7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Alma Braškytė

Alma Braškytė

„Sirenų 2016“ dienoraščiai II

Apie spektaklius „Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“, „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“ ir „Karališko dydžio“

„Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“, trečiasis „Europolio“ programos spektaklis, buvo parodytas Nacionalinio dramos teatro studijoje, kurios kamerinės erdvės centre įrengta į bokso ringą panaši aikštelė, o žiūrovai susodinti keliomis eilėmis ringo perimetru. Spektaklio idėjos autorė ir režisierė portugalė Cláudia Dias, choreografė ir aktorė, boksininkės apranga stovėjo viename ringo kampe, o kitame starto laukė Tailando bokso meistras, garsus Portugalijoje treneris Jaime Neves. Beveik valandą trukusi dvylikos raundų kova vyko dviem frontais: įprastai, priešininkams susikoncentravus į fizinio smūgio tikslumą bei jėgą, ir klausimais, kuriuos tuo metu skaitė teisėjo vietoje sėdintis skaitovas (žiūrovai sekė lietuviškus titrus). Klausimų buvo daug, jie skambėjo beveik be paliovos visą kovos laiką, neagresyvūs nei turiniu, nei perskaitymo intonacijomis, tačiau daugiau ar mažiau intensyviai provokuojantys. Daugelis prasidėjo formulėmis „ar žinai, kad...“, „ar nemanai, kad...“, suteikdami šiam politiškai publicistiniam (ir tarpais poetiniam) srautui savotišką pedagoginę priegaidę. Tekstą kartu su režisiere kūrė Portugalijoje gyvenantis ispanas rašytojas Pablo Fidalgo Lareo. Klausimai, formuluojami naudojant sportinės kovos metaforas (ir dažnai minint legendinį boksininką bei aktyvistą Muhammadą Ali, beje, mirusį praėjus keliems mėnesiams po spektaklio premjeros 2016-ųjų vasarį) buvo nukreipti į kovos partnerio politines pažiūras ir į gilumines psichologines priežastis, tas pažiūras lemiančias, taip pat į asmeniškesnes sritis – vidinę klausinėjamojo sanklodą, konformizmo ir maišto laipsnį, požiūrį į meilę bei kovos ir švelnumo dinamiką joje.

„Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“. D. Matvejevo nuotr.
„Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“. D. Matvejevo nuotr.
„Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“. D. Matvejevo nuotr.
„Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“. D. Matvejevo nuotr.
Alma Braškytė

„Sirenų 2016“ dienoraščiai I

Apie spektaklius „Švarus miestas“ ir „Nutekinimo pamokos“

Kadaise, emocijomis perkrautoje teatrinėje kompanijoje, keistoje ir efemeriškoje, dainavom baladę apie jūreivišką ilgesį. Kompanija seniai išsiblaškė, bet eilutės „o kai ant denio sirenos kaukia, širdy atbunda ilgesys“ pasirodė neįtikėtinai gyvybingos. Kaskart, ištarus „sirenos“, iš paskos atplūsta – ne, ne ilgesys, bet ilgesio prisiminimas. Baladė buvo dar praėjusiam tūkstantmety, tarptautinio teatro festivalio LIFE’o klestėjimo laikais, bet jos ilgesio užuominą įkūnijo ir kasmet atgaivina jau naujajam tūkstantmety (2004) prasidėjusios Vilniaus „Sirenos“, šiemet jau tryliktosios. Jų neužgniaužė krizės (makroekonominės nei mikromoralinės) ar kritika (su kritikais) – kiekvienas ruduo į miestą atneša tą specifinį (kartais sprogstamą) poros savaičių rudeniškos tamsos ir žvarbos (arba paskutinės šilumos aksomo) ir lūkesčio mišinį. Ne tiek svarbu, kad tuos ryškiausius, labiausiai trokštamus užsienio spektaklius (tokių keleto pastarųjų metų „Sirenose“ paprastai būna vienas du, apsuptų spiečiaus kuklesnių) turbūt galėtume, leidęsi teatro piligrimystėn, pamatyti kokio priartėjusios Europos teatro scenoje ir patys – emociškai sutankintos „Sirenų“ dienos kai kam yra tapusios būtinąja metų ciklo dalim, kai gali išvysti ne tik „ko nematęs“, bet ir tuos, kurių senokai nematei ir (net nežinojai, kad) pasiilgai. Kur neįpareigojanti vis tų pačių pasisveikinimo frazių ir bravūriškų replikų, kuriomis apsikeičiame teatrų holuose ar tarp žiūrovų eilių, kiekybė nejučiom virsta kuklia, bet tikra savos teatro bendruomenės pojūčio kokybe.

