Žirgas, miškas, galaktikos

Paįstrys. Kultūros centro salėje skamba Sigitas Geda: „Visus gyvulėlius / Sunku apsakyti, / Bet kiekvienas moka / Po dangų skraidyti.“ Vaikai kaip didžiausią dovaną skabo ir triauškia kopūsto lapus, o paskui kartu visu balsu dainuoja gyvulėlius. Panevėžio teatras „Menas“. Aspergerio sindromą turintį Karolį vaidinantis aktorius Artūras Dubaka pasakoja apie galaktikas. Salė pilna vaikų, mirtina tyla. Juozo Miltinio dramos teatras. Kūdikiams galima į sceną. Galima viską liesti, čiupinėti, legalu glostyti spektaklį vaidinančios aktorės plaukus ir tapti svarbiausiu šešių mėnesių amžiaus spektaklio kūnu. Kitoje salėje – šiuolaikinis šokis ir vokalas, žmogaus reikšmė virtualiame pasaulyje ir akistata su moters kūnu iš arti. Po spektaklio – diskusija ir begalės paauglių klausimų kūrėjams iš Norvegijos.

Tai įspūdžiai iš VIII tarptautinio ASITEŽO festivalio vaikams ir jaunimui „JĖGA!“. Jis šiemet lankėsi Panevėžio mieste ir rajone. Pirmąją festivalio dieną žiūrėjau keturis iš aštuonių tos dienos programos spektaklių, kurie leido išgyventi visą skirtingų vaikų amžiaus grupių teatrinių poreikių įvairovę: „Dansemos“ spektaklio „Miškas“ pasaulį tyrinėjome 6–18 mėnesių kūdikių akimis, pradinukus kalafiorais linksmino „Teatro P“ darbas „Vakaras G – gyvūnai ir gyvenimai“, kiek vyresniems moksleiviams sunkia ypatingo vaiko tema ir įspūdinga daile kalbėjo Jūratės Trimakaitės „Galaktikos“, o svečio iš Norvegijos choreografo Martijno Jolingo darbas „Duoklė man“ buvo skirtas vyresniems paaugliams ir kvietė patyrinėti savo santykį ne tik su virtualia tikrove, bet ir su jausmu, kad scenoje, už širmos, kažkas štai ima ir išsirengia nuogai. Ką su tuo daryti paaugliui?

Nuo pastarojo darbo norėčiau ir pradėti: „Duoklė man“ – tai monospektaklis, kuriame dera kūnas ir balsas. Jo atlikėja Amy Pender spektaklį pradeda nuo kulminacijos: žiūrovai įeina į salę, kuri jau visiškai užtvindyta atlikėjos būsena. Žiūrovai patenka į gyvo vokalo koncertą. Tik iš žiedinės lempos, uždėtos ant mikrofono stovo, ir iš širmos už atlikėjos nugaros greitai supranti, kad tai – ne koncertas: tai koks nors savas nedidukas kambarys, kuriame kuriamas virtualus turinys. Tiems, kurių niekad nematei ir nenori matyti, – svarbu, kad jie matytų tave ir savo peržiūrų kiekiu tave stiprintų.

Spektaklio tema galbūt ne originali, bet jos pateikimas labai savitas. Visas spektaklis balansuoja tarp mėginimo kurti virtualų įvaizdį ir bereikšmį turinį, kurį šiandien kuria tūkstančiai (pavyzdžiui, filmuodami, kaip spardo stiklinę, kaip šoka, dainuoja, repuoja ar nusirenginėja), ir staigių pasikartojančių „atsijungimų“ – grįžimų į realų kūną, į jausmą, kur esi, kas esi, kad esi. Įdomus ir, mano manymu, paaugliams labai svarbus momentas – tai, kad spektaklyje netrūksta „klaidų“: tai nuvirsta mikrofonas, tai atsijungia mikrofono laidas, tai nepavyksta pataikyti spiriant į stiklinę ir t.t. Tik vėliau išgirstame, kad tai – ne „nesėkmė Panevėžyje“, o atlikėjos darbas su pačia savimi, su savo požiūriu į klaidas. Tai leidimas sau klysti. Kadangi Pender žiūrovus labiausiai paveikia savo intensyvia būsena, panašu, kad po kiekvienos klaidos jai teužtrunka akimirką vėl sugrįžti į ritmą. Kodėl sakau, kad tai svarbu paaugliams? Nes jie mato, kad net scenoje suklydęs žmogus nuo jos nenulipa, akių nenuleidžia, nesusikremta: tiesiog tęsia toliau. Ypatingi ir šio spektaklio kostiumai – atrodo, kad per spalvas, faktūras, švytėjimą tamsoje, kūno ryškinimą atskleidžiama papildoma spektaklio prasmė (kostiumų dailininkė Nanako Oizumi).

