Nuo Biržų iki Čikagos

Stasio Vainiūno namai, užbaigdami kūrybinės veiklos 26-uosius metus, viltingai žvelgia į mus supantį pasaulį ir ribotų galimybių skatinami, nesulaukdami iš galingųjų valstybinę finansinę paramą skirstančių institucijų prašytos paramos, padeda visų kartų Lietuvos meno kūrėjams – muzikams, dailininkams, rašytojams, į meno aukštumas kopiantiems mokiniams ir studentams – bendrauti su klausytojais, siekia, kad domintis nūdienos kūrėjų darbais nenublanktų dėmesys prasmingai kultūrinei praeičiai. S. Vainiūno namuose pastaraisiais metais skambėjo žymių operos solistų balsai, muzikavo atlikėjai iš tokių šalių kaip JAV, Vokietija, Prancūzija, Izraelis, Kosta Rika, Ukraina, Kanada, Čilė ir kt., lankėsi Latvijos, Kinijos, Japonijos, Lenkijos ambasadoriai. Čia nuolat koncertuoja jaunieji atlikėjai ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Druskininkų, Palangos, Viekšnių, Pakruojo, Biržų, kitų Lietuvos vietovių. O nuo šio šimtmečio pradžios, turtinant Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengto tarptautinio muzikos festivalio „Sugrįžimai“ programą, S. Vainiūno namuose kasmet mirgėjo vakarai, skirti mūsų kūrėjams išeiviams – Giedrai Gudauskienei, Jeronimui Kačinskui, Broniui Budriūnui, Juozui Stroliai, Faustui Stroliai, Stasiui Sližiui, Juozui Žilevičiui, poetams Bernardui Brazdžioniui, Kaziui Bradūnui, Stasiui Santvarui, dailininkui Viktorui Vizgirdai, operos solistams Vincei Jonuškaitei-Zaunienei, Juozei Krištolaitytei-Daugėlienei, Juzefai Augaitytei, Salomėjai Nasvytytei-Valiukienei, Stasiui Barui, bei kiti monografiniai koncertai, parodos, kai juose dalyvauti buvo skatinami ir nūdienos jaunieji atlikėjai.

Gegužės 22-osios vakarą S. Vainiūno namuose įvyko vakaras-koncertas „Nuo Biržų iki Čikagos“, skirtas kompozitoriaus, muzikologo, pianisto Vlado Jakubėno 120-osioms gimimo metinėms. Jį surengti padėjo V. Jakubėno draugija (pirmininkė Beata Baublinskienė) bei Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija (pirmininkas Donatas Balčiauskas), o rengiant koncertinę programą talkino Biržų V. Jakubėno muzikos mokykla (direktorė Edita Timukienė, pavaduotoja Ramutė Petronytė), kurios pastangomis vakare-koncerte dalyvavo ne tik biržiečiai, bet ir jaunieji atlikėjai iš Panevėžio muzikos mokyklos bei Rudaminos meno mokyklos, atlikę tik Jakubėno kūrinius.

Ką sako pats vakaro-koncerto pavadinimas? Juo norėta priminti, kad Jakubėnas išgyveno beveik visus praėjusio šimtmečio sukrėtimus, kad jam, kaip kompozitoriui ir pianistui, teko pažinti platųjį pasaulį. O ir su buvusiu šių namų šeimininku Vainiūnu jį suartino studijos Jāzepo Vītuolo įsteigtoje Rygos konservatorijoje. Bet iki tol teko išgyventi Pirmojo pasaulinio karo sumaištį, pasitraukti su šeima į Rusiją, vėliau gydytis lietuvių sanatorijoje Jaltoje ir tik 1918 m. vėl grįžti į Lietuvą, gimtuosius Biržus, persikelti į Kauną, mokytis „Aušros“ berniukų gimnazijoje ir Juozo Naujalio įsteigtoje muzikos mokykloje, o pablogėjus sveikatai vėl grįžti į Biržus ir ten užbaigti gimnaziją. Toks vingiuotas ir permainingas buvo jau pirmasis Jakubėno dvidešimtmetis, kuris ir atvedė jį į Rygą, į studijas konservatorijoje pas Vītuolą, Kuperį, Daugulį. Šie pedagogai, manytina, ir suformavo Jakubėno muzikinio kelio linkmes, nors kaip dirigentas jis vėliau pasirodė labai retai. 1928 m. baigęs studijas laisvojo menininko diplomu, Jakubėnas surengė autorinį koncertą Kaune. Ir tai buvo pagrindas gauti Švietimo ministerijos stipendiją studijoms Berlyno aukštojoje muzikos mokykloje, kur jo kompozicijos profesoriumi tapo Franzas Schrekeris. Per ketverius studijų metus Jakubėnas sukūrė Pirmąją simfoniją, Styginių kvartetą ir kt. Malonu, kad šie opusai skambėjo ne tik Lietuvoje, o Pirmoji simfonija 1934 m. rugpjūčio 19 d. Antano Vanagaičio iniciatyva buvo atlikta ir Čikagoje, kur bene pirmą kartą išgirsta ir Jakubėno pavardė.

