Teatras savam kieme: Vileišio gatvė, aštuoniolika

Meno erdvėse „Vileišio18“, įsikūrusiose Vilniaus Antakalnio mikrorajone, organizuotas mažo formato festivalis „Vileišio18 atvira erdvė nepriklausomiems kūrėjams“, kurio dalimi teko būti (drauge su kritikais Andriumi Jevsejevu ir Sigita Ivaškaite dalyvavome projektų atrinkime, po spektaklių vedėme diskusijas ir galiausiai visas patirtis guldėme į tekstus), priminė apie mažų dalykų vertę. Esu tikra, kad festivalio renginiuose apsilankę žiūrovai įtraukė šią teatrui skirtą zoną į savo miesto trajektorijų žemėlapius. „Vileišio18“ – vienas iš tų jaukių vietinių taškų, į kuriuos, kaip į mėgstamas kavinukes ryto kavai, žmonės visų pirma eina dėl to, kad tai – tarsi teatras savame kieme. Tikiuosi, kad po festivalio čia dažniau grįš antakalniškiai, jų kaimynai, o gal net svečiai iš Fabijoniškių ar Žvėryno.

Festivalio „Vileišio18 atvira erdvė nepriklausomiems kūrėjams“ esmė – suteikti erdvę ir balsą tiems, kurie neranda, kur pasisakyti, arba kurie neturi „namų“. Buvo neramu, kad į spektaklius nesusirinks žmonių. Bet laisvų vietų nelikdavo. Didžiausia festivalio verte man tapo diskusijos – „Vileišio18“ jausdamiesi tarsi namuose, žiūrovai ne tik noriai pasilikdavo pasikalbėti: jie klausė tokių klausimų, kurių per įprastas diskusijas svarbiuose teatruose nepaklausia, diskusijos užtrukdavo ir sukurdavo bendros chebros jausmą. Lyg į žaidimų aikštelę suėję kaimynai kalbėtųsi apie gyvenimą.

Iš aštuonių darbų pavyko pamatyti penkis. Labiausiai iš tų, kurių nepamačiau, gaila „Experimental Theater of Tadas A“ darbo „Baby Killer“. Tai Frankfurte reziduojančio šokėjo Tado Almanto solo pasirodymas. Šiam kūrėjui būdinga labai savita raiška – jis derina šiuolaikinio šokio, gatvės šokio ir baleto elementus, o į juos sudeda jautrią ir subtilią vidinę būklę.

Susilankstysiu

Kita šiuolaikinio šokio sritį atstovavusi kūrėja buvo Giedrė Kirkilė, pristačiusi judesio monospektaklį „Kraitis“. Iš visų matytų festivalio darbų „Kraitis“ pasirodė išbaigčiausias. Savijuokos, savistabos, asmeninio kūno istorijos pilnas Giedrės pasirodymas labai konceptualiai išdėstė pagrindinę mintį: „Mane išmokė megzti ir būti gera, bet neišmokė gyventi“. Gyventi – tai kurti santykius, suprasti savo ir kito emocijas, susitvarkyti su savimi visokia, ir su visokiais kitais. Bet ką jau ką, o megzti choreografė tikrai moka: iš ryškiaspalvių storų siūlų jos numegztas megztinis, įžvalgiai paslepiantis ir galvą, – svarbus spektaklio objektas. Ta būtybė, kuri spektaklio pradžioje leidžia dienas užsisiuvusi galvą, – tobula viduriniosios dabarties visuomenės kartos metafora. Megztinio ardymas, siūlų plovimas ir džiaustymas – begal taikli nuoroda į „nuostabų“ iš ankstesnių kartų perimtą įgūdį suktis visada tose pačiose mintyse, tuose pačiuose santykiuose, toje pačioje virtuvėje, tame pačiame siūlų kamuoly. Mes genialiai gebame prisitaikyti – šią mintį Giedrė užtvirtina, susilankstydama iki vonelės, skirtos siūlams plauti, dydžio: tuo pačiu ir pati išsimaudys, gal net galvą šiaip ne taip į vandenį įmerks. Nes pažiūrėkit – gi telpa. Visur telpa, kur reikia. Ir tikrai visaip geba save lankstyti – virbalais stumdydama savo galūnes, galvą, pilvą, net kaklą, Giedrė susimezga ir pati save. Visa tai – švari, preciziška, begalinės saviironijos pilna choreografija, leidžianti be didelių išsipasakojimų pajusti šokėjos dokumentinį kūną, jo istorijas ir visą tą ūką, kuris ateina kaip iš aplinkos dovanų gautas nebūtinai vertingas kraitis. Gražu, kad kūrėja paneigia kraičio lytiškumą – tokias dovanas gauna ne ištekėdamos moterys, o mes visi: tai neprašyta perdava, vargiai tesusijusi su gyvenimu – veikiau su neįsisąmonintu autopilotu, kuriuo gyvenant viskas veikia, bet niekas niekur neveža.

