. „Maža šalis, maža rinka...“, – girdžiu pateisinamus žodžius, bet kažkodėl nebesinori jais tikėti...

 

Galima visaip lyginti šią mugę su ankstesnėmis, sakyti, kad prastesnė ar geresnė, skaičiuoti meno kūrinių pardavimus (parduota daugiau kaip 100 kūrinių beveik už pusę milijono litų), nes tai vienas iš pagrindinių mugės uždavinių, vardinti dalyvavusias galerijas, užsienio galerijas, lankytojų skaičių (apsilankė apie 15 000 žmonių) arba tiesiog sakyti, kad šioje nebuvo kūrinių, verčiančių iš kojų, o gal buvo, bet svarbu surasti kriterijus, pagal kuriuos tai daryti. Sakykim, kad mano kriterijus bus tas didysis G, jei jis apsilankytų.

 

Pradėsiu nuo žiūrovų, nes vis dėlto jiems ši mugė skirta, tiems, kurie tiesiog smalsauja ar atėjo pabendrauti su mėgstamais autoriais, atrasti naujų, kolekcininkams ar tiesiog nusprendusiems įsigyti paveikslą virš sofos. Jau atidarymo metu, dar visai negalvodama, kad rašysiu šį tekstą, dairiausi, kur tie kolekcininkai, ieškantys kylančių talentų, ar šiaip žiūrovai, turintys atliekamų pinigų menui. Tačiau vakarėlyje matėsi daugiausia savi, menininkai, nešmėsčiojo „Prada“ rankinės, kurias gali pamatyti kai kurių Lietuvos komercinių galerijų parodų atidarymuose, nešvietė smulkiomis raidelėmis parašyti kiti brandai, neblizgėjo televizijos žvaigždės, o kaip tik jiems skirta ši mugė, ne tik didžiajam G, kuris neabejotinai dairytųsi nustebęs į menininkus, besistumdančius prie maisto atidarymo vakarėlyje, o kitą dieną ir vėliau gal pasigestų mokinių grupių keliamo triukšmo, kuris ištinka knygų mugės metu ir labai erzina – „ArtVilnius“ turėtų būti puiki proga edukacijai, žinoma, vasaros atostogos ir visa kita, bet kaip vėliau reikalauti, kad užaugę jie tą meną mėgtų? Ir nors organizatorių ataskaita rodo, kad galiausiai tie perkantys meną vis dėlto apsilankė, didžiajam G turėtų būti neramu matant pustuštes, jei ne tuščias sales, kuriose vėlgi tik savi...

 

Pavadinimas Šiuolaikinio meno mugė aiškiai nurodo į dabarties meną, tačiau nemaža kūrinių dalis (spėju, kad beveik pusė) yra modernizmo klasika. Pripažintas vertybes, žinoma, lengviau parduoti, teigiant, kad jų vertė jau nekris, tačiau net ir čia apstu paradoksalių situacijų, simptomiškų mūsų kultūriniam gyvenimui – neseniai atidarius Vytauto Kasiulio muziejų, skubiai perkami šio autoriaus darbai, nors man visai nesuvokiama, kaip toks muziejus galėjo atsirasti, ypač kai vis dar nėra Antano Gudaičio muziejaus ar nejuda Modernaus meno centro statyba. Jei tas G pasirodytų, būtinai jam pasiskųsčiau. Ar galima lyginti A. Gudaičio įtaką mūsų menui ir V. Kasiulio?! Nuostabus pastatas atiduotas net ne išeivijos menui, kur galėtų atsirasti „ArtVilnius“ mugėje pagaliau pasirodę Kęstučio Zapkaus, Prano Lapės, Prano Gailiaus kūriniai (galerija „Menų tiltas“), Viktoro Petravičiaus darbai („Pylimo galerija“) ar ypač nustebinę Vladislovo Žiliaus ankstyvieji optinio meno grafikos pavyzdžiai („Kunstkamera“), tačiau ne, šis pastatas skirtas saloniniam menininkui, vargu ar padariusiam kokią įtaką mūsų meno raidai, kitaip nei, tarkim, K. Zapkus, tačiau dovana iš Paryžiaus! Kas gali atsispirti... Nelyginama su A. Gudaičio ar V. Butkaus dovanomis iš Vilniaus. Sunku suvokti, kaip visuomenei tylint ir nieko nepaaiškinant šis darinys atsirado, tačiau visai aišku, kodėl paskui V. Kasiulio darbai yra perkami ir parduodami šioje mugėje. Augustino Savicko paveikslai – klasika yra klasika, o Savicko galerija, dalyvaudama „ArtVilnius“, vargu ar rodys ką nors sukurta Šiuolaikinio meno centro dvasia. Buvo smalsu pasitikrinti, kaip mugės (ne šiuolaikinio meno, o mugės) kontekste atrodo seniai matyto Aloyzo Stasiulevičiaus („Juozas Art“ galerija) ir Valentino Antanavičiaus naujų, o Gražio kaip tik senų darbų ekspozicija („Akademijos“ galerija).

