Priėjimas prie pasaulio grožio

Tarptautinis ASITEŽO festivalis vaikams ir jaunimui „JĖGA/COOL“ šiemet vyko Alytuje. Pirmą festivalio dieną pavyko pamatyti tris spektaklius – Ievos Jackevičiūtės „Lopšinė žemei“ (Juozo Miltinio dramos teatras), Kamilės Kondrotaitės „Arklio Dominyko meilė“ (Klounų teatro studija „Dulidu“) ir Baltijos cirko „Pirato Cha-Cha nuotykiai“. Galvodama, kaip struktūruoti recenziją, norėjau klausti skaitytojų: pradėti nuo gerų, ar nuo blogų naujienų? Ir be pasitarimo nusprendžiau pradėti nuo gerų – blogų ir taip per akis.

Suteikti priėjimą prie pasaulio grožio

Ievos Jackevičiūtės režisuota „Lopšinė žemei“, kurioje takius ir aplinkai imlius vaidmenis kuria aktorė Ieva Brikė ir aktorius Giedrius Arlauskas, – tai lopšinė lojančiai, miauksinčiai, smilkstančiai ar kukliai tylinčiai žemei. Čia estiškai, turkiškai ir lietuviškai skamba lopšinės, o prieš akis kuriami ir plėtojami objektiniai siužetai. T. y. žiūrovai vieną po kitos stebi daiktų transformacijas, keliones iš vienų reikšmių į kitas. Štai, pavyzdžiui, žuvelės, mirkusios akvariumuose, keliauja vaikams į rankas, vėliau sukimba ant skėčio pavidalo skrybėlės, tada skrybėlė keliauja į žemės vidurį, ir sukdamasi plazdančiomis žuvelėmis džiugina žmones. Skamba paprastai, o atrodo taip, kad nesvarbu kiek tau metų – gėriesi neatsigėri. Nesinori vardyti visų šių kelionių – paliksiu jas ateities žiūrovams paslapty, tačiau neslėpsiu – šiame spektaklyje prieš akis veriasi, ir veriasi, ir veriasi Grožis. Tiesa, kūrinys labai atviras ir beveik nesiūlantis reikšmės: net programėlėje aprašomos žemės užterštumo problemos čia gali nejusti – ką jusi, renkiesi pats. Bet jei reikėtų nusakyti, sakyčiau taip: tai kūrinys apie žemės reiškinius, debesis, vandenis, atspindžius, garavimą, skimbčiojimą. Ir dar truputį – apie žmones.

Režisierės Ievos Jackevičiūtės raiškoje justi ne noras kažką parodyti ir pralinksminti, bet siekis subtiliai įtraukti vaiką į teatro pasaulio sukimąsi. Prisiminus ir neseniai matytą šokio teatre „Aura“ jos statytą šiuolaikinio šokio spektaklį vaikams „Aš kaip ir tu“, ryškėja kūrėjos pagarba vaikystės laikotarpiui ir absoliutus lygiavertiškumo pojūtis – bet kuris, net jauniausias, žiūrovas čia yra lygus bet kokiam kitam bet kokio amžiaus žiūrovui. Prieš spektaklius auditorijai visuomet apibrėžiamos taisyklės – pasakoma, kada bus galima veikti scenoje, kada – ne. Todėl vaikai be vargo stebi veiksmą tol, kol reikia tiktai stebėti: jie pasitiki, jiems pažadėta, jiems bus galima.

Tiek „Lopšinėje žemei“, tiek „Aš kaip ir tu“ vaikas turi galią objektų atžvilgiu: jam suteikiama galimybė prisidėti prie sceninės architektūros kūrybos. Ne kaip nors beprasmiškai tiesiog pačiupinėti scenos rekvizitą, bet būtent tiesiogiai – kurti struktūrą, kurioje veikia aktoriai. „Aš kaip ir tu“ – padedant šokėjams žymėti grindų teritoriją lipniąja juosta (vis pasikartojantis teritorijos žymėjimas galiausiai tampa vaikų laukiamiausia akimirka, nors tai – tiesiog juostos prispaudimo prie linoleumo ritualas), „Lopšinėje žemei“ – įpučiant žibintų-akvariumų šviesą. Šiame teatre vaikai mokomi iš paprasčiausių daiktų kurti stebuklą: štai „Lopšinėje žemei“ vaikai aikčioja, ant plonų vielučių, ant kurių tupi lengvi paukšteliai, aktoriams kabinant sunkius šviečiančius vandens pilnus kibirėlius žaliuojančiais stogeliais – taip, jie aikčioja, ar vielutės išlaikys, nes šiame teatre aikčiojama dėl nuostabaus paprastumo.

