Autorius: Rengėjų inf.

Rengėjų inf.

Balandžio 20 dieną „Muzikos galerijoje“ Antakalnio Sapiegų parke atidaroma graikų menininko Yiannis Galanopoulos darbų paroda „Sumažėjimas iki absurdiškumo“.

Yiannis Galanopoulos – menininkas, fotografas, pastaruosius septyniolika metų atstovauja vaizduojamojo meno sričiai. Menininkas yra surengęs savo asmenines parodas ir dalyvavęs menininkų grupėse rengiant parodas Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Jo darbai puošia viešąsias erdves ir asmenines kolekcijas. Atėnų Technologijų institute menininkas įgijo Dailės bakalauro laipsnį fotografijos ir audiovizualiujų menų srityse. Dailės magistro laipsnį įgijo Senajame Dominionų universitete, o Norfolko valstybiniame universitete Vaizduojamojo meno dailės magistro laipsnį. Yannis Galanopoulos yra kandidatas mokslo daktaro laipsniui Australijos Melburno Karališkajame technologijų institute.

Rengėjų inf.

Menininkės Emilijos Škarnulytės didžiulė videoinstaliacija „Sirenomelia“ nuo balandžio 13 d. iki spalio 13 d. bus eksponuojama grupinėje parodoje „Hiperobjektai“ vienoje įspūdingiausių šiuolaikinio meno erdvių JAV – galerijoje „Balroom Marfa“, Marfos miestelyje Teksaso valstijoje.

Tarptautinę grupinę parodą „Hiperobjektai“ (Hyperobjects) nedideliame dykumos apsuptame Marfos miestelyje organizavo filosofas, Rice universiteto profesorius Timothy’is Mortonas ir galerijos „Ballroom Marfa“ direktorė ir kuratorė Laura Copelin. Ši paroda – tai įvairių meno disciplinų kūrėjų žvilgsnis į šiuo metu vykstančią pasaulyje didžiulio masto ekologinę krizę. Beje, 2015 m. E. Škarnulytė buvo pasikvietusi T. Mortoną parašyti įžanginį tekstą jos personalinei parodai „QSO lęšis“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. „Trikdantis, šiurpulingas jausmas: kažkas gigantiškas iškraipo pačią erdvę. Priverčia mus matyti kitaip. Traukia ir stumia objektus, milžiniškus objektus: radijo teleskopą, kalnų masyvą. Hiperobjektas: kažkas toks didelis, taip plačiai pasklidęs erdvėlaikyje, kad mes negalime į jį parodyti pirštu. Kažkas, kas pranoksta mums įprastus mastelius ir patį pasaulį bei „objekto“ ir „subjekto“ kategorijas. Mes jį juntame anamorfiškai: kaip visa ko iškreiptumą. Kaip lęšį...“, – rašė filosofas T. Mortonas 2015 m. apie Emilijos parodą.

E. Škarnulytės filmai užburia savo poetine gelme ir įtaigiu vizualiniu pasakojimu, kuriame pagrindiniu herojumi tampa ne žmogus, o įvairūs moksliniai objektai. Galerijoje „Ballroom Marfa“ pristatomame 11 minučių filme „Sirenomelia“ atsiranda ir viena herojė (ji, beje, jau buvo šmėkštelėjusi ir ankstesniuose Emilijos kūriniuose) – undinė. „Ši undinė – tai moteris-torpeda, postžmogus išgyvenęs  kataklizmus ir sugebėjęs prisitaikyti prie naujų sąlygų, – sako E. Škarnulytė ir priduria. – „Sirenomelia“ kelia Visatos pradžios klausimus. Man svarbus santykis, atsirandantis tarp žmogaus ir požeminių geologinių procesų, nematomų struktūrų, neutrono dalelių, geotraumų ir gilaus laiko.“ Savo videokūrinį Emilija vadina „išgalvota vizualine meditacija apie šiuolaikinį mokslą ir skerspjūvius nebe žmogaus sistemų skalėje ir troškimų politikoje“. Menininkė tarsi archeologė iš ateities tyrinėja dabartinį pasaulį ir kuria jo tolimesnio likimo scenarijų.