 

Fotografijai vis dar atstovauja tie patys sovietmečio anri bresonai – Antanas Sutkus ir Romualdas Rakauskas, net vieno iš man labiausiai patikusių šiuolaikinių menininkų Levulio su Mazūru duetas (VDA medijos katedros videodarbų kolekcija) naudojasi to laikotarpio patrauklumu. Sakyčiau, sovietinės architektūros diskursas jau tapo trendu. Nenuostabu, kad žiūrovų prizas atiteko Renatos Vickevičiūtės instaliaciją „Sovietinė romantika“ demonstravusiai Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijai „101“ iš Kauno. Na, sovietinės praeities temą ar sovietinio realizmo techniką sėkmingai eksploatuoja dauguma tai išgyvenusių šalių menininkų (pavyzdys – mugėje nemažai pardavusi Ukrainos galerija TSEKH), nėra čia nieko blogo, ypač tiems, kurie tai padaro anksčiau (per paskutinius porą metų ŠMC buvo rodyti Audriaus Novicko „Galimas modernizmas“, Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės „Dabar labiau nei bet kada”, Coolturisčių & nunu „Kosminis darželis“), tik vienakrypčiai judėjimai vėliau ima dvelkti nuoboduliu, kuris nebaisus gal tik Algirdui Šeškui (Kauno fotografijos galerija) – jis pats yra vienas nešančiųjų nuobodulio estetikos vėliavą, be to, jo vis tiek neperka, undergroundas ir nors tu ką, o perka Igorį Savčenką (galerija „Y“ iš Baltarusijos), pardavinėjantį tą patį nuobodulį, tik papildytą konceptualiais tekstais.

 

Suprantama, kad svarbu parduoti, bet nemaža dalis „ArtVilnius“ dalyvių galerijų yra finansuojamos valstybės, priklauso Vytauto Didžiojo universitetui, Vilniaus dailės akademijai, Dailininkų sąjungai ir pan., tad jos gali užsiimti tiesiog šiuolaikinio meno pristatymu. Tai džiugina, nes visada yra viltis, kad Jonas Aničas, kurio instaliacija „Be pavadinimo“ („Titaniko“ parodų salės) pripažinta geriausiu jaunojo dailininko kūriniu, ar Barbora Gediminaitė (jos darbas „Šviesos dialogas-daiktai“ ,VDA tekstilės galerija „Artifex“, lankytojų išrinkta geriausiu kūriniu), vėliau bus perkami autoriai. Nors tradiciškai nedalyvauja keletas rimčiausių komercinių galerijų („Vartai”), parduodančių būtent šiuolaikinį meną, mugėje padėtis geresnė, nei Lietuvoje yra iš tiesų – ją taiso kitų šalių komercinės galerijos. O neremiamoms valstybės mūsiškėms, sukantis tarp noro uždirbti ir reprezentuoti save, dažniausiai lieka pilkasis viduriukas – saugūs visiems priimtini sprendimai, todėl tikėtis ko nors nepaprasto, ko dažniausiai einame į parodas, kaip ir ateisiančio didžiojo G, matyt, neverta, nors labai norėtųsi. Tad galima tiesiog pasidžiaugti, kad jaunos iniciatyvos atlaiko konkurenciją pristatydamos ir parduodamos jaunus autorius (mobili galerija „Gaidys“ ar Kristina Norvilaitė), o atsiyrus prie nemažą patirtį turinčios „Juškus gallery“, eksponuojančios Vincento Gečo tapybą, norisi pamatyti bent keletą jo gerųjų darbų, o ne atliekas nuo parodos. Gal jaunų autorių sėkme pasidžiaugtų ir didysis G, nors nežinau, kaip jis vertintų pačius kūrinius, bet šiuolaikinis menas turi būti perkamas, todėl mielai sugročiau kokį maršą Telšių galerijos (VDA Telšių dailės fakultetas) pristatomu Boriso Kurkovo „Orkestru“.

 

Kad jau groja orkestras už visokius nuopelnus, galima pakalbėti apie apdovanojimus. Nesulaukus žymiojo G (Galerininko ar Godo), patys įvertiname savus bei svečius, kaip mokame, o gal pakviestas į komisiją jis būtų ėmęs ir atvykęs? Bet čia nesu kompetentinga, kaip ir negaliu spręsti, ar tikrai ši mugė išjudino rinkas, kaip teigia organizatoriai, tad palieku kaip klausimą, ne vienintelį, iškilusį stebint mugę, tačiau negailiu aplodismentų organizatoriams už tai, kad „ArtVilnius“ mugė vyksta, vienu kartu atverdama mums kultūros, meno, visuomenės problemas, pjūvius, aspektus. Galime toliau sau svarstyti, tobulėti ir laukti žymiojo G, kuris va ims kada nors ir ateis.