Birutės Banevičiūtės interaktyvaus šokio spektaklio „Miškas“ erdvė, sukurta dailininkės Medilės Šiaulytytės, kviečia kūdikius į miško, arba į ko tik nori, pasaulį. Mes, suaugusieji, čia galime matyti ir žaltvyksles, drugelius, ir lelijas balose, ir jonvabalius, akmenis. Tačiau kūdikiams tai – neapibrėžta, įtraukianti, spalvų, garsų ir dviejų įdomiai judančių kūnų (šoka Giedrė Subotinaitė ir Erika Vizbaraitė) visata, kurioje galioja vienintelė taisyklė: neskriausti kitų. Spektaklis, įsileisdamas mažuosius į scenografiškai išraiškingą erdvę, atveria dvi galimybes: vaikams – patirti savo pačių viešą buvimą estetiškai ir akustiškai apipavidalintoje, choreografiškai įkūnytoje erdvėje; suaugusiesiems – sekti savitą neseniai gimusių kūnų choreografiją, žaidimą su rekvizitu, savęs stebėjimą veidrodžiuose, santykių su kitais panašiais kūnais mezgimą. Kad vaikų stebėjimas būtų toks įkrautas, toks sklidinas reikšmės savaime, vaikų neužtenka: čia viską lemia sukurta sodri patyriminė aplinka. Stebint iš šalies, „Miškas“ suveikia kaip ką tik ropoti pradėjusių ar pirmą žingsnį žengiančių kūdikių savo pačių autonomijos atradimas: aš paleidžiu mamą, aš sutinku aktorę, aš judu tarp daiktų, aš atrandu savo atspindį. Spektaklio kūrėjai neužgožia vaikų ir jiems nieko įkyriai nesiūlo – čia galima tyrinėti be trajektorijos ir lūkesčio, čia galima būti.

Aktorių Balio Ivanausko ir Dubakos poetinis-muzikinis vyksmas vaikams „Vakaras G – gyvūnai ir gyvenimai“, kaip jau įprasta jų įkurtam „Teatrui P“, stebina savo gebėjimu sudominti šiuolaikinius vaikus poezija. Gyvūnų ir gyvenimų istorijos ir smagybės kuriamos iš Gedos, Anzelmo Matučio, Mariaus Marcinkevičiaus, Almos Karosaitės, Justino Marcinkevičiaus eilėraščių ir nuosavų vaikystės istorijų. Pavyzdžiui, iš sapno apie tetą ir velnią, kuris buvo pranašiškas, arba iš sapno apie valandų valandas bėgantį baltą žirgą, kuris bėgo, bėgo, bėgo, ir jei dar kas gerai nesuprato – tas žirgas tik bėgo, visą tą laiką tik bėgo, o buvo taip labai įdomu! Šių dviejų aktorių gyvybė ir entuziazmas poezijos atžvilgiu, šviežių kopūstų ir kalafiorų atžvilgiu arba ryšio su vaikais atžvilgiu – įtraukiantis ir pavydėtinas. Bet svarbiausia – jie nė akimirką nepraranda santykio su žodžiu, žodis jiems pats įdomiausias. Bandyčiau spėti šiuos aktorius tikint mistine kuriančia žodžio galia – ištarei žodį, ir susikūrė pasaulis. „Vakaras G – gyvūnai ir gyvenimai“ scenoje tikrai kuria tai, kas tyliai, kukliai ir slaptai gyvena eilėraščiuose: visus tuos daržely išdygusius arkliukus, visas tas ugnį kuriančias žuveles ir nekalbias karves.

Tas pats Dubaka po valandėlės jau lipo į sceną Kauno miesto kamerinio teatro atvežtame spektaklyje „Galaktikos“, kur atliko Aspergerio sindromą turinčio berniuko Karolio vaidmenį. Šiame spektaklyje ypač vertinga dailė: scenografės ir kostiumų dailininkės Šiaulytytės (taip, jau minėtos šioje recenzijoje) tvarios scenografijos sprendimas sutelpa į išlankstomą popierinį kambarį, dalis veikėjų – irgi popieriniai, lyg ir trapūs, bet lyg ir kone amžini, laikantys stuburą, visai kaip spektaklio herojus. Šis darbas savo dėmesiu popieriniams objektams yra artimas lėlių ir objektų teatrui – popieriniai artefaktai čia daro poveikį, popierinė teta lenda iš telefono ekrano ir pasidaugina taip, kad galiausiai užima visą kambarį, popieriniai patarėjai ir daktarai, turintys ką pasakyti Karolio mamai, išdidėja iki sapniško dydžio. Visame vizualiame apipavidalinime ir mikrofonais modifikuojamų balsų skambesy justi nedviprasmė ironija – spektaklis turi ką pasakyti tiems, kurie leidžia sau komentuoti ir nagrinėti jautrius, sudėtingus kitų ir kitokių gyvenimus. Tarp aktorių Gabijos Jaraminaitės, Dubakos, Kristinos Mauruševičiūtės ir popierinių objektų susidaro tokia intymi uždaros apykaitos terpė, kad joje per valandą laisvai gali užaugti didelė ir svarbi tema: kaip mūsų visuomenė priima ir įgalina tuos, kuriuos laiko galinčiais mažiau, nors akivaizdu, kad jie gali tiesiog kitaip? Spektaklis turi ryškią laimingą pabaigą: paskutinę akimirką Karolis atranda... draugą (Jurgis Latonas). „Galaktikų“ kūrėjai teigia – kiekvienas tampa pakankamas, kai atranda ausį, kuri jį girdi, t.y. žmogų, kuris priima ir domisi tavo galaktika. Kadangi spektaklis vaikams, tokia nieko naujo išvada – užtektina ir svari.

Po festivalio man norėjosi tik vieno – irgi susapnuoti tą baltą žirgą, kuris visada tiesiog bėga ir į kurį žiūrėti taip labai įdomu, kad niekas daugiau neberūpi, tiktai tas žirgas. Na, gal dar miškas, galaktikos ir japoniški kostiumai.