Autorius: Dovilė Zavedskaitė
Dovilė Zavedskaitė
Nevaikiškos debesų formos
Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Debesys“
Vilniaus teatre „Lėlė“ vasario mėnesį buvo pristatytas Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės lėlių spektaklis „Debesys“, kuriame keturiasdešimt minučių plaukia... debesys. Kol kas tik internetinėje platformoje pasiekiamas kūrinys, iš vienos pusės, primena meditaciją ir atspindi karantininio gyvenimo galvose jausenas, iš kitos – manau, savo universalumu, veiksmo minimalizmu ir polinkiu į filosofinius apibendrinimus yra artimesnis crossover tipo meną vertinančiai suaugusiųjų publikai.
Dovilė Zavedskaitė
Peizažas, kuris laukia
Garso patirtis „Glaistas“
Recenzijoje apžvelgiama garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“. Kūrinio dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys. Kūrinyje panaudoti garso įrašai iš interviu su keturiais gete gyvenusiais žydais: Frida Sohat, Joshua Zaku, Sore Voloshinu, Baruchu Shubu. Garso patirties maršrutai ir dramaturginės trajektorijos apžvelgtos teatro kritikės Rimos Jūraitės recenzijoje „Remote Vilna“. Šiame tekste susitelkiama į postdraminę kritinę prieigą.
Dovilė Zavedskaitė
Kelias per kūną
„Nematomi kraštai“ festivalyje „Kitoks“
Šių metų festivalio „Kitoks ’20“ šūkis – „Patirk iš arčiau“. Skrajutėse – mikropasaulis, kuriame gyvena grafiniai miniatiūrinių žmogelių pavidalai ir dideli mūsų daiktai: brokolis, pievagrybis, šepetys. Žmogeliai važiuoja dviračiu pievagrybio briaunomis, geni brokolį. Šepečio šereliais, lyg virš bedugnės, vyras veda moterį. Reklaminėje vizijoje justi misija – paskatinti vaikus atidžiau žiūrėti į kasdienybę ir atrasti stebuklą buityje arba renesansinio tilto arką juosvame grybo sijone.
Dovilė Zavedskaitė
Aš esu tekstas
Biografiškumas tarptautinėje „Sirenų“ programoje
Gyvename laikais, kai klesti vadinamoji culture of me – asmeniškumų kultūra. Vartojame asmenines istorijas kaip galimybę išgyventi kokią nors tiesą. Tiesą ne kaip objektyvų, pamatuojamą faktą apie pasaulį, bet kaip autentišką subjektyvią kito patirtį. Be visa ko, trokštame šia kokia nors tiesa pasitikėti ir sveriame ją ne itin patikimu, bet guodžiančiu žmogus kalba nuo savęs rodikliu. Galbūt dėl to, kad esame pasiklydę informacijos srautų kosmose, galimybė žinoti, kad tai, ką girdi, yra nors mažutė subjektyvi tiesa, tampa kaip niekad vertinga. Patirties mainai, istorijų pasakojimai tampa svarbesni už objektyvias žinias, nes juose susiduriame su giliausiomis žmogaus buvimo dalimis: juk jei nusprendžiau papasakoti, vadinasi, yra ką.
Dovilė Zavedskaitė
Atmetimo reakcija
Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis Oskaro Koršunovo teatre
Sąvoka non grata iškart aktyvuoja kažką ne mažiau nei neapykantos kurstymas, socialiai pavojinga elgsena ar grėsmė saugumui. Režisierius Paulius Ignatavičius spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“ (pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio pjesę „Katzelmacher“) redukuoja non grata pojūtį iki periferijos bendruomenėje nepageidaujamo imigranto ir dalyko esmę apriboja provincialumo smūgiu vargšui naiviam kitataučiui į klyną, arba, liaudiškai tariant, pagaidinimu, primenančiu liūdną naujoko dalią klasėje. Spektaklyje mąsčiau apie tokius dalykus: ar tai, kas vyksta, yra tikra; kaip toli eisim; gal čia kažkas kur nors labai preciziškai paslėpta; kodėl atmetamas teatro formų progresas? Atsakymai: tai yra realybė; eisim maksimaliai – iki X faktoriaus; nieko neradau; klausimas retorinis. A priori sorry už recenzijos leksiką – tik antrinu spektakliui, kad tiksliau išreikščiau apmaudą.
Dovilė Zavedskaitė
Sau buvau nebloga
Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis-koncertas „Graži ir ta galinga“
Įdomu stebėti tam tikrų temų teatre paūmėjimą. Kol vieni seka giminiško gyvenimo ir jame užgimstančio nacionalizmo pasakas (VJT „Vienos miško pasakos“, OKT „Vestuvės“, JMDT „Giminės, arba Kam zrazų pakartot?“), kiti iš visų pusių mėgina prieiti prie moters – jos kaip kūno, jos kaip psichologijos, jos kaip socialinio vaidmens (VMT „Marti“, „Low Air“ „Su(si)tikimas“, KJT „Graži ir ta galinga“, į galvą ateina ir „Dakh daughters“ „Rožės“ bei „She She Pop“ „Stalčiai“, viešėję 2018-ųjų „Sirenose“). Kas nutiko moteriai, kad taip suaktyvėjo jos tyrimas? Nieko nenutiko, gal tik Saulius Skvernelis ištarė garsųjį „moteris mylime, bet renkantis ministrus svarbus ir profesionalumas“. Nieko nenutiko, tik ėmė rodytis, kad provincialioje sąmonėje moteris vis dar yra Katrė, ir kūrėjai, fiksuodami provincialumo paūmėjimą valstybiniu lygiu, imasi kvestionuoti moterų emancipaciją, kad pažiūrėtų, kaip toli nuėjo moteris, ant vienos kojos avėdama vyrišką batą.
Dovilė Zavedskaitė
Kikilis, nežinąs, apie ką jo japoniška giesmė
„Juoko akademija“ Jaunimo teatre
Vasario 22–23 d. Valstybinis Jaunimo teatras pristatė „Juoko akademiją“, pastatytą pagal šiuolaikinio Japonijos dramaturgo, aktoriaus, teatro ir kino režisieriaus Koki Mitani pjesę. Spektaklį statė režisierius iš Rusijos, Samaros teatro vadovas Viačeslavas Gvozdkovas. Veiksmo centre – septyni Tokijo policijos saugumo tarnybos cenzūros skyriaus karininko Macujo Sakisakos (Kostas Smoriginas) ir jauno dramaturgo Hadzimio Cubakio (Sergejus Ivanovas) susitikimai cenzoriaus kabinete. Situacija neįmantri: Cubakis prašo leidimo statyti komediją, o Sakisaka, žinoma, jo neduoda. Dramaturgas pasiryžta
Dovilė Zavedskaitė
Gyvenimas vardu Ilgesys
Jono Vaitkaus spektaklis „Stabmeldžiai“ Rusų dramos teatre
Scenoje – suirusi šeima: kaip iš jų namų durų telikusios staktos ir spynos (scenografas – Jonas Arčikauskas), taip iš šios šeimos – tik iš tradicijos besitęsiantis buvimas po vienu stogu. Padėtį dar paaštrina nuolatiniai išgerti mėgstančio kaimyno, pasišovusio
