Visa ta erotika

„Naujojo Baltijos šokio ’23“ festivalį atidarė Nacionaliniam Marselio baleto teatrui vadovaujančios choreografų grupės „(La)Horde“ sudaryta programa „Roommates“. Atidarė po šešiskart per vakarą – du vakarus rodytos šešios trumpos ištraukos, žyminčios svarbiausias choreografines įtakas Nacionalinio Marselio baleto teatro dabarčiai. Rodėsi, nieko nebus – po devynias, penkiolika, dešimt minučių trunkantys kūriniai ar jų ištraukos nespės net apšildyti auditorijos. Bet čia niekas ir nesiruošė šildyti – ėmė kaitinti nuo pirmų akimirkų. Dabar galvoju: galbūt atlaikyti ne devynias ir ne penkiolika minučių tokio intensyvaus kūnų siausmo būtų net žmogiškai sunkiai pakeliama. Arba pakeliama, bet jau įsipatoginus ir nusijautrinus. O būtent tokios trumpos injekcijos leido kaskart įelektrinti žiūrovus, pakelti vidinį karštį ir staiga palikti tyloj ir tamsoj – nuščiuvusius. Nes jau devynios minutės – metas kitoms devynioms. Ir vėl viskas iš naujo.

Programa sudaryta taip, kad leistų pajusti kiekvieno iš choreografų ar jų grupių kūrybos esenciją: išskirtinai vizualią ir plastišką kompanijos „Peeping Tom“ kūnų sąveiką, Lucindos Childs kūrinių struktūriškumą, ilgų ašių kompoziciją, choreografų Cecilios Bangolea ir François Chaignaud akcentą kultūrinei sociumo problematikai, pačių „(La)Horde“ šiuolaikinio šokio tradicijos kvestionavimą. Visas ištraukas vienijo purtanti energija: lyg atėjęs į spektaklį būtum ne paniręs į sapną, bet atvirkščiai – pabudęs iš sapno, kuriuo liko gyvenimas, ir patekęs į su niekuo nepalyginamą gyvybę. Ieškau žodžių – kunkuliuoja, plūsta, veržiasi, sprogsta – ir tinkamo nerandu. Nėra ko rasti – spektaklis ypač jusliškas, neaprašomas, turbūt ir jo patirtys gali būti perduodamos tiktai iš kūno į kūną.

Jusliškumas tarsi nurodo instinktyvią žmogaus prigimtį, tačiau Marselio programoje kūno impulsai kaip reta derėjo su psichologinėmis duotybėmis. Kitaip tariant, scenoje buvo pilna tikro, gyvo, jaučiančio, mąstančio ir ieškančio žmogaus. Šokėjų energija – perteklinė, tuo pat metu galinti tiek kurti, tiek griauti. Ir viską daranti visa jėga, taip nesitaupydama, kaip nesitaupo gamta, sukelianti cunamį. Gamtiška begalybė tinka ir apibūdinti „Roommates“ – stebėdamas spektaklį jauti tik virpančias kūno molekules ir žiūri, ar visos dar likusios vietoj.

„Roommates“ – tai į kiek daugiau nei valandą sudėtas žmogaus gyvenimas pačiomis dirgliausiomis jo akimirkomis: 1) kai ieškai tapatybės, 2) kai dirgini save ir kitus, nerasdamas meilės, 3) kai įskęsti kūniškoje dviejų kūnų tikrovėje, 4) kai atsiduodi draugystei ir iš tikrųjų leidi save paliesti, 5) kai atrandi save sociumo ritmikoje, 6) kai maištauji ir būriuojiesi su kitais tokiais pat. Man rodos, lietuvių publikai brangiausi čia turėtų būti du dalykai. Pirma, visa ta šiuolaikinio šokio stilių įvairovė, duodanti pajusti ir tradiciškesnį vakardienos kanoną, ir laisvą šiuolaikybę; ir drauge – su ja koreliuojantis programos garsynas, labai darniai visoks, bet visuomet duriantis kažkur tiesiai į pilvą.

Antra, visa ta erotika. Beprotiškai estetiška, subtili, tačiau pagal santūrumo dėsnius neapvaldyta ir į maskuojantį popierių nesupakuota. Mūsų scenoje tikros erotikos – paveikios, gyvos, organiškos – iš viso nėra. Todėl „Roommates“ rodyčiau visiems profilaktiškai – kad laisvėtume iš meninės erotikos kaip nuodėmės koncepcijos ir atsisakytume žvelgti į ją primityviai.

„(La)Horde“ kūrinyje „Weather is sweet“ prasidėjusi įžūli, veik agresyvi erotika nagrinėja kūnų norą gauti, o ne duoti: ėmimas čia vyksta visomis kryptimis – vienas su vienu, vienas su kitu, trise, keturiese, kodėl ne visi kartu? Šokėjai nuolat įstrigę frikcijų imitacijose ir naujų būdų patirti kūną paieškoje – tai kartu ir ironiška (erzina), ir nemaloniai tikra (suskausta). Choralo atspalvį turinti Pierre’o Avia muzika kuria dvasinį kontrastą kūnų vartojimui, taip dar sutirštindama silpną ir žmogišką negalėjimą nepasiduoti kūniškai traukai. Kas tame slypi? Vienišumas, negebėjimo tikrai susijungti skausmas.

