Arklio dydžio paguoda

Prancūzų režisierės Lorraine de Sagazan spektaklis „Leviatanas“ (teatras „Théâtre de la Brèche“), viešėjęs Klaipėdos Žvejų rūmuose 2025-ųjų tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ metu, žiūrovus pakvietė į sąlygišką teismo salės būtį, kurioje kaltinimai gali būti dainuojami rečitatyvu, advokatai, sakydami ginamąją kalbą, gali šokti, o paguodos gestą kaltinamiesiems gali parodyti gyvas arklys. Apvalią cirko areną minkštu, užuolaidiniu, rausvu „stogu“ primenanti erdvė bei žmogaus ir gyvūno buvimas šalia priverčia apversti tradicinio cirko aparato mechanizmą ir įžvelgti žmogaus apsikeitimą su gyvūnu viešoje arenoje: juk žmogus čia irgi išimtas iš savo natūralios buveinės, su juo kalbama taikant bausmės retoriką ir baimės atmosferą, jis čia eksponuojamas žiūrovams, apžiūrint jį iš visų pusių, ypač įsigilinant į veidą ir jame potencialiai atsispindinčius kaltojo bruožus. O gyvūnas „turi laisvę“ – jis su visu savo laisvo buvimo lauku vaikšto kur panorėjęs, glaudžiasi prie ko nori, ką nori kramto, kada nori išeina. Esant teismo situacijai tikrai yra ko pavydėti šiam aukšto pavidalo keturkojui.

Vis dėlto šios asociacijos galioja tik spektaklio vidaus pasaulyje. O tikrovėje tai teatras: aktoriai čia nekenčia, arklys – nežinia. Jis vežamas, laikomas sau nenatūralioje aplinkoje, vedamas į sceną, kurioje lyg ir elgiasi laisvai, tačiau vienam žiūrovui ne vietoje suplojus – pasibaido ir greitai pasišalina. O ir maisto jam čia pavyksta nutverti tiktai teismo procese naudojamą raštą. Beje, spektaklio programėlėje nurodomas jo vardas – tai Oasis.

Teismo salės situaciją sezono pradžioje matėme Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, slovėnų režisieriaus Jernejaus Lorenci spektaklyje „Svetimas“. Teismo procesas vyksta antroje jo dalyje. Aktoriams už nugaros visą laiką stovi geltonos tūrinės raidės, iš kurių sudėtas žodis SAULĖ. Saulė – taip pat natūralus ir su teismo rūmais nederantis objektas, kaip ir arklys: teatralams, regis, žūtbūt norisi šios priešpriešos, kad sustiprintų nesuvaržytą gyvenimą, kuris lieka už sienų. Kaltinamojo Merso (Aurelijus Pocius) procesas – tiek pat dekoratyvinis, absurdiškas, teatrališkas, kiek „Leviatano“ kaltinamųjų. Ir nors Merso nužudė žmogų, vis dėlto spektaklis konstruojamas grindžiant teismo procesą grožinės literatūros citatomis. Taigi nėra tikrumo, nors apstu absurdo.

„Leviatane“ – viskas atvirkščiai: kaltinamųjų nusikaltimai simboliniai: važiavo motociklu be šalmo ir be vairuotojo pažymėjimo, grasino sudeginti asociacijos pastatą, norėjo nesusimokėjusi išeiti iš parduotuvės; tačiau spektaklio kilmės taškas – Prancūzijos greitųjų teismų tikrovė. Dramaturgija sukurta naudojantis dokumentinėmis istorijomis (teksto autorius Guillaume’as Poix, dramaturgai – Agathe Charnet ir Julienas Vella). Taigi šis spektaklis nejuokauja. Jame atskleidžiama, kaip per skubrius teismo procesus, neatsižvelgiant į asmenį supančią visumą, jis teisiamas už vieną gestą. Už iš gyvenimo iškirptą sekundę. Ir teisiama čia ne baudomis, o uždarymu į kalėjimą. Kai tu šiaip valkatauji – gal nieko tokio. Bet kai esi tėvo prievartaujamos dukters motina (aktorė Jeanne Favre) – jau baisu.