„Geros dienos!“. D. Matvejevo nuotr.
„Geros dienos!“. D. Matvejevo nuotr.
„Nutekinimo pamokos“. D. Matvejevo nuotr.
„Nutekinimo pamokos“. D. Matvejevo nuotr.
„Švarus miestas“. M. Vorobjevaitės nuotr.
„Švarus miestas“. M. Vorobjevaitės nuotr.
Alma Braškytė

Yana Ross apie mūsų pasaulių apokalipses (II)

Antono Čechovo „Žuvėdra“ Reikjaviko miesto teatre

Už islandišką „Žuvėdrą“ Yana Ross apdovanota šių metų tarptautinio Torūnės teatro festivalio „Kontakt“ geriausio režisieriaus prizu. Per spektaklio aptarimą festivalio klube vis kilo iš savo vietų vyresnio amžiaus rusų kritikai, pasipiktinę drastiškais personažų santykiais, ir klausė, ar Islandijoje nėra subtilių žmonių, o jeigu jie ten tik tokie, kam reikėjo imti Čechovo pjesę apie juos kalbėti. Be abejo, laikysena „mes žinome, koks yra Čechovas, o čia yra ne tai“ visada pasmerkta būti priimta kaip retorinis intarpas, nereikalaujantis atsakymo, ir net neatsimenu, kaip į ją buvo atsakyta. Tačiau į kitą klausimą, taip ir nenuskambėjusį, bet ore amžinai kybantį – ar Čechovo pjesės dar gali ką nors pasakyti apie mūsų laikąislandų spektaklis atsako vienareikšmiškai. Jei tik režisierius žino, apie ką nori jomis kalbėti. Nes sielos ir likimai gali dužti ne tik arbatą geriant. Vakarėlių žaidimai, alkoholis ir karaokės mikrofonas yra ne mažiau tinkamos sceninės aplinkybės. 

 „Žuvėdra“. Nuotrauka iš Reikjaviko miesto teatro archyvo
„Žuvėdra“. Nuotrauka iš Reikjaviko miesto teatro archyvo
 „Žuvėdra“. Reikjaviko miesto teatro archyvo
„Žuvėdra“. Reikjaviko miesto teatro archyvo
 „Žuvėdra“. Reikjaviko miesto teatro archyvo
„Žuvėdra“. Reikjaviko miesto teatro archyvo
Alma Braškytė

Yana Ross apie mūsų pasaulių apokalipses

Michailo Durnenkovo „Ežeras“ teatre „TR Warszawa“

Yana Ross atsirado pas mus 2007-aisiais – su Elfriede’s Jelinek „Bembilendu“ (OKT ir LNDT koprodukcija) ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (OKT). Paskui kelerius metus režisavo Lietuvoje, daugiausiai LNDT, trumpam ištrūkdama statyti spektaklių į Berlyną, Seulą, Helsinkį iki pat 2013-ųjų, iki nemenką kontroversiją sukėlusio spektaklio Nacionaliniame dramos teatre, Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ (apie tai, kaip demoniška žudymo idėja įsismelkė į kaimelio gyventojų sielas ir pastūmėjo išžudyti kaimynus žydus). Nuo tada Yana Vilniuj tik svečias, nors įsikūrė čia, laisvai kalba lietuviškai ir mes įpratom laikyti ją sava. Pastaruosius trejus metus ji daugiausiai režisuoja Lenkijoje ir Skandinavijoje. Tai, ką ji ten stato (teko matyti keturis – du lenkiškus, švedišką ir islandišką – šio laikotarpio Yanos Ross užsienio spektaklius), liudija erudiciją, profesinę brandą ir jautriai artikuliuojamą stipraus temperamento atsaką į mūsų istorinio laiko ir mūsų nepastebimõs (nes per arti esančios) kasdienybės katastrofas.

Scena iš spektaklio „Ežeras“. M. Hueckel nuotr.
Scena iš spektaklio „Ežeras“. M. Hueckel nuotr.
Alma Braškytė

Apie teatrą ir aukos efemerišką grožį

Naujas Gintaro Varno spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Po Gintaro Varno spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ premjeros galima užduoti mokyklinį klausimą: ką mums, dabarties laikų gyventojams, sako šitie antikiniai siužetai? Ir sulaukti visai nemokyklinio atsakymo: liepia nekaltinti savęs ir kaltinti save. Šita bambagyslė – dar vadinama tragiškąja kalte – visiems laikams susieja mus su tais, kurie gyveno prieš tūkstančius metų liedami aukas Olimpo dievams, ir saisto vieną su kitu gyvenančius šiandien. Galima to nematyti – iš prigimtinio naivumo, pasirinkto paviršutiniškumo ar programiškai, bet šita jėga yra surišusi mus vienus su kitais netikėčiausių konfigūracijų gijomis, ir nežinau, ar net krikščioniškojo idealo įkūnijimas pajėgus jas nutraukti. Tikėtis atleidimo (ar bent užuojautos) gal ir galime, laisvės (ir išlaisvinimo nuo kaltės) – vargu.