Abiejų minėtų spektaklių visuma, rodos, kviečia patirti gerumą tiesiog pačiame buvime: veiksmo ar įspūdžio čia nedaug, nėra nei siužeto, nei poveikių pertekliaus, vyrauja švara ir aiškūs vizualiniai, garsiniai ar judesio akcentai. Svarbią vertę įgauna pats dalinimasis erdve – atlikėjai priima vaikus į savo zoną ne todėl, kad šie ateitų iš mažiau galinčių žiūrovų į daugiau galinčių aktorių teritoriją ir ją pasimatuotų, bet todėl, kad čia nėra hierarchinės skirties – man galima, tau ne. Vienintelis atlikėjų lūkestis – žiūrovų pagarba scenos visatai ir tiems, kurie žino šios visatos taisykles. O jos yra tokios: suteikti priėjimą prie pasaulio grožio, priimti vaiką ir jam atsiverti.

Apie kiūtojimą šalia vienas kito

Kamilės Kondrotaitės režisuotoje „Arklio Dominyko meilėje“ reginys kuriamas iš origami lankstinių: kambarėlyje su dideliu apvaliu langu veikiantys Kamilė Kondrotaitė ir Liudas Vyšniauskas švelniai seka pasaką apie arklį Dominyką ir rugiagėlę, iliustruodami pasakojimą popierinių lankstinių judėjimu ir vis keičiamais žemėlapiais, nurodančiais veiksmo vietą. Spektaklio jaukumas ir artimo ryšio mezgimas kuria jausmą, lyg sėdėtum močiutės vasarnamy ir vėlų vakarą stebėtum namų teatrą. Kūrėjai nė kiek nepataikauja žiūrovui (reikliam ir prie greitos vaizdo dinamikos įpratusiam šiuolaikiniam jau beveik paaugliui), niekur neskuba ir jautriai deklaruoja savo vertybes – kuklumą, meilę ir pagarbą žmogui, kvietimą grįžti prie rankdarbių stebuklo ir iš jų kurti savą pasakišką tikrovę, prieinamą kiekvienam. Stebėtina, kaip tokiu paprastu būdu jie iš tiesų pritraukia vaikų dėmesį: vaikų susitelkimas buvo kone šimtaprocentinis.

Klausimų sukėlė tik spektaklio dramaturgija: vieninteliu dramaturgiškai paveikiu įvykiu čia tampa arklio ir gėlės susitikimas ir buvimas – be galo įdomu stebėti jų tylų kiūtojimą vienas šalia kito, atsargų arklio mėginimą uosti gėlės kvapą, jųdviejų ilgesį ir, rodos, ore tvyrantį savo skirtingų prigimčių suvokimą. Vien į tai galima žiūrėti be saiko. Tačiau daugiau spektaklyje beveik nieko ir neįvyksta: nors arklys palieka rugiagėlę ir iškeliauja į Afriką ieškoti rugiagėlių lauko, taip norėdamas ištverti žiemą be savo rugiagėlės, šioje kelionėje sutinkami drambliai, kupranugariai, krokodilas, meška ir kiti veikėjai nei arkliui, nei spektakliui nepadaro jokios įtakos. Net rugiagėlių laukas niekaip nepakeičia veiksmo ar jausmo – arklys Dominykas tiesiog jį pamato, o pamatęs iš karto taria: metas namo. O grįžęs namo ir vėl myli savo rugiagėlę. Jokio konflikto, jokios peripetijos: gryna meilė. Gražu ir paprasta, tačiau, tiesa, ir jokio jaudulio ar žmogiško-žiūroviško maudulio.