Septyniolikos minučių „Peeping Tom“ fragmentas „Oiwa“ – dviejų porų sapnas baltų dūmų debesyje. Du šoka, du išnyksta dūmuose, vieni pratęsia kitus, kol lieka nebeaišku, kas čia su kuo ir kas dar gyvas, ir kas kam liko. Svarbiausias čia tyrinėjamas dviejų kūnų poveikis vienas kitam, vieno pusiausvyra kito atžvilgiu, vieno atsakas į kito impulsą, reakcija į išcentrinę sukimosi jėgą. Nors šokis sudėtingas ir techniškai preciziškas, jo grožis susitelkia į erotinę tiesą: bučinį, prasižiojimą, moters gaudymą ne kolegiškai už pažasties, bet pagal tikrovės principus – už krūties. Galbūt kiek išsitęsianti meilužių kaitos tema blankina įspūdį, tačiau judesio kokybė, kūnų įtampos ir jų sąveikos aitrumas atsitraukti neleidžia.

Trečias fragmentas, kurį vis dar priskirčiau erotikos, nors jau kitokios, temai, yra Claude’o Brumachono ir Benjamino Lamarche’o „Les Indomptés“ (liet. neprijaukintas), kuriam ypatingą būseną suteikė Wimo Mertenso muzika (norintiems paklausyti: Wim Mertens, „Darpa“). Tai vyrų duetas, neriantis į intymumą. Intymumą ne kaip seksualinę patirtį, bet kaip pažeidžiamumą ir atvirumą. Lengvas, dažnai staccato, kartais – sinchroniškas, dažniausiai – minkštas judesys gal pirmą kartą leidžia stebėti dviejų vyrų artimą ryšį ne kaip kokį nors lyčių pareiškimą, bet kaip paprasčiausią nuogą santykį. Jame svarbiausias momentas – silpnumo ir kovingumo priešprieša, leidimas sau būti kūne su visa jo istorija, nebėgimas nuo savęs ir nuo kito. (Beje, panašiu ne-pareiškimu nustebino ir norvegų kūrėjas Danielis Mariblanca: jo „Naujojo Baltijos šokio ’23“ programoje pristatytas „71BODIES 1DANCE“, nagrinėjantis translyčio ir lyties neatitinkančio žmogaus patirtis, taip pat reflektavo visų pirma žmogišką pažeidžiamumą arba trečiąją lytį ne kaip deklaraciją, bet kaip natūralią ir dėl to gražią gamtos duotybę.)

Iš likusių trijų man įdomiausias buvo Lucindos Childs „Concerto“ – devynių minučių trukmės septynių juodais kostiumais apsirengusių šokėjų mechanizmas, veikiantis be trukdžių, judesio piešinius pasakojantis atskiromis grupelėmis. Amerikiečių choreografės ypatybė – energingas, tačiau minimalistinis judesys, sukiniais, šuoliais, į šonus ištiestomis rankomis į viena sujungiantis ir rafinuotą, ir kasdienišką kūną. Niekaip nepabosta sekti, tarp kurių kūnų kuriuo metu įvyks sinchronizacija, kurie kūnai iš nuotolio susisieks, kurie – atsiskirs. Ypatingas vaidmuo čia tenka Henryko Góreckio muzikai, kurioje harmoniją akimirksniu keičia disharmonija, kartais virstanti totalia kakofonija, kartais vėl grįžtanti į darną. Nuostabus nesiliaujantis įsisukimas tarp triukšmo ir netriukšmo.

Ir programą atidarantis choreografų Cecilios Bangolea bei François Chaignaud „Grime Ballet (danser parce qu'on ne peut pas parler aux animaux)“ („Grime baletas (šokite, nes su gyvūnais kalbėti negalite“), ir ją uždarantis „(La)Horde“ „Room with a view“ („Kambarys su vaizdu“) judina kultūrinio identiteto, kūnų reikšmės ir galios sociume temas. Čia kūnas yra ir vieta ieškoti pačiam savęs, ir erdvė, kurią užimame visuomenėje, ir drauge – jėga, kuri tą erdvę pati formuoja, iššaukia, atima iš kitų, įtvirtina. 

Keista, tačiau visa „Roommates“ programa galiausiai ima gausti kaip vientisas paveikslas, kuriame spėja sukunkuliuoti visos gyvenimo esmės: žmogus tarp žmonių, žmogus su žmogumi, žmogus su savimi. Lig šiol nemėgtas popuri žanras (ypač klaikus muzikoje) staiga įgauna kitą spalvą: pasirodo, užuot sukūrus turistinį gidą po skirtingas choreografijas, galima leisti į kiekvieną iš jų užeiti, priartėti, prisileisti ir prisiliesti, bet neduoti įsigyventi. Tuomet šokio popuri tampa ypatinga patirtimi: nes augina žiūrovus (jie susipažįsta su šokio įvairumu), nes nuolatiniu atsinaujinimu pasiglemžia visą dėmesį, nes jaudina. Jaudina. Jaudina.