Dainininkės žvaigždė švies ryškiau

Sausį susirinkusieji į Lietuvos mokslų akademijos salę tapo Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knygos „Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė“ sutiktuvių liudininkais. Kaip tik tą popietę iš spaustuvės ir atkeliavo dar vienas solidus darbas, kurį paėmę į rankas vėl stebėjomės šios kūrybingos autorės atsidavimu Lietuvos muzikinei kultūrai. Per porą dešimtmečių profesorė pažėrė monumentalių monografijų, kuriose randame daugybę istoriniais dokumentais pagrįstų apibendrinimų. Ir šiuokart negaliu nepaminėti jos atskirais leidiniais pasirodžiusių darbų apie pianistą ir kultūros veikėją Dainių Trinkūną, operos solistą Leoną Baltrų, smuikininką ir pedagogą Joną Urbą, kompozitorių ir kultūros veikėją Vytautą Laurušą, operos solistą Joną Jocį, kompozitorių Vygandą Telksnį, smuikininką Aleksandrą Livontą ir pianistę Olgą Šteinberg... Dar monografija apie aktorių ir režisierių Joną Alekną, nūdienos muzikus ir kultūrininkus, monografija apie Algimantą Raudonikį, už kurią, taip pat ir keturių dokumentinių muzikinių filmų scenarijus („Žmogus su laiko žyme. Kompozitorius Vytautas Laurušas“, „Dainos galia. Chorų dirigentas Lionginas Abarius“, „Žiemgalos dainius. Algimantas Vincentas Raudonikis“ ir „Scenos ąžuolas. Jonas Stasiūnas“) Lietuvos žurnalistų sąjunga 2020 m. autorei skyrė Vinco Kudirkos premiją. O kur dar šimtai įžvalgų po koncertų, kurios sumirga kultūrinėje spaudoje. Neabejoju, jų tikrai laukia Lietuvos skaitytojai, nors jų meninį supratimą visaip menkina pramoginio meno skleidėjai, okupavę beveik visas sklaidos priemones.   

Knygą „Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė“ ėmiau į rankas su savotiška baime, nes šią asmenybę neblogai pažinojau, juk beveik sutapo studijų laikotarpis tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Ir kiekvieną kartą ją sutikęs, veide „skaitydavau“ ir nepelnytos skriaudos, skausmo paliktą išgyvenimą, juolab kad ir ji pati daug prasmingų momentų atskleidė savo knygose „Virš mūsų poliarinė pašvaistė“ ir „Skambantys operų klavyrai“. Taigi, naujoji R. Aleknaitės-Bieliauskienės knyga nardina skaitytoją į jautrius N. Ambrazaitytės kūrybinio kelio, o ir viso jos gyvenimo apmąstymus. Juos skaitydami naujai pajaučiame šios asmenybės tarnystę ne tik dainavimo menui, bet ir Lietuvos nepriklausomybei – dėl jos buvo pasiaukojamai nuspręsta palikti operos sceną, kurią dainininkė praturtino sukurdama apie tris dešimtis vaidmenų lietuvių ir užsienio kompozitorių operose.

Sakyčiau, prasmingas ir įžvalgus jau pats knygos pavadinimas „Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė“. Žvaigždė, kuriai lemta spindėti labai ilgai ir įvairiausiomis situacijomis, nors ir užslinkus debesiui. O tokių situacijų N. Ambrazaitytės gyvenime buvo, kaip ir dabar, kai ji jau išėjusi Amžinybėn, bet jos balsas tebešviečia. Kiekvienas, išgirdęs jos balso spalvą, su nauja jausmų banga prisimena ją ne tik operos scenoje, bet ir koncertų salėse. Vadinasi, solistės balso spindesys nėra išblukęs, o naujoji R. Aleknaitės-Bieliauskienės knyga tą spindesį dar labiau paryškina, padeda mums išgyventi kiek primirštus, vis labiau į praeitį tolstančius jos gyvenimo epizodus.

Monografija solidi visomis prasmėmis. Ji džiugina ne tik pasakojimo turiniu, bet ir gausiomis iliustracijomis, kurios padeda prisiminti operos solistę visur, kur tik gyvenimo tėkmė ją nuvedė. Reikia pasidžiaugti ir tuo, kad šeima atidi jos veiklai ir padėjo išsaugoti turtingą vaizdinę medžiagą, kuri sugulė knygos puslapiuose. Visas knygos (redaktorė Ieva Lenkutytė, maketuotoja Vaida Jonušytė) turinys suskirstytas į vienuolika skyrių, atskirtų spalvotais lapais. Į tą įspūdingą ir raiškų R. Aleknaitės-Bieliauskienės pasakojimą apie N. Ambrazaitytės asmenybę įveda atsitiktinio susitikimo prisiminimas. Tada, praėjusio šimtmečio 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, autorė, dar jauna pianistė, pakviesta akompanuoti N. Ambrazaitytei, nė negalėjo numatyti, kad prabėgus geram laiko tarpsniui telksis šios asmenybės išsamiam pažinimui ir atsiras ne knygutė, bet solidi 322 puslapių monografija. Kartu tai bus puiki pažintinė medžiaga ne tik dabarties jaunajai, bet ir ateities muzikų kartoms, taip pat visiems muzikos mylėtojams.