Kai vaikai tampa perlais

Baltijos cirkas – seniausia profesionali Lietuvos cirko organizacija, savo puslapyje nurodanti ir vykdomos veiklos kredo: „Geriausios cirko tradicijos vaikams ir suaugusiems!“ Iš tiesų vertėtų atsispirti nuo žodžio „tradicijos“ – panašu, kad tai cirkas, sustingęs laike, abejingas šiuolaikybei ne tik išraiškos požiūriu, bet ir vertybiškai: neapsistosiu ties impulsu skėsčioti rankomis, supratus, kad šiame cirke vis dar išnaudojami gyvūnai, nes pasirodyme „Pirato Cha-Cha nuotykiai“ jų nebuvo. Bet, žiūrint į persitempusius, skubotai pavojingus triukus atliekančius vaikus buvo sunku įsijausti į meninę pasirodymo pusę. Šie jauni nuostabūs akrobatai čia vadinami perliukais – deja, tai man irgi nekvepia niekuo pozityviu.  Akcentuojama ne autentiška vaiko būtis, bet kvietimas ateiti ir nusipelnyti plojimų, sudaiktinant patį vaiką iki blizgios perliuko metaforos. Bet tiek to, nebemoralizuosiu ir grįšiu prie meno – atsakomybė rūpintis savo vaikų būkle tegul krenta tėvams.

„Pirato Cha-Cha nuotykiai“ sukomponuoti kaip akrobatinių pasirodymų serija. Šou vedėjas aprengtas piratu, piratas turi padėjėją, o jie abu – dar ir pasirodymui visai neaktualų piratų laivą. Iš esmės jie galėtų būti aprengti bet kuo – nes nei „piratai“, nei „Cha-Cha“ niekaip neapibūdina jų funkcijos. Šou vedėjas tiesiog užpildo pertraukas tarp pasirodymų, o piratas jis todėl, kad kažkuriais laikais, kai nebuvo interneto, vaikams piratai būdavo įdomūs. Beje, vedėjas kartais įgriūna pasidairyti po sceną ir akrobatų pasirodymo metu: neaišku, ar toks meninis sumanymas, ar tiesiog impulsas iš noro pasigėrėti perliukais. Jo paties per pertraukėles atliekami triukai kelia veikiau nusivylimą, nei susižavėjimą, o staiga pasirodžius su stikline vandens mestas komentaras „Čia ne tai, apie ką galvojate“ jau visai išmuša iš vėžių: kur mes esame ir apie ką mes kalbame? Viena, ko belieka tvertis, yra iš tiesų žadą atimantys vaikų pasirodymai (matyt, dėl jų spektaklis ir buvo įtrauktas į festivalio programą). Tačiau jiems iliustruoti visuomet visu garsu užleidžiama destruktyvi praėjusio šimtmečio muzika, kuri arba atstumia, arba dirgina, visais atvejais be išimties pernelyg agresyviai ir pompastiškai akomponuodama trapiems vaikų triukams. Stebint jaunuosius atlikėjus, norisi tik vieno: tyliai tyliai pasivilioti juos į šoną ir pakviesti pasidomėti šiuolaikiniu cirku, kuriame egzistuoja ir dėmesys estetikai, ir atidumas kūnui, ir visapusis profesionalumas.

- - -

Panagrinėjusi visą festivalio „JĖGA/COOL“ programą, pasigendu krypties ar temos, kuri galbūt padėtų išgryninti spektaklių pasirinkimo procesą. Kita vertus, festivalio tikslas, matyt, yra pati įvairovė ir jos pasiekiamumo didinimas atokesniuose regionuose (festivalis kasmet vyksta kitame mieste), o tai, mąstant apie tikslinę jaunąją auditoriją, yra nediskutuotinai labai, labai reikšminga. Norėtųsi, kad tėvai vaikus nuvestų ne į vieną festivalio spektaklį, bet sudarytų sąlygas patirti festivalį kaip kasdienę šventę – tuomet festivalio metu pradėtų formuotis mažųjų žiūrovų įgūdžiai stebėti spektaklius, lavėtų skonis, ryškėtų nuomonė ir prioritetai. Tada net kokybės požiūriu mažiau vertingi pastatymai įgautų prasmę – nes vaikai galėtų lyginti, ieškoti poveikio skirtumų, suvoktų teatrą kaip raiškos būdų begalę ir laisvę kalbėti nuo scenos tai, kas atrodo svarbu.