Parodos pavadinimas „Hiperobjektai“ pasiskolintas iš T. Mortono knygos „Hiperobjektai: filosofija ir ekologija po pasaulio pabaigos“ (Hyperobjects: Philosophy and Ecology After the End of the World, 2013). Nagrinėdamas šiuolaikinį pasaulį ištikusią ekologinę krizę, T. Mortonas pasitelkė kompiuterinių mokslų sąvoką „hiperobjektas“, apibūdinančią daugiamačius nelokalius reiškinius, norėdamas paaiškinti labai plačiai laike ir erdvėje pasklidusius objektus (pvz,.  vandenynuose plūduriuojančias plastiko salas, branduolines atliekas), kurių neįmanoma suvokti įprastomis lokalumo kategorijomis. Anot filosofo, tam, kad suvoktume hiperobjektus, turime kitaip suvokti Visatą. Ir ši paroda, pasak T. Mortono, leidžia praplėsti mūsų pasaulio suvokimo ribas.

Parodoje „Hyperobjektai“ be E. Škarnulytės kone visą salę užimančios videoinstaliacijos, taip pat pristatomi grupės „Center for Land Use Interpretation“ menininkų iš Los Andželo, menininkės iš Kalifornijos Megan May Daalder, Niujorke gyvenančios skulptorės Taros Donovan (ji kuria skulptūras iš atliekų), ekologinių sistemų ir kraštovaizdžio kūrėjos Nance Klehm, menininkų grupės „Postcommodity“, danų menininkų Sissel Marie Tonn ir Jonathano Reuso darbai. Taip pat čia eksponuojami įvairūs objektai, parodai pasiskolinti iš įvairių fondų ir privačių galerijų.
Meksikos pasienyje esanti Marfa neatsitiktinai vadinama šiuolaikinio meno Meka. Šiame, vos kelis tūkstančius gyventojų turinčiame miestelyje, įsikūrę net keli įtakingi meno fondai, tarp jų garsusis Chinati fondas, įkurtas žinomiausio minimalizmo atstovo Donaldo Juddo, bei kelios dešimtys šiuolaikinio meno galerijų.

Galeriją „Ballroom Marfa“ 2003 m. įkūrė Virginia Lebermann ir Fairfax Dorn. Ši meno institucija – tai nepelno siekianti organizacija, dinamiška šiuolaikinė kultūros erdvė. Šios institucijos tikslas bandyti nagrinėti šiuolaikinį pasaulį apimančias įvairias problemas pasitelkiant vizualinį meną, kiną, muziką ir performansus. Galerija įkurta buvusioje šokių aikštelėje (ballroom), pastatytoje Marfoje 1927 m., tad ir pavadinimas liko toks, kaip vadinosi pastatas.

Apie menininkę:
Emilija Škarnulytė (gimė Vilniuje, 1987 m.) baigė skulptūros studijas Breros institute Milane, Italijoje, ir šiuolaikinio meno magistro studijas Tromsės meno akademijoje Norvegijoje. Šiuo metu gyvena tarp Tromsės, Vilniaus ir Berlyno.

E. Škarnulytės filmai rodyti daugelyje tarptautinių kino festivalių, tarp jų: Oberhauzeno, „Hors Pistes“, Edinburgo, San Paulo, „Lumen Nyc“, „Message to a Man“ festivaliuose, o taip pat parodoje „Manifesta 10“ (2014) ir San Paulo bienalėje (2014). 2015 m. Osle jai įteiktas Anne ir Jakobo Weidemannsų apdovanojimas; 2016 m. – Jaunojo menininko apdovanojimas; 2017 m. Miunchene ji pelnė „Kino der Kunst Project“ apdovanojimą.

