Autorius: Rengėjų inf.

Rengėjų inf.

Auksinėje Ciuricho ežero pakrantėje esanti vila Meier Severini tapo įkvepiančia Lietuvos ir JAV meno susitikimo vieta. Kosmopolitiški meno mylėtojai, gyvenantys Ciuriche, balandžio 21 d. lankėsi parodoje „Ciurichas - kur Vilnius susitinka Niujorką”.

Parodoje, kurią surengė Šveicarijoje veikiantis šiuolaikinio meno butikas ART GODA, buvo pristatyti Lietuvos ir JAV menininkų darbai: Aloyzo Smilingio tapyba ir skulptūra, R. Wayne Reynoldso tapyba and evolono bei Aurelijos Šimkutės, Gedimino Endriekaus ir Vlado Kančiausko skulptūros.

Dvylika tapybos darbų ir dvi bornzos skulptūros atspindėjo Aloyzo Smilingio kūrybinį kelią nuo 1974 iki 2018 m., nuo natiurmortų iki abstraktaus ekspresionizmo ir biomorfiškų bronzos formų.

R. Wayne Reynoldsas pademonstravo galingą sugrįžimą į meno pasaulį po 23 metų pertraukos. Vienuolika tapybos darbų ant balto evolono, priklausančių “Žemės” serijai “Tai ne mūsų planta!”, priminė parodos lankytojams, kad gyvename laikinuose namuose, kuriais gana prastai rūpinamės. Kurdamas menininkas naudojo unikalią techniką, suteikiančią jo darbams dinamikos per atsitiktinai pasikartojančius trafaretiškus raštus.

Parodos lankytojai norėjo paliesti gamtos įkvėptas Vlado Kančiausko skulptūras, atidaryti Aurelijos Šimkutės sukurtos bronzinės planetos ir jos gyventojo duris, žavėjosi “Praeiviais”, atžingsniavusiais iš Gedimino Endriekaus studijos.  

“Šveicarijoje susitinka pasaulio lyderiai ir įkvepiantys talentai, o taip pat ir įvairių formų ir stilių meno kūriniai, tad tai, kad menas iš Lietuvos ir JAV susitiko Ciuriche - nėra atsitiktinumas. Esu įsitikinusi, kad meno gerbėjams ši paroda pateikė daug malonių siurprizų”, - sakė parodos kuratorė ir ART GODA įkūrėja Goda Smilingytė.

Vienos dienos paroda (pop-up) patvirtino, kad menas neturi nei geografinių, nei laiko ribų. Kūriniai, kurių autoriai gyvena skirtingose pasaulio vietose, vedami skirtingų kūrybinių idėjų ir kuria skirtingomis technikomis, harmoningai derėjo tarpusavyje ir buvo šiltai sutikti auditorijos.

Apie ART GODA

ART GODA - šiuolaikinio meno butikas, veikiantis Šveicarijoje nuo 2017 m. Internetinė galerija atstovauja Lietuvos, Šveicarijos ir JAV menininkus, organizuoja pop-up parodas ir teikia įvairias paslaugas meno kolekcininkams bei verslo bendrovėms. Kovo mėnesį ART GODA pristatė riboto tiražo ant drobės atspausdintų abstraktaus meno kūrinių kolkeciją biurams ir dekoravo šiuolaikišką bendradarbystės (coworking) erdvę Ciuricho centre.

Daugiau informacijos suteiks:

Goda Smilingytė       +41 78 669 0334
[email protected]      www.artgoda.ch

Nuotraukų autorius: Rimas Sukarevicius, rimas-photography.com

Rengėjų inf.

Pagrindinė tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis '18“, kuris vyks gegužės 4–13 d., žvaigždė – Belgijos trupė „Les ballets C de la B“ ir jos į Vilnių atvežamas spektaklis „nicht schlafen“. Britų dienraštis „The Guardian“ šią trupę vadina vienu įtakingiausių šokio teatrų pasaulyje, o „Evening Standard“ spektaklio choreografą Alainą Platelį apibūdina kaip „neįprastumo meistrą“

Rengėjų inf.

Alantos dvaro galerijoje (Parko g. 5, Naujasodžio k., Alantos sen., Molėtų r.) 2018 m. balandžio 21 d. atidaroma paroda „Leopoldas Surgailis Alantoje – tapyba, nuotraukos ir išsaugota trispalvė“, skirta dailininko devyniasdešimtmečiui pažymėti. Paroda įtraukta į šių metų Santaros-Šviesos suvažiavimo programą, veiks iki birželio 29 d.

L. Surgailis (1928–2016) – moderniosios lietuvių tapybos klasikas. Kartu su dailininkais Antanu Gudaičiu, Jonu Švažu, Vincu Kisarausku ir kitais septintajame XX a. dešimtmetyje atnaujino lietuvių tapybą, atnešė į ją ekspresiją, dekoratyvumą, ryškias spalvas. Jo įkvėpimo šaltinis buvo lietuvių liaudies menas. Iš medinės skulptūros sėmėsi šventųjų siužetų (Archangelas Mykolas, Šv. Jurgis, Rūpintojėlis ir kt.), jų primityvi stilistika pastūmėjo prie individualaus braižo sukūrimo, drąsios deformacijos, groteskinės ekspresijos. Kaip juodųjų plastika kubistams ir eskpresionistams padėjo surasti savo XX a. stilių, taip man liaudies menas padėjo atsikratyti akademizmo ir socrealizmo įtakų – teigė dailininkas. Alantos dvaro galerijoje eksponuojamos ir liaudiškos skulptūros iš jo kolekcijos.

L. Surgailis nutapė Aukštaitijos, Vilniaus peizažų, artimųjų, draugų portretų, užvis labiau mėgo daugiafigūrę kompoziciją Užgavėnės su tradicinių folkloro personažų eisena. Jo kūryboje mažai siužetų, pagrindinis dėmesys sutelktas į stiprią, gaivališką išraišką. Paveikslų meninė forma keitėsi, vystėsi: ankstyvuoju laikotarpiu vyravo išdidintas vienos figūros motyvas