Susitikti su paaugliu ir su Sofokliu

Recenzijoje apie paaugliams skirtą spektaklį sąmoningai vartojamas žargonas.

Važiuodama į ASSITEJ Lithuania / Lietuvos ASITEŽAS projekto „Teatras keliauja pas vaikus“ spektaklį paaugliams „ANTI“, tądien rodytą Troškūnuose, Kazio Inčiūros gimnazijoje, netoli Anykščių, mąsčiau, kad pastaruoju metu Lietuvos teatre stipriai didėja dėmesys paauglių auditorijai. „Low Air“ šokio teatras, režisierius ir dramaturgas  Aleksandras Špilevojus, režisierė ir aktorė Andra Kavaliauskaitė, aktorius ir dramaturgas Raimondas Klezys su jaunimu kalbasi kaip su sau lygiais. Visiems šiems kūrėjams būdingas atvirumas – jie kviečia paauglius ne tam, kad kažką jiems parodytų ar pasirodytų: jie kviečia kalbėtis, dalintis, žiūrėti vieni kitiems į akis. Šie kūrėjai atsisako teatro-kaip-melo ir teatrinę kūrybą pristato kaip kalbėjimą nuo savęs. Todėl čia – daug dokumentinių faktų, asmeninių istorijų ir vaikystės prisiminimų. Daug kūno ir emocijų reprezentacijos.

Špilevojus (taip pat ir Klezys) kaip raktą paaugliams jaukintis naudoja ir interaktyvumą bei storytelling’ą (istorijų pasakojimą). Panevėžio teatre „Menas“ jo pastatytas spektaklis „ANTI“ (2021), atvežtas į Kazio Inčiūros gimnaziją, pateko į rankas vaikams, kurių dauguma iš viso nėra lankęsi teatre. Įdomiausia, kad šiuo spektakliu ne šiaip pasakojamos savos istorijos, – čia mėginama papasakoti Sofoklį. Akivaizdu, kad Sofokliu šiandien keliolikmečių nesudominsi. Ką daro aktoriai, kad Sofoklis užvežtų? Jie turi snikersų. Jie turi džoistikus ir PlayStation’ą (ne virtual reality, bet vis tiek). Jie susodina paauglius ant sėdmaišių. Bet svarbiausia – jie yra savi: ne dėl to, kad panašiai apsirengę, ne dėl to, kad vartoja paauglišką žodyną. Jie savi dėl to, kad nemeluoja, – visų pirma, nemeluoja kūnais. Jie yra normalūs bachūrai Martynas (Klementjevas) ir Aidas (Jurgaitis), jos yra savos panos Aliona (Kuriakina) ir Dovilė (Klementjeva), ir jie čia yra ne daugiau nei gal šiek tiek vyresni chebros į plotą pasikvietę to ploto owner’iai (savininkai). Tas gebėjimas kūnais own’inti erdvę, bet kartu išsaugoti lygiavertę poziciją kitų – paauglių – kūnų atžvilgiu, man regis, ir sukuria tą saugumą, kurį jausdami paaugliai išdrįsta garsiai ištarti tą kokį nors nedidelį-visiškai-mažą-vieną žodį, už kurį paskui gauna snikersą. Gal šiek tiek primena skanėstą už gerą darbą šuniui, kita vertus, rodos, legalu – is ok, jei tik padeda išjudinti kompleksuotą, užsidariusį, susigėdusį kūną.

Sofoklio „Antigonė“ spektaklyje „ANTI“ pasakojama per asociatyvias istorijas iš paaugliams suprantamos dabarties perspektyvos. Aktorių tikslas – sukelti žiūrovams jausmus, kuriuos galbūt jaustų šiandieniniai polineikai, kreontai ir antigonės. Kodėl Kreontas nenorėjo valdyti? Kodėl Ismenė nepalaikė Antigonės? Kodėl Antigonė norėjo palaidoti brolį? Galų gale, kodėl dvokia ilgai gulintis lavonas ir ką daryti, kad nedvoktų? Kiekvienam klausimui, kuris skirtas tragedijos veikėjų elgesio motyvams suprasti, aktoriai turi paruošę po istoriją iš savo tikrovės. Gal Kreontas buvo hipsteris ir labiau už šalį jam rūpėjo vakarėliai? Gal tarp Antigonės su Ismene tvyrojo įtampa, nes kaip tikros sesės jos visą vaikystę mušėsi dėl lovos pusių ir dėl snikersų? Gal ilgai gulintis lavonas dvokia kaip ilgai bomžu buvęs bomžas? Gal, lygiai kaip Alionai, kuriai rūpėjo užsieny mįslingai žuvusį brolį pargabenti namo – tiesiog pargabenti namo, kad būtų savame krašte, – Antigonei irgi rūpėjo palaidoti, tiesiog palaidoti brolį, kad neliktų gulėti ant lauko?