Emilijos Škarnulytės dalyvavimą parodoje Marfoje, Teksase (JAV) parėmė Lietuvos kultūros institutas
Informaciją parengė Gražina Michnevičiūtė – Lietuvos kultūros atašė Niujorke
Nuotraukos – iš E. Škarnulytės asmeninio archyvo
Emilija Škarnulytė prie galerijos „Ballroom Marfa“
Stopkadrai iš E. Škarnulytės filmo „Sirenomelia“

Rengėjų inf.

Jurbarke kuriamas Sinagogų aikštės memorialas–  unikalus paminklas, skirtas vietos žydų bendruomenei ir bendrai istorijai atminti.
 
Mums labai reikia Jūsų palaikymo ir paramos, kad drauge galėtume nuveikti dar daugiau darbų.
 
Paremti mus galite ir pasinaudodami įstatymo suteikta teise – dalį (iki 2%) sumokėto gyventojų pajamų mokesčio pervesti į asociaciją „Kuriame Jurbarkui”.
 
Asociacija „Kuriame Jurbarkui”
Juridinio asmens kodas 304721919
 
Atsiskaitomoji sąskaita LUMINOR BANKAS SWIFT AGBLLT2X Sąskaitos Nr. LT04 4010 0510 0413 2330
 
Sąskaita elektroninėje sistemoje Paysera  Nr. LT91 3500 0100 0349 1656 (EVP7 8100 0349 1656)

Rengėjų inf.

Atidaroma Laisvydės Šalčiūtės 2013–2017 metų meno doktorantūros studijų metu sukurtų darbų paroda „(Melo)dramos“ VDA galerijos Titanikas I aukšto salėje (Maironio g. 3)

Paroda veiks nuo balandžio 20 d. iki gegužės 17 d.
Galerijos darbo laikas: III–VI 12–18 val. , VII 12–16 val.

Koncepcija
Parodoje pristatau 2013 – 2017 metų meno doktorantūros studijų metu sukurtų septynių darbų ciklų fragmentus.

Kasdienybėje tenka susidurti, jog Vakarų visuomenė yra ne tik vartotojiška, spektakliška, bet ir post-tiesos visuomenė. Post-tiesa, kaip ir vartotojiškumas ar spektakliškumas, siejama su emociniu žinių perdavimo būdų ir manipuliavimu mūsų jausmais. Todėl šios parodos pavadinimas yra mano sugalvotas naujadaras (Melo)dramos – perkonstravus labiausiai į žiūrovų jausmus apeliuojančio žanro – melodramos pavadinimą, išryškinant žodį melas.

Cikle (Melo)dramos  perteikiu savo pasaulio matymą pasitelkdama simuliakrinę meno kalbą, dabarties tikrovę ir stereotipinės praeities pastišą. Naudodamasi formaliomis raiškos priemonėmis, stengiuosi sukurti keistus paslaptingus vaizdinius. Per paradoksalius vaizdų ir tekstų santykius, jų tarpusavio prieštaravimus siekiu perteikti mūsų visuomenės individą ištikusias emocines situacijas, kuriose vis sunkiau suvokti ir reprezentuoti savo pačių dabarties patirtis. Šiuolaikinį vizualumą lemia didžiulės vaizdų sklaidos ir augančio, tiesiog skandinančio reginių vartojimo režimas. Todėl meninėmis išraiškos priemonėmis siekiu liudyti šiuolaikinį matymą ir mąstymą, ieškau būdų pažvelgti į šią problematiką polemizuojančiu aspektu, ieškoti giluminių prasmių, slypinčių už išorinio vaizdo, bei kurti naujas.

Laisvydė Šalčiūtė

Rengėjų inf.

Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje visuomenei pristatyta XX a. Lietuvos dailininkų paveikslų reljefinių reprodukcijų serija „BLIND DATE“ atvyksta į Klaipėdą, Prano Domšaičio galeriją.