Vis tiek šoksiu

„Lekuči Creative Collective“ spektaklis „Tear“ – labai jautrus darbas, kurio stipriausia dalis – darnaus ansamblio jausmas ir dokumentinės emocijos, t. y. pati realybė, slypinti už meno. Tikrovės kvėpavimas iš „užkulisių“ – visų pastarojo laiko ukrainiečių teatrinių darbų savybė, ir būtent tuo jie mus veikia stipriausiai. Reikėjo matyti, kas darėsi spektakliui pasibaigus – į sceną ėmė plūsti žiūrovai, prasidėjo, sakytum, antras – apsikabinimų, ašarų ir tyro žmogiškumo – spektaklis, kuriame viskas buvo neįtikėtinai intensyvu ir maksimaliai tikra. Karo paveikti žmonės emocijų netaupo – jei jau susitiko, jei sirenos nekaukia, jie puola vieni į kitus pilnomis širdimis.

Menine prasme iš „Tear“ išsinešiau visiškai naują suvokimą – karas nėra priežastis nebejausti. „I know it could be my last day. But I’m happy. I think I’m in love.“ „I heard the siren. And I decided to take a shower. Being naked I felt as if the wall of the bathroom was the last wall of the buiding.“ Štai taip paprastai ir be jokio graudulio spektaklyje gvildenama idėja, kad vienintelis svarbus dalykas karo sąlygomis – prieš mirtį būti artimųjų rankose. Bet net ir kaukiant sirenoms, verta tęsti gyvenimą, mylėti, praustis, švęsti Naujuosius metus, net dainuoti Džordžą.

„Tear“, pasitelkiant pasakojimą ir emocines būsenas iliustruojančią choreografiją, švelniai rodoma, kaip po žmones plinta karo agregoras: kaip apimti vaizdinių ir nuojautų jie gali staiga nudurti savo draugą. Nes realybė pameta bruožus. Žmonės, matyt, irgi. Viršų paima baimė ir jos kuriami iškreipti pavidalai.

Taip norisi, kad stiprios temos įgautų stiprias formas. Vis dėlto spektaklio dokumentalumas viršija sceninę formą: prireikia įsitverti idėjos, kad čia svarbiausia – ne kaip, o kas. Juk šiuo metu svarbiausia skleisti žinutę, pasakoti, dalintis. Tai vertindami irgi turime suprasti.