 

Kad išskleistų visą šią kalte ir nekaltybe pulsuojančią tarpusavio sąsajų panoramą, režisierius (jis ir inscenizacijos autorius) į trilogiją sudėjo Sofoklio „Oidipą karalių“ (I spektaklio dalis), Aischilo „Septynetą prieš Tėbus“ ir Euripido „Foinikietes“ (II) bei Sofoklio „Antigonę“ (III). Mintis sujungti visas Oidipo šeimos mitą apimančias pjeses kilo vokiečių dramaturgui Johnui von Düffeliui, kurio pjesė „Oidipo miestas“ tapo Gintaro Varno spektaklio impulsu (vėliau „Oidipo miesto“ teliko fragmentai, atsisakęs subuitintos pjesės kalbos ir pernelyg politizuotos interpretacijos Varnas grįžo prie originaliųjų pjesių tekstų; netgi buvo užsakytas „Foinikiečių“ vertimas – jo, taip pat von Düffelio pjesės vertimo autorius Mindaugas Strockis). Tragedijų trilogijos suvaidinimas per vieną dieną – senojo graikų teatro tradicija (tiesa, tragedijų svorio prislėgtiems žiūrovams prablaškyti anuomet dar būdavo vaidinama ir ketvirtoji, satyrų drama).

Scena iš spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko (Jokastė) ir Mantas Zemleckas (Polineikas). D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko (Jokastė) ir Mantas Zemleckas (Polineikas). D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Kreontas) ir Valentinas Novopolskis (Oidipas). D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Kreontas) ir Valentinas Novopolskis (Oidipas). D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis (Teiresijas), Valentinas Novopolskis (Oidipas). D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis (Teiresijas), Valentinas Novopolskis (Oidipas). D. Matvejevo nuotr.
Alma Braškytė

„nothing comes from violence...“

„Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

 Galima nuo to ir pradėti: visa tai, ko scenoje nenorėtume matyti, scenoje yra. Natūralistiškai vaizduojamas smurtas, beje, itin žiaurus, toks, kokį dokumentuotą informacinėse medijose lydėtų prierašas „jautrios psichikos asmenims nerekomenduojama“. Seksualinė prievarta, vulgarūs gestai, obsceniška leksika. Riksmas, isteriški decibelai nuo pat pirmųjų spektaklio minučių. Viskas liejasi laisvai, drakoniškais kiekiais. Plius, aktorių, tapusių personažais su savom pavardėm ir iš dalies tapatybėm, grubiausias, kokį pajėgiate įsivaizduoti, vienas kito įžeidinėjimas, nukreiptas į tai, kas paprastai paliekama išimtinai privačiai sferai. 

 
Taip, tai „Didis blogis“, Nacionalinio dramos teatro naujojo sezono premjera, ambicingo užmojo pagrindinio šalies teatro scenai kviesti garsiausius Europos teatro režisierius dalis. Praėjusį sezoną Didžiojoje salėje dirbo lenkų vyresniosios kartos meistras Krystianas Lupa, šiemet – vengrų maištininkas, teatrinėje Europoje pripažintas ir vertinamas vidurinės kartos režisierius Árpádas Schillingas (įspūdinga jo įkurtos „Krétakör“ trupės tarptautinių festivalių geografija, svarūs apdovanojimai, tarp kurių Europos naujosios teatro realybės prizas, pagaliau – kuo geriausi lietuvių publikos prisiminimai iš pas mus andai gastroliavusių spektaklių „Baalas“, „Žuvėdrė“, „Juoda šalis“ ir „hamlet ws“). Spektaklį Schillingas kūrė kartu su reikšmingiausiu (ar klystu?) dabarties lietuvių dramaturgu Mariumi Ivaškevičium. Anot paties režisieriaus, jis prašęs dramaturgą nepradėti rašyti ligi susitikimo su juo ir aktoriais, pjesės apmatai radosi kartu dirbant dramaturgo studijoje, o galutinį teksto variantą režisierius gerokai sutrumpinęs. Autoryste taip pat dalijasi spektaklio aktoriai, įnešę savo indėlį ne tik tradiciškai kurdami vaidmenis ir įgyvendindami režisieriaus sumanymus, bet taip pat „paskolindami“ spektakliui savo tapatybes, tiksliau – tam tikrus tapatybės aspektus ir požiūrį į dabarties įvykius, ypač – į karą Ukrainoje. 
 

Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Alma Braškytė

„Savižudis“ saugiai

Premjera Vilniaus mažajame teatre

Vilniaus mažajame teatre Gabrielė Tuminaitė pristato spektaklį – Nikolajaus Erdmano (1900–1970) paskutinę užbaigtą pjesę „Savižudis“ (1928). Pjesė savosios epochos ore kybančias mintis artikuliavo taip, kad didžiausieji autoritetai ją vadino genialia, autorių lygino su Gogoliu, įtakingiausi Maskvos teatrai varžėsi dėl galimybės ją statyti, o tie, kuriems rūpėjo išsaugoti valdžios ir santvarkos status quo, padarė viską, kad „Savižudis“ savos šalies scenos neišvystų. Beveik šešiasdešimt metų.
 
Pjesė apie tai, kaip vadinamojo „mažo“ žmogaus „mažumu“ – negebėjimu savarankiškai mąstyti, savosios tapatybės nesuvokimu, paklusimu propagandinei ir bet kokiai kitai tiesą pridengiančiai retorikai, jo kasdienio gyvenimo ir sąmonės automatizmu – pasinaudoja turintieji galią. Visokio plauko: ir tie, kurie formuluoja lozungus visuomenės vartojimui, ir tie, kurie įsikimba į „artimą savo“, kad suvartotų jį visiškai privatiems tikslams. Kurie paverčia vienintelį ir neįkainojamą žmogaus gyvenimą eiliniu statistikos ir sau palankios retorikos vienetu.

Agnė Šataitė ir Tomas Rinkūnas, L. Vansevičienės nuotr.
Agnė Šataitė ir Tomas Rinkūnas, L. Vansevičienės nuotr.
Agnė Šataitė ir Tomas Rinkūnas, L. Vansevičienės nuotr.
Agnė Šataitė ir Tomas Rinkūnas, L. Vansevičienės nuotr.
Indrė Patkauskaitė ir Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.
Indrė Patkauskaitė ir Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.
Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.
Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.
Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.
Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.
Alma Braškytė

„Katedros“ restauracija

Oskaro Koršunovo režisuota Justino Marcinkevičiaus drama

Pirmąją nuogirdą, kad Oskaras Koršunovas režisuos „Katedrą“ (1971), trečiąją chrestomatinės Just. Marcinkevičiaus trilogijos dalį, palaikiau pokštu. Kas bendra gali būti tarp maištininko, naujųjų lietuviško teatro laikų šauklio ir vieno centrinių praėjusios epochos draminių kūrinių, vieno svarbiausių ano meto kolektyvinės savimonės atramų? Kas vieną radikaliausių keturiasdešimtmečių kartos atstovų (kartos, kurios pusė gyvenimo prabėgo senojoj, o kita pusė – naujojoj socialinėj kultūrinėj epochoj, dėl kurios naujumo taip smarkiai kautasi, senosios epochos ženklų besikratant) domina ikoniniame ano laiko kūrinyje? Spėjimas, kad šitoje interpretacijoje Katedra bus ne statoma, o iškonstruojama arba balansuos ant aukštyn kojom apversto trikampio frontono viršūnėlės, o gal bus apraizgyta spalvotų lempučių girliandomis, tarp kurių klaidžios fantasmagoriški šiandienos galingųjų pavidalai, lydimi piktai elitą kandžiojančios, bet niekaip nuo jo negalinčios atsiplėšti pamėkliškos minios, buvo paneigtas jau pirmą spektaklio minutę.
 

Vos prasišvietus scenai (tokia kankinamai tamsi ji bus didžiumą spektaklio laiko) spektaklis užgriūva grėsmingai pulsuojančio orkestro forte (kompozitorius Antanas Jasenka). Scenos gilumoje – gausybė nuo lubų žemyn besileidžiančių metalo grandinių. Ant daugelio jų kabo didžiuliai akmenys su skylėmis – kulto objektai ar girnapusės, bet pirmiausia lietuviškumo temos anos epochos scenoje ženklai (scenografas Vytautas Narbutas). Fono videoprojekcijoje – pritemdytas Pilies kalno ir apylinkių vaizdas iš senovinės graviūros (videoprojekcijų autorius Rimas Sakalauskas, šviesos dailininkas Eugenijus Sabaliauskas). Scenos kairėje, mediniais putti apkibę stūkso įspūdingo darbo

Marius Repšys (Laurynas) ir Darius Meškauskas (Žmogus) D. Matvejevo nuotr.
Marius Repšys (Laurynas) ir Darius Meškauskas (Žmogus) D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Katedra“ D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Katedra“ D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 2  >> Archyvas