Kompozitoriaus, pianisto, muzikologo Vlado Jakubėno gimimo 120-osioms metinėms
Stasio Vainiūno namai, užbaigdami kūrybinės veiklos 26-uosius metus, viltingai žvelgia į mus supantį pasaulį ir ribotų galimybių skatinami, nesulaukdami iš galingųjų valstybinę finansinę paramą skirstančių institucijų prašytos paramos, padeda visų kartų Lietuvos meno kūrėjams – muzikams, dailininkams, rašytojams, į meno aukštumas kopiantiems mokiniams ir studentams – bendrauti su klausytojais, siekia, kad domintis nūdienos kūrėjų darbais nenublanktų dėmesys prasmingai kultūrinei praeičiai.
Keistoje mūsų gyvenimo tėkmėje, kai įsigali neregėtas egoizmas, kai televizijų ekrane puikuojasi išsigražinusios ir nieko nepasakančios mergelės, kai gatvėse „madą“ demonstruoja sudriskusiomis džinsinėmis kelnėmis žingsniuojantys besipuikuojantys jaunuoliai, kai kultūros tėkmę reguliuojančios institucijos visaip stabdo, o ne remia tikro profesionalaus meno gyvybingumą, kai kur tenka pastebėti ir tarsi po žiemos įšalo besistiebiančius gyvybės daigus. Ką gi bekalbėti apie vyresniosios kartos nusipelniusius meno žmones, kuriems kartais, kaip koks džiūvėsis, numetamas koncertėlis ar koks kitas pagarbos priminimo vakarėlis, arba padėkos raštas paliekamas pasiimti pas įstaigos budėtoją.
Fagotininko Žilvino Smalio muzikinė viešnagė Vilniuje
Čilės Respublikos vardą minime retokai, nors tai viena didžiausių valstybių Pietų Amerikoje, nusidriekusi beveik per visą šio žemyno vakarinę pakrantę. Net Čilės sostinėje Santjage, kuriame veikia keli universitetai, lengvai tilptų visa Lietuva. Bėgdami nuo carizmo ir sovietinės Rusijos represijų lietuviai kažkodėl rinkosi Braziliją, Argentiną, JAV, Kanadą. Tačiau beveik prieš 200 metų Čilę „atrado“ įžymusis mūsų tautietis, 1831 m. sukilimo dalyvis, geologas Ignas Domeika, kurio, kaip Čilės Respublikos garbės piliečio, o ir Santjago universiteto rektoriaus, ši valstybė nepamiršta, yra prasmingai įamžinusi jo atminimą.
Ne visada palankių istorinių peripetijų tėkmėje Lietuva išlaikė taurią tautinio meno – Dainų šventės – tradiciją, kuri, beje, formavosi Mažojoje Lietuvoje, nes Lietuva patyrė kelių dešimtmečių rusų carizmo primestą lietuvių kalbos draudimą. Dainų šventės galia ruseno ir išeivijoje, JAV, kur po Antrojo pasaulinio karo ji plačiai subujojo. Net Antrojo pasaulinio karo bangos nublokšti mūsų tautiečiai Vokietijoje surengė dainų šventę. O ir sovietinės okupacijos metais Lietuvoje rengtos rajonų, miestų bei respublikinės dainų šventės neleido nutilti lietuvių tradicijai dainuoti kartu ir tuo išsaugoti tautinę tapatybę.
Pianistų Elžbietos Liepos Dvarionaitės, studijuojančios Austrijoje, ir Simono Poškos, studijuojančio Vokietijoje, koncertu rugsėjo 9 d. 17.30 val. jau 26-ąjį sezoną pradeda Stasio Vainiūno namai, kuriuos puikiai žino ne tik kiekvienas profesionalų muziko kelią pasirinkęs atlikėjas, bet ir muzikos geerbėjai vilniečiai bei sostinės svečiai.
Lietuvos muzikų rėmimo fondo Stasio Vainiūno namai pradeda 25-ąjį koncertinės veiklos sezoną, kurio metu bus atsiliepta į svarbiausius Lietuvos, Vilniaus, pasitinkančio garbingą 700 metų jubiliejų, kultūrinio gyvenimo momentus, susiedami tai su skaudžia žydų genocido praeitimi, pasitelkdami lietuvių, žydų, lenkų, ukrainiečių ir kitų tautų atlikėjus, rašytojų, dailininkų, kompozitorių kūrinius.
Pasitikome Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knygą „Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė“ (Vilnius, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, 2021, 322 p.)
Sausį susirinkusieji į Lietuvos mokslų akademijos salę tapo Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knygos „Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė“ sutiktuvių liudininkais. Kaip tik tą popietę iš spaustuvės ir atkeliavo dar vienas solidus darbas, kurį paėmę į rankas vėl stebėjomės šios kūrybingos autorės atsidavimu Lietuvos muzikinei kultūrai. Per porą dešimtmečių profesorė pažėrė monumentalių monografijų, kuriose randame daugybę istoriniais dokumentais pagrįstų apibendrinimų.
Koncertas Taikomosios dailės muziejuje