Nedrebėsiu

Milda Varnauskaitė – šiuolaikinio pasakojimo žanro atstovė, storytellerė. Pasirinkusi Eglės, žalčių karalienės, mitą, „Vileišio18“ erdvėse Milda pristatė šiuolaikinę jo versiją „Drebulė, Eglės dukra“. Drebulė čia – sąmoninga ir laisva būtybė, blaiviai reginti motinos nelaisvę ir tiesiai šviesiai norinti ją išgelbėti nuo toksiško žalčiaujančio tėvo. Pati Eglė – visa ko stebėtoja, laukėja (nuo žodžio laukti), kuri galiausiai, dukters ištempta iš rūmų, pati prisiima atsakomybę už savo gyvenimą. Žaltys Mildos versijoje paliekamas mirtinai užkutenti laumėms. Ir – galbūt kažką nuvilsiu – nėra čia nei pieno, nei kraujo putos. Viskas be putų – labai paprastai ir žmogiškai. Savo paprastumu Milda sukūrė teatre retą besienį režimą: ji – ne kažką rodanti aktorė, o viena iš mūsų, visus pasitikusi, susodinusi, pasitarusi, ar jau pradedam, ir tiesiog žengusi žingsnį į sceną. Kaip žengiamas žingsnis į virtuvę, koridorių, svetainę.

Į genetinį lygmenį įrašytų mūsų krašto moterų mitinių naratyvų peržvelgimas ir perrašymas šiandien rodosi itin reikšmingas. Moteris tautosakoje dažnai vaizduojama kaip silpna krisiutė, negalinti pasipriešinti likimui ir laukianti stebuklo – princo, kalbančios karvės, atgyjančio medžio, atjojančio žirgo pavidalu. Laikas (kaip visad, mūsuose šimtmečius vėluojant) valingai ir sąmoningai grąžinti jai balsą, galią ir rūpestį savo pačios gyvenimu. Savaip kalbasi šis kūrinys ir Giedrės Kirkilės „Kraitis“ – ar ne ta pati metų metus save rūmuose laikanti yra „Kraičio“ protagonistė?

Vertinti Mildos Varnauskaitės pasirodymą norisi atsietai nuo teatrinių normų. Pasakojimo tikslas – perduoti istoriją, dalintis tuo, ką sukaupėme žodžiuose ir tarp žodžių. Tai – labiau bendruomeninis ritualas, nei meninis aktas. Labiau tiesi šviesi Drebulė, nei žalčiu pasivertęs Žilvinas, saulės šviesoje nuo kranto stebintis besimaudančias moteris.

Paklusiu

Šiuolaikinės intelektualios klounados teatras pristatė tragikomediją „Adomas 2.0“ (režisierius Žilvinas Beniušis). Tai kvietimas susipažinti su Adomu numeris du – tobulu šiuolaikiniu vyru (aktorius Aurelijus Pocius), kuris sukurtas taip, kad atitiktų visus šiuolaikinės moters (aktorė Severija Špakovska) lūkesčius: domėtųsi jos emocine būsena, žertų jai komplimentus, irgi labiausiai mėgtų Bočelį, šokdintų ją ir kišenėj visada turėtų gėlyčių. Kitaip tariant – žvelgtų į moterį kaip į primityvią būtybę ir techniškai tenkintų jos fizinius, emocinius, socialinius ir gėlyčių poreikius, kurių akivaizdžiai netenkina TIK NORMALUS Ievos vaikinas (aktorius Artur Svorobovič).

Naivus, šabloniškas, moterį iki paklusnios undinėlės įvaizdžio suskliaudžiantis kūrinys įdomus savo žanru: tai – klounada, kurioje aktorius-klounas visada veikia ryšyje su žiūrovu. Jis nuolat žvilgčioja į publiką, tarsi su ja tartųsi, derintų tolesnius savo veiksmus, klaustų patarimo ir lauktų reakcijos į vykstantį veiksmą, kad galėtų pasilyginti. Taip atsiranda labai savita aktorinė būtis, primenanti vaiko, kuriam nuolat reikia tėvų pritarimo, būseną. Tokiu būdu tarsi nureikšminamas vaidmens autoritetas ir pereinama į horizontalų, šiltą ryšį su žiūrovais.