Nardymas tarp juokų ir atvirumo, tarp pozos ir pažeidžiamumo – šio spektaklio stiprioji pusė: po gero juoko paaugliai visai kitaip priima jautrią istoriją. Jie ją iš tikrųjų išgirsta, nes nebūna pavargę. Veikiau būna imlūs – nes laukia dar vieno juoko. Bet vietoj juoko staiga įnešamas kitas patiekalas, pavyzdžiui, istorija apie dingusį brolį. Šiais momentais stebėti paauglių veidus – turbūt ir yra tikrasis spektaklis: jų, pirmąkart patiriančių spektaklį, jų, jaučiančių tikrus jausmus, kuriuos sukelia menas, jų, matančių, kaip atvirai aktoriai dalinasi savo net ir liūdesiu, net ir aštriais kampais.

Priartinti antikinės tragedijos realybę prie labai žemiškų mokyklinių kontekstų, rodos, vertinga dėl kelių aspektų. Pirma, tai moko neatmesti sofoklių ir kitų rimtai skambančių gyvenimo medžiagų. Antra, aktoriai rodo intenciją pažinti kitą ir pamėginti jį suprasti: kitą laikmetį, kitokius konfliktus, istorinę realybę, kvestionuoti kito elgesį, pamėginti įlįsti į to kito kailį ir bent akimirką įsivaizduoti, ką reiškia būti juo, ten, tada, taip. Trečia – paaiškėja, kad dalintis istorijomis, ne tik instagramo storiais, gali būti faina. Kad gyvi kūnai, gyvos reakcijos – net jei čia TIK KALBAMASI – gali vežti. Ir kad pradžia geram pokalbiui megztis gali būti net toks neįtikėtinas fenomenas kaip Sofoklis.

Špilevojus spektaklyje „ANTI“ sutalpina begales kontekstų: nuo Vytauto Didžiojo iki „Novičioko“, nuo olimpinių žaidynių, kaip svarbių istorinių įvykių glaistymo aparato, iki griežtos rankos politikos, nuo lietuviško darboholizmo iki graikiško chill gyvenimo būdo. Dramaturgija sukomponuota taip, kad nuolat palaikytų dėmesį ir gyvybę, šalia istorinių momentų artikuliuotų šiuolaikybę, faktus maišytų su emocijomis. Tūris, kurį sujudina „ANTI“ medžiaga, atspindi informacijos srauto įvairovę, paauglį šiandien pasiekiančią socialiniais tinklais. O nuolatinė aktorių kova dėl savos istorijos versijos akivaizdžiai demonstruoja idėją: kas garsiau kalba, to ir tiesa. Bet iš tiesų tiesa niekieno – viskas tik nuomonė.

Paaugliai, sėdintys savo klasiokų apsupty, yra neįtikėtinai įelektrinta ir nežmoniškai jautri publika, kuri meluoja apie savo kietumą, todėl bijo bet ko, kas galėtų išduoti jų kūnų tiesą ar niekam nežinomą istoriją. Juos sužeisti gali bet kas, ir joks aktorius negali būti tikras, kad už išsizystą žodį („nu ko negalima teatre daryt?“) ar išprašytą emociją („nu paverk, nu“) už spektaklio ribų niekas neatkentės. Kita vertus, aktoriai čia gali prašyti bet ko, nes patys atiduoda viską. Ką – viską? Tris dalykus: tiesą, tiesą ir nieko kito, išskyrus tiesą. Tai yra savo istorijas, savo emocijas, savo feilus (susimovimus). Tada išeina lygiosios: rizikuoju aš, rizikuoji tu. Teatras virsta erdve ne pagarbiai tylint žiūrėti meną, o vieta susitikti ir pasitikrinti, kaip aš jaučiuosi čia, savo kūne, savo (ne)žinojime, tarp savo bendraklasių. Taip pat vieta, kur mokytoja lygi mokiniui, ir visažinis mokytojos atsakymas nėra laukiamiausias: nors čia jis taip pat priimamas, bet iš tiesų kūrėjams įdomu, ką, kad ir visiškai nurauto, galvoja vaikai, kas juose dedasi.

Toks teatras – vieta, kur paauglių nuomonės, žinojimai ir nežinojimai yra svarbesni už teisingą teorinį atsakymą. Įdomesni. Paveikesni. Tiesiog „-esni“. Net jei tie žinojimai sutelpa į vieną mažą „jo“.

Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ ir šį straipsnį remia Lietuvos kultūros taryba