Balnadžio 13 d., penktadienį, 17 val. uostamiestyje atidaromą parodą sudarys ir paveikslų originalai, ir jų taktilinės reprodukcijos, sukurtos skulptorių Jono Aničo ir Mato Janušonio, konsultuojantis su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga bei ilgametę patirtį šioje srityje turinčiais Italijos specialistais. Šiuos reljefinius kūrinius galima liesti rankomis ir taip suprasti paveikslo turinį.

Paroda „BLIND DATE“ pirmiausia skirta regos negalią turintiems žmonėms, sudarant jiems sąlygas praplėsti žinias ir suvokimą apie nacionalinį dailės paveldą, taip ugdant asmenines meninio suvokimo kompetencijas. Kartu tai reta galimybė kitu pojūčiu – lytėjimu – atrasti vizualaus meno kūrinį.

Vienas iš parodos kuratorių Matas Drukteinis pasakoja, kad projektas jau įgyvendino bent vieną iš jam iškeltų tikslų – suaktyvino diskusijas apie kultūros ir meno prieinamumą žmonėms, turintiems regos negalią. „Dabar norime, kad su Lietuvos daile aklame pasimatyme susipažintų ir lytėjimo pojūčiu vizualaus meno pasaulį atrastų ne tik sostinės, bet ir kitų Lietuvos miestų bendruomenės. Kelionę pradedame nuo Klaipėdos bei tikimės, kad paroda aplankys ir kitus pagrindinius šalies miestus“ – apie planus kalba M. Drukteinis, kviesdamas uostamiesčio bei viso Vakarų Lietuvos regiono neregių ir silpnaregių bendruomenę pasinaudoti proga patyrinėti taktilinius kūrinius ir praplėsti savo žinias.

Parodoje pristatoma dešimt XX a. Lietuvos dailininkų tapybos paveikslų ir jų taktilinės reprodukcijos. Ekspozicija veda per skirtingus praėjusio amžiaus dailės judėjimus, sambūrius ir kviečia patyrinėti kūrinius, reprezentuojančius svarbius pokyčius Lietuvos tapyboje. Tradicinius žanrus – peizažą, portretą – keis „dekonstruotas“ paveikslas, siurrealistinė vizija ir konceptuali tapyba. Susipažinsite su socialinės tematikos kūriniais, avangardo eksperimentais, naujų idėjų paieškomis ir komentarais dailės klasikai.

Prano Domašaičio galerijos direktorės Kristinos Jokubavičienės teigimu, Klaipėdoje jau yra buvę panašių taktilinių parodų, bet galerijoje – tokia pirmoji. „Tikiu, kad menas turi būti prieinamas kuo platesnei auditorijai, taip pat ir žmonėms, turintiems vienokią ar kitokią negalią, patiriantiems socialinę atskirtį. Galerijos muziejininkės šiai parodai parengė specialius edukacinius užsiėmimus, skirtus žmonėms su regos negalia ir, žinoma, visiems daile besidomintiems lankytojams“, – pasakoja K. Jokubavičienė.

Paroda Prano Domšaičio galerijoje veiks iki gegužės 20 dienos. Ją aplankyti galima galerijos darbo laiku: antradieniais–šeštadieniais nuo 12 iki 18 val., sekmadieniais – 12–17 val. Parodos kuratoriai – Agnė Matulevičiūtė, Matas Drukteinis, Eglė Nedzinskaitė. Organizuoja VšĮ „Krantas“, VšĮ „Meno genas“ ir Nacionalinė dailės galerija.

Rengėjų inf.