Po studijų Berlyne 1932 m. į Kauną sugrįžusio Jakubėno kūrybinė energija pastebimai sukrutino laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą. Nežinia, kokį jį matytume šiandien, jei ne Jakubėno aprašyti koncertai, spektakliai, įvairių atlikėjų gastrolės, straipsniai, suguldyti į 1994 m. pasirodžiusį dvitomį (parengė Loreta Tamulytė-Venclauskienė, talkinant Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai). Tą darbą daryti skatino Čikagoje susikūrusi V. Jakubėno draugija, kuriai tuo metu vadovavo Edvardas Šulaitis. Na, o kaip pedagogas ir pianistas koncertmeisteris Jakubėnas geranoriškai talkino visiems, kam tik buvo reikalinga jo pagalba, kad tik lietuviška muzika skristų kuo plačiau į pasaulį. Netrukus koncertinės kelionės nusidriekė į Latviją, Estiją, Suomiją, o kaip Lietuvos muzikų progresistų asociacijos (SIMS) vienas įkūrėjų Jakubėnas dalyvavo kasmetiniuose festivaliuose Paryžiuje, Londone, Varšuvoje. Tokiai plačiai veiklai pasitarnavo ir tai, kad mokėjo daugelį kalbų. Neatsitiktinai 1941 m. jis pakviestas būti Lietuvos kompozitorių sąjungos organizacinio komiteto sekretoriumi. Kaip tik tai leido geriau pajusti sovietinės valdžios atneštas „gėrybes“.

1944 m., artėjant antrajai sovietų okupacijai, Jakubėnas pasitraukė į Vokietiją, kur nuoširdžiai dalyvavo lietuvių pabėgėlių kultūriniame gyvenime. Akompanavo ten vėl sutiktiems lietuvių operos solistams Antaninai Dambrauskaitei, Alei Kalvaitytei, Izabelei Motekaitienei, Ipolitui Nauragiui ir Stasiui Baranauskui-Barui jų koncertinėje kelionėje po Didžiąją Britaniją. 1949 m., susiklosčius palankioms aplinkybėms, Jakubėno gyvenimas pasuko į JAV – globojamas kompozitoriaus Petro Sarpaliaus, jis įsikūrė Čikagoje. Ten praleisti beveik 27 metai vėl buvo paskirti muzikos tarnystei.

Pats būdamas evangelikas reformatas (tėvas Povilas Jakubėnas buvo Lietuvos evangelikų reformatų superintendentas, savo gyvenimą baigė 1953 m. Šveicarijoje), Jakubėnas nuoširdžiai bendravo su evangelikais liuteronais, buvo jų „Tėviškės“ parapijos vargonininkas. Nuo 1959 m. šios parapijos chorui ėmus vadovauti Jurgiui Lampsačiui, choras giedodavo Jakubėno sukurtas giesmes, stambius kūrinius „Pranaše didis“, „De profundis“, „Prisikėlimo kantata“.

Gyvendamas JAV Jakubėnas ir toliau liko lietuvis, tarnavo lietuvybei visose srityse, rašė dienraščiui „Draugas“, žurnalams „Aidas“, „Muzikos žinios“ bei kitiems leidiniams. Bendradarbiavo su Čikagos Lietuvių opera, sukūrė ne vieną stambesnės apimties kūrinį, tarp jų minėtina septynių dalių siuita „Miško šventė“, kurią dirigavo Nikolajus Malko, atnaujino poemą „Mano pasaulis“ pagal Vinco Mykolaičio-Putino eiles, ją su dideliu pasisekimu 1959 m. Niujorke vykusiame Pasaulio lietuvių suvažiavime dirigavo Alfonsas Mikulskis. Be to, ne vienos lietuvių dainų šventės, vykusios JAV ir Kanadoje, programą puošė Jakubėno dainos „Ko žilas ožys bliovė“, „Augino močiutė“, „Nurimk, sesut“ (Petro Vaičiūno eilės), „Vai eičiau aš, eičiau“ (Mykolaičio-Putino eilės) ir „Mylėsi Lietuvą iš tolo“ (Bernardo Brazdžionio eilės), kuri buvo įvardinta kaip „Tremtinių ir išvežtųjų giesmė“. Be to, 1963 m. tenykščių lietuvių šokių šventei Jakubėnas sukūrė „Šokėjų eiseną“. Dirigentas ir kompozitorius Vytautas Marijošius yra užsiminęs, kad kalbino Jakubėną Lietuvių operai sukurti vienaveiksmę operą. Šis pasiūlymas jį žavėjo, tačiau blogėjanti sveikata to neleido padaryti.

Nors Jakubėnas amžino poilsio atgulė netoli Čikagos esančiose Lietuvių tautinėse kapinėse, jo kūrybinis palikimas nepamirštamas visur, kur tik esama lietuvių. Todėl norėtųsi raginti visus žvelgti į tolstančią praeitį geranoriškai, be pavydo ir egoizmo, kad praeities kūrėjų darbai turtintų mūsų kūrybišką žvilgsnį į bendrą Lietuvos kultūros palikimą.