Po R. Aleknaitės-Bieliauskienės žvilgsnių į N. Ambrazaitytės kūrybinį kelią nemažai atsiminimų pateikė įvairiausių sričių operos solistės bendrakeleiviai. Į jos kūrybinį portretą ypač spalvingų ir nuoširdžiai jautrių prisiminimų įaudė žurnalistės Irena Litvinaitė-Avyžienė ir Jadvyga Giedraitė-Godunavičienė, pianistė koncertmeisterė Jevgenija Jelesina, dainininkė Giedrė Kaukaitė, aktorė ir režisierė Alvyda Čepaitytė-Sipienė. Daug jautrių akimirkų galima išgyventi skaitant ir kitų „bendrakeleivių“ atsiminimus, kurie vienaip ar kitaip paryškina skambų ir įvairiausių gyvenimiškų situacijų prisodrintą N. Ambrazaitytės portretą. Skaitydami prisiminimų puslapius geriau suvokiame, kodėl ji ryžosi atsisakyti operos solistės kelio ir pasirinko politiką. Tik nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį išgyvenusieji patys prisimins, kad dėl valstybingumo sutvirtinimo N. Ambrazaitytės vaidmuo, jos pasiaukojimas buvo labai reikalingas. Tad ir šio skyriaus epigrafas, N. Ambrazaitytės žodžiai „Jei aš politikoj – tai neužsiiminėju menu“, daug pasako ir leidžia suvokti, kad viską, ką ji darė, darė atsidavusi ir nemokėjo blaškyti savo galių, visa tai buvo skirta Lietuvai, jos žmonių labui.

Apie operos solistų sukurtus vaidmenis dažnai užsimenama įvairiuose leidiniuose, enciklopedijose. Reiklesnis skaitytojas ar muzikinio gyvenimo tyrinėtojas kartais turi gerai paplušėti ieškodamas vieno ar kito vaidmens premjeros, nes labai retai pateikiamos arba visai nepateikiamos tų vaidmenų pirmojo atlikimo tikslios datos. R. Aleknaitė-Bieliauskienė šiuo požiūriu yra įžvalgi ir tiksli. Jos dėka kiekvienas skaitytojas gali sužinoti, kada N. Ambrazaitytė sudainavo vieną ar kitą vaidmenį. Tai padeda mums kurti ne tik savo stebėjimo, bet ir vertinimo lauką, juolab kad užfiksuotos ir dirigentų, režisierių bei dailininkų pavardės. 

Kiekvienas knygos autorės parinktas skyriaus epigrafas – prasmingas ir erdvus, praplečiantis N. Ambrazaitytės kurto meno svarbą. Ne mažiau reikšmingi monografiją užbaigiantys priedai. Tai ir pagrindinės N. Ambrazaitytės gyvenimo bei veiklos datos, spaudos puslapių fragmentai, reikšmingiausi koncertų repertuaro kūriniai, docentės N. Ambrazaitytės dainavimo klasės studentų sąrašas... Pateiktos ir plokštelės su N. Ambrazaitytės įrašais bei jų vokų nuotraukomis, ir net 236 jos įrašai Lietuvos radijo fonotekoje. Kruopščiai parengta bibliografija, gausybė autorių, įvairiomis kalbomis rašiusių apie N. Ambrazaitytės veiklą.

Knygoje gausu nuotraukų, dauguma jų turi paaiškinimus. Tačiau tų nuotraukų, prie kurių netilpo užrašai, paaiškinimų reikia ieškoti 320-ame puslapyje. Čia jau aptinkame ir spragų – nurodymai neatitinka puslapių. Galbūt tai kažkieno, už tai atsakingo, skuboto darbo rezultatas.

Džiaugiantis šio solidaus leidinio pasirodymu liūdina tai, kad monografiją „Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė“ Klaipėdos S. Jokužio leidykla-spaustuvė išleido tik 120 egzempliorių tiražu! Tiek turėtų pasklisti po N. Ambrazaitytės gimtojo Raseinių rajono bibliotekas, mokyklas, sodybas. Bet ne tik Raseinių rajonas turėtų didžiuotis fenomenaliu dainininkės menu ir visuomenine veikla. Tai visos Lietuvos garbės reikalas. O N. Ambrazaitytė, atlikusi Edvardo Griego „Gulbę“, kadaise autorei prasitarė, kad ten, Sibire, Igarkoje, „paauglystėje paukščių nemačiau“...