Nuo balandžio 9 dienos galerijoje „555“ atidaryta pirmoji asmeninė trafaretų meno atlikėjo Justino Žožo paroda „Sluoksniai“. Justinas Žožo 2017 m. dalyvavo didžiausiame trafaretų meno konkurse „Stencil Art Prize“ (Australija), kuriame pateko į finalą ir pelnė specialų komisijos paminėjimą.
Parodoje menininkas pristato moterų portretų ciklą, sukurtą trafaretų technika (angl. stencil art). Ši technika susiformavo  XX a. 7 dešimtmetyje kaip gatvės meno atšaka. Tai buvo patogi priemonė politinę žinutę norėjusiems skleisti aktyvistams – iš anksto pasiruošus trafaretą buvo galima greičiau sukurti nelegalų graffiti viešoje vietoje. Vėliau techniką imta naudoti kuriant molbertinius darbus.
„Norėčiau, kad žmonės pradėtų kitaip žiūrėti į gatvės meną, nemanytų, kad tai tėra vandalizmas“, sako Justinas. Jis trafaretus pasitelkia kurdamas hiperrealistinius atvaizdus, kuriems išgauti prireikia iki 30-ties skirtingų sluoksnių. Trafaretų gamyba reikalauja didelio kruopštumo ir kantrybės – vienam paveikslui sukurti prireikia iki 500 valandų. Taigi Justino kūrybos specifika atrodo artimesnė meditatyviai kaligrafijos technikai, kur svarbus kiekvienas rankos judesys, nei spontaniškam, impulsyviam vandalizmo gestui.
Paroda galerijoje „555“ (T. Ševčenkos g. 16F, Vilnius) veiks iki gegužės 9 dienos. Darbo laikas: antradieniais – trečiadieniais 12:00–19:00, šeštadieniais 12:00–16:00.

Rengėjų inf.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, bendradarbiaudamas su Torūnės Wilamo Horzycos vardo teatru (Lenkija), skelbia dalyvių atranką į lietuvių-lenkų dramaturgijos kūrybines dirbtuves „Nepriklausomi 18-18“.

Pirmasis dirbtuvių etapas vyks 2018 m. gegužės 19-25 d. Tarptautiniame teatro festivalyje „Kontakt“, Torūnėje.

Rengėjų inf.

Ko reikia, kad knyga išliktų jaunojo skaitytojo vizualinėje atmintyje? Dėmesį patraukiančio viršelio, laiko dvasią atitinkančių išraiškingų iliustracijų, teksto ir vaizdo dermės? Kokius tikslus sau kėlė Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) dailininkės, iliustravusios jaunajai kartai skirtą literatūrą, ir kokiomis meninėmis priemonėmis priartino tekstą prie skaitytojų?

Atsakymų į šiuos klausimus kviesime ieškoti Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos salėse. Parodoje pristatome daugiausiai XX a. 4 dešimtmetyje dailininkių apipavidalintas vaikų knygas ir periodinius spaudinius, kurių iliustracijos žavėjo jaunuosius skaitytojus anuomet, nepalieka abejingų ir šiandien.

Pirmoje galerijos salėje eksponuojamos tarpukario Lietuvos dailininkių iliustruotos vaikų ir jaunimo knygos, iliustracijų faksimilės bei originalai, viršelių projektai. Antrojoje – jauniesiems skaitytojams skirti žurnalai, kuriems viršelius kūrė to meto menininkės. Parodos lankytojams pristatomi ryškų pėdsaką Lietuvos knygų grafikoje palikusių – Domicelės Tarabildienės, Marcės Katiliūtės, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės darbai, itin produktyvios vaikų literatūros iliustruotojos Vlados Stančikaitės-Abraitienės kūryba. Suteikiama proga susipažinti su Barboros Didžiokienės, Irenos Dobkevičiūtės-Paukštienės, Elenos Janulaitienės, Juzės Katiliūtės, Halinos Naruševičiūtės-Žmuidzinienės, Irenos Pacevičiūtės, Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės, Irenos Trečiokaitės, Sofijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės kūrybos, skirtos jauniesiems skaitytojams, pavyzdžiais.
Šia paroda Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija jungiasi prie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio istorinio naratyvo sklaidos. Kviečiame susipažinti su populiariais XX a. pirmosios pusės iliustracinės grafikos personažais ir motyvais, dailininkių pasitelktų išraiškos priemonių įvairove ir individualia jų kūrybos stilistika.