Šios motinos kaltinamasis procesas – spektaklio aukščiausias taškas. Jos balsas pakeistas, deformuotas, jos kiekvienas žodis skamba kaip šaukiamas choru. Jos gležną, silpną kūną, aprengtą balta suknele, stumiantį vaiko vežimėlį, galėjome stebėti vis šmėstelintį nuo pat spektaklio pradžios. Tačiau krūvis, kuris šiame kūne susikaupia iki jam skirto proceso, veržiasi per viršų. Tuo metu „kvėpuoti“ pradedanti stogo konstrukcija (scenografė Anouk Maugein) suveikia dvejopai: ir sustiprina dramaturginę įtampą, ir, it koks terapeutas, savo įkvėpimais iškvėpimais ramina kaltinamąją.

Stebėti įvairiais būdais deformuotus kūnus ir jų judesius, didingai stilizuotus arba pernelyg susigūžusius; tyrinėti kojinėmis aptrauktus ar mimikos neturinčiomis kaukėmis sustingdytus veidus; klausytis techniškai modifikuotų ar rečitatyvinių balsų – įdomiausia „Leviatano“ dalis. Dramaturgiškai spektaklis vystosi ne pernelyg išmoningai – vieną procesą keičia kitas, visus juos palydi toks pat nuosprendis. Perpratęs mechanizmą, gali imti nuobodžiauti. Tačiau visus, ko gero, pabudina į sceną įsiveržiantis arklys, šalia kurio įvyksta motinos drama. O tuomet – vienintelis savo personažo neįkūnijantis, nekaukėtas ir nedeformuotas aktorius (Khallafas Baraho, neprofesionalus spektaklio trupės aktorius) pasako, kad apie savo teismo procesą nieko nepasakos. Tik pamėtėja jo pagrindinę charakteristiką – viskas tęsėsi šešiolika minučių dvidešimt keturias sekundes.

Spektaklis baigiasi niekam nevykstant, aktoriams net nebepalaikant vidinės temperatūros (tarsi visi būtų užsikrėtę Baraho nevaidyba), tiktai einant laikui. Žiūrovai daugybę kartų mėgina ploti, lyg prašydami, kad juos išleistų. Tačiau aktoriai scenoje laukia. Laikas eina. Jeigu nebūtų švelnaus sąmyšio jausmo, galima būtų gana įnirtingai patirti laiką: štai per tiek minučių žmogus sulaukia nuosprendžio, pakeisiančio jo gyvenimą. Šešiolika su puse minutės, per kurias vyksta būties deformacijos aktas. Tačiau aplink žiūrovų salėje sklandantys nekantrūs komentarai pamažu didina švelnų balaganą, o tai vis dėlto – irgi kūrėjų sprendimas: kūrinys po truputį ima gesti, kaip genda mašinos (o ne kaip šviesos – tai būtų dar visai nieko), ir iš scenos, pasibaigus laikui, pasitraukia jau truputį sužalotas.

Leviatanas – mitinė jūrų pabaisa iš Senojo Testamento, simbolizuojanti chaosą, veikiantį prieš dievišką tvarką. Thomas Hobbesas savo 1651-ųjų „Leviatane“ kalba apie valstybę kaip galios aparatą, kuris palaiko tvarką ir „apsaugo“ žmogų nuo natūralios jo paties būklės. Paties teismo proceso esmė – teisingumo, skaidrumo siekis. Sagazan spektaklyje „Leviatanas“ visi šie konceptai maišosi tarpusavyje, parodant, kad Hobbeso idėjos veda ne tik į skaidrią tiesą, bet ir į jūrų pabaisų laikus, o blogio šaltiniu tampa pati „dieviška tvarka“. Net ir arklio dydžio paguoda čia neturi prasmės: nors ir bukas, nors ir grakščiai išdainuotas, laimi „teisingumas“.

Kelionę į Klaipėdą iš dalies finansavo Scenos meno kritikų asociacija