Nuo Vilniaus iki Santjago

Čilės Respublikos vardą minime retokai, nors tai viena didžiausių valstybių Pietų Amerikoje, nusidriekusi beveik per visą šio žemyno vakarinę pakrantę. Net Čilės sostinėje Santjage, kuriame veikia keli universitetai, lengvai tilptų visa Lietuva. Bėgdami nuo carizmo ir sovietinės Rusijos represijų lietuviai kažkodėl rinkosi Braziliją, Argentiną, JAV, Kanadą. Tačiau beveik prieš 200 metų Čilę „atrado“ įžymusis mūsų tautietis, 1831 m. sukilimo dalyvis, geologas Ignas Domeika, kurio, kaip Čilės Respublikos garbės piliečio, o ir Santjago universiteto rektoriaus, ši valstybė nepamiršta, yra prasmingai įamžinusi jo atminimą.

Šiandieninę Čilę Lietuvos muzikai mini ir todėl, kad ten sėkmingai jau antrą dešimtmetį darbuojasi fagoto virtuozas, profesorius dr. Žilvinas Smalys. Kaip tik ten gyvenant ir muzikuojant ėmė ryškėti jo įvairiapusis talentas, sulaukęs pasaulinio pripažinimo, kurio meniniai rezultatai gal ir pavėluotai pasiekia, arba net nepasiekia, gimtinę.

Dar praėjusio šimtmečio pabaigoje Lietuvos muzikų rėmimo fondo sumanytas tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“ per trejetą dešimtmečių sulaukė nepaprasto rezonanso tarp užsienyje gyvenančių, ten muzikuojančių ar studijuojančių mūsų tautiečių. Nors ši prasminga pavasario muzikos šventė valstybinių institucijų buvo numarinta, dažnas užsienyje gyvenantis mūsų atlikėjas ir dabar viliasi Lietuvos muzikų rėmimo fondo ir Stasio Vainiūno namų pagalbos, kad galėtų nors trumpam sugrįžęs į gimtinę surengti pasirodymą. Tokio nepaprastai įdomaus pageidavimo nebe pirmą kartą sulaukta ir iš, kaip minėta, Čilėje gyvenančio ir į tenykštį muzikinį gyvenimą įaugusio Žilvino Smalio – Santjago universiteto fagoto ir kamerinės muzikos profesoriaus.

Gimtinę branginantis Smalys nuolat joje lankosi, susitinka su buvusiais kolegomis, domisi Lietuvos muzikinės kultūros tėkme, ne kartą dalyvavo „Sugrįžimų“ festivaliuose. Beje, įdomus faktas, kad gyvendamas Čilėje, koncertuodamas pasaulyje, Smalys naudojasi tik Lietuvos Respublikos pilietybę liudijančiu pasu. Tai jam netrukdo būti Santjago universiteto profesoriumi, muzikuoti su įvairiais Santjago ir visos šalies muzikiniais kolektyvais. O kur dar muzikavimas įvairiose šalyse su Pierre’u Boulezu, Helmuthu Rillingu, Paavo Järvi, Colinu Davisu, Myung-whun Chungu, Vladimiru Ashkenazy, Marissu Jansonu, Thomu Sanderlingu, Justusu Frantzu, Dmitri Jurowski ir kitais garsiais dirigentais bei simfoniniais orkestrais. Ir tai Smalys pasiekė ne pamojęs burtininko lazdele, bet intensyviai mokydamasis, studijuodamas ne tik gimtojoje Lietuvoje.

Savo muzikinį kelią Žilvinas pradėjo Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje, kur jam rekomenduota mokytis Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje – 13-metis jaunuolis pradėjo groti fagotu vadovaujamas mokytojo Alfonso Ančerevičiaus. Vėliau buvo studijos Lietuvos muzikos akademijoje pas profesorių Juozą Slankauską (čia galima prisiminti, kad  Slankausko mokytojas buvo profesorius Kazimieras Paulauskas, baigęs prieš šimtą metų Stasio Šimkaus įsteigtą Klaipėdos konservatoriją-muzikos mokyklą. Taigi, kūrybinga Šimkaus muzikavimo dvasia lydi ir Smalį).

Pasiekęs reikiamo meistriškumo, pelnęs dviejų respublikinių ir tarptautinio konkursų laurus, 2000 m. pagal mainų programą Žilvinas tęsė studijas Utrechto konservatorijoje Nyderlanduose pas prof. Luisą van Nuneną, po metų pelnė Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokyklos stipendiją ir įgijo magistro laipsnį. Ten jo profesoriai buvo garsūs filharmonijos, BBC, „Covent Garden“ teatro fagotininkai ir kontrafagotininkai Robinas O’Neillas, Meyrickas Alexanderis, Grahamas Sheenas, Martinas Fieldas ir kiti. 2005 m. su Šveicarijos vyriausybės stipendija Žilvinas studijavo Ciuricho konservatorijoje pas prof. Pascalį Gallois ir nepraleido galimybės tobulintis meistriškumo kursuose pas žymiausius muzikinio pasaulio fagotininkus, nuolat sugrįždamas ir į Lietuvą. Juk grota su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniu orkestrais, tuo pat metu muzikuota su Čilės muzikiniais kolektyvais.

Lietuvoje nepamirštas kadaise Smalio suburtas fagotų kvartetas, instrumentinis trio „Ventis Nova“, Šv. Kristoforo medinių pučiamųjų kvintetas ir kiti ansambliai. Negalima pamiršti, kad šiai prasmingai muzikinei veiklai pasitarnavo jo dalyvavimas tarptautiniame jaunimo orkestre, su kuriuo grota Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje. O į Čilę, į Santjagą, Smalį nuvedė laimėtas konkursas. Nuvedė turbūt visam gyvenimui, nes ten sutiko būsimą žmoną, baleto artistę, su kuria augina jau du sūnus. Su vyresniuoju ir vėl atvyko į Lietuvą, žavėjausi, kaip įdėmiai šis sekė tėvo muzikavimą Stasio Vainiūno namuose. Ten skambėjo ne tik Smalio įtaigus lietuviškas žodis, bet ir jo muzika fagotams. Į šį fagotų duetą puikiai įsijungė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro fagotininkas Tadas Gotoveckis.

Galima tik žavėtis nepaprastai plačiu Smalio kūrybiniu užmoju, kuriam dėmesingi buvo Vilniaus klausytojai, vos vos sutilpę jaukioje Stasio Vainiūno namų erdvėje su lietuvių dailininkų ir tautodailininkų paroda „Vilnius, vilniečiai ir Lietuva“. Žavėtis ir Žilvino sukurtais kūriniais fagotui, kurių ne vieną dešimtį po pasaulį išplatino Vokietijos leidykla „Accolade“. Svarbu, kad jais domėtųsi ir Lietuvos fagotininkai. Linkėčiau, kad Lietuvoje dažniau lankytųsi jų autorius ir stiprėtų bei megztųsi nauji muzikiniai saitai tarp Vilniaus ir Santjago!