Vis dėlto lieka neaišku, kuo, be klouniškos prieigos, „Adomas 2.0“ taip labai skiriasi nuo situacinės popkomedijos: rodos, tie patys stereotipai ir klišės, tas pats požiūris į lytis. Tiesa – čia humoras intelektualus, o požiūris į santykius – taurus. Ir – tiesa – šiek tiek žiauresnė pabaiga: staiga atbudęs agresyvesnis Adomo pradas, nukenksminęs vakaro vedėją (aktorė Indrė Petrauskienė), prašo Ievos sėstis ant sūpuoklų, liepia jai užsimerkti ir ima supti... Čia, beje, kaip ir visame spektaklyje, visu grožiu pražysta Ievos paklusnumas: ir merkiasi, ir sėdasi, antrindama bejėgės būtybės mitologijai, jau aprašytai tyrinėjant „Drebulę, Eglės dukrą“.

Gražus aktorių darbas, atviros klounų širdys, gerai sukalta dinamika ir kvestionuotinų vertybių turinys (kad ir viskas čia juokais) – panašu, kad „Adomas 2.0“ kviečia pasitikrinti savo pačių įsitikinimų sistemas, ir pažiūrėti, mielos moterys ir mieli žmonės (citata iš spektaklio), kas ten seniai nebeveikia.

Benamėsiu

Ko gero, labiausiai festivalyje „Vileišio18 atvira erdvė nepriklausomiems kūrėjams“ nustebino Armandos Rudelytės darbas „Kai rėkiu, niekas manęs negirdi“, užgimęs po LMTA stogu. Teatras, kuris įsisteigia savo taisykles ir įtikina žiūrovus, kad pagal šias (kad ir kokias crazy) taisykles puikiai veikia šis pasaulis, ir juolab – kad šias taisykles preciziškai išmano šio pasaulio veikiantieji, visada laimi mano simpatijas. Kas darosi šio spektaklio pasaulyje – sunku net papasakoti: čia dainuojama savo susigalvota kalba, čia labai savaip šokama, čia bendraujama žongliruojant (jei nėra kamuoliukų, tinka ir padangos); čia maišosi treningai, individų kovos, judesių sinchronai, flirtai su žibintu, dalijimaisi cigarete, begalinio ilgio dantų valymaisi, skalbimai ir pirkinių vežimėlio choreografijos. „Kai rėkiu, niekas manęs negirdi“ tema – benamių zona, jų atskirtumo jausmas, visa ta lėta nieko neveikimo kasdienybė. Ne veltui labai savitai bėga spektaklio laikas – jis čia tiesiog stumiamas, ir lygiai taip pat, kaip viskas čia galima, tas pats viskas neturi jokios reikšmės, nekuria jokios vertės pačiam buvimui. Prabūti dieną, kažkur padėti turimą laiką – tokia užduotis pateisina ir spektaklio cirko elementus, ir dainavimą, ir šokį, ir visus balsų ir kūnų eksperimentus, kurių čia apstu. Nors retkarčiais balansuojama ant ribos, kurią peržengus prasidėtų studentiškos kompozicijos skonis, vis dėlto žiūrovo dėmesys išlaikomas iki kūrinio galo, pasitelkiant veiksminę dinamiką, santykius, emocinį krūvį.

Kūrinyje justi daug vidinio uždarumo, tėkmės stabdymo, to sunkumo, kurį nešiojasi visuomenės ignoruojamieji. Bet niekas čia nepasidaro per sunku žiūrovui – atvirkščiai: tamsą išriša nesibaigianti gaivi žaismė. Smagu, kad jauni žmonės ėmėsi nagrinėti ne patys save, o susidomėjo kitu – tuo, pro kurį praeiname, sugeneravę gerai išmoktą side eye. Stebėti „Kai rėkiu, niekas manęs negirdi“ buvo tiesiog labai įdomu.

***

Paskutiniu metu labai vertinga atrodo viskas, kas kuria alternatyvą mainstreamui, kas šiek tiek kvepia undergroundu, kas vyksta mažesnėse erdvėse, su prastesne technika, bet tiesiog labai norint kurti ir kūrybą suvokiant kaip būtinybę. Čia aktyvuojasi visai kiti vertinimo dėsniai – nebūtinai tai, kas padaryta geriausiai, stipriausiai pažadina. Tokie festivaliai man – apie žmones. Ir truputį apie jų svajones.