Parodos kuratorė Ieva Burbaitė

Organizatorius
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija
Partneris
Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Eksponatus skolino
Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus
Rėmėjai
UAB „Miranda Design Solutions“, dažai Viva Color, UAB UPARTAS, UAB ŽVK, UAB ARTINN, dienraštis Lietuvos rytas
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Rengėjų inf.

Balandžio 12 d. 19 val. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje ketvirtus metus iš eilės vyks labdaros koncertas „Vaikai vaikams“, kuriuo siekiama paminėti pasaulinio garso violončelininko, dirigento, žmogaus teisių gynėjo, filantropo Mstislavo Rostropovičiaus veiklą Lietuvoje. Kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu Modesto Barkausko, scenoje pasirodys M. Rostropovičiaus fondo remiami šalies jaunieji atlikėjai ir savo išskirtiniu talentu sieks atkreipti dėmesį į bendraamžius sergančius vaikus. Renginio metu bus renkamos lėšos Vaikų ligoninės paramos fondui.

Iškilmingame labdaros koncerte „Vaikai vaikams“ atgims paties Maestro M. Rostropovičiaus idėjos. Net 25-erius metus M. Rostropovičius užsiėmė labdaringa veikla, ne kartą yra parėmęs Vaikų ligoninę, esančią Vilniuje, Santariškėse, į didžiąją sceną padėjęs užlipti dešimtims ryškiausių Lietuvos ir pasaulio menininkų.

Rengėjų inf.

Balandžio 12 d., 17.00 val. Kauno menininkų namuose vyks Rimaldo Vikšraičio albumo „Prie pažįstamo pasaulio krašto“ pristatymas. Naujas leidinys lydi vasario 4 – balandžio 29 d. ZEPHYR fotografijos erdvėje Manheime vykstančią iki šiol plačiausiai Rimaldo Vikšraičio kūrybą pristatančią retrospektyvinę to paties pavadinimo parodą. Renginyje dalyvaus kūrinių autorius R. Vikšraitis, fotografo parodos kuratorius, leidinio sudarytojas bei teksto autorius Thomas Schirmböck ir LFS pirmininkas, leidinio sudarytojas Gintaras Česonis.  Leidinio tekste T. Schirmböck teigia: „Rimaldas Vikšraitis fotografijoms pasirinko Lietuvos lygumas. <...> Kaimo namai ir jų aplinka Vikšraičiui tampa savotiška scena, kurioje jis stebi ir fotografuoja savo veikėjus. <...> Išties, fotografas drauge su kaimo žmonėmis dalyvauja veiksme – bet, pasak jo, ne siekdamas manipuliuoti situacija, o norėdamas būti jos dalimi. Jie visi dalinasi scena: vieniši seniai, suvargėliai, netikėliai ir girtuokliai, moterys su savo vyrais, meilužiai su savo mylimosiomis, o aplink nuolat zuja vaikai. Šie nėra aplinkybių aukos, jie – aktoriai, kaip ir visi aplink: krečia pokštus miegantiems girtuokliams, neša tėvui alaus butelį, išdykauja didžiuliame ir skurdžiame chaose.“  Rimaldas Vikšraitis (g. 1954) – nuo 1985 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, surengęs per 50 individualių parodų Lietuvoje bei užsienyje. 2009 m. didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles” menininko darbai įvertinti prestižiniu metų atradimo apdovanojimu, kuriuos nominavo garsus fotografas iš Jungtinės Karalystės Martinas Parras. Kiti svarbūs menininko leidiniai: Fotografijos (2002); Vienkiemio godos (2006); Rimaldas Vikšraitis: Grimases of the weary village (2010); Tikras pasaulis/The Real World ( Su M.Parru, 2010); Naked (2012), Homo Vikšraitis (2017). Albumo leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba. Renginį pristato: Kauno fotografijos galerija Renginys yra KMN kultūros informacijos centrą lydinčių renginių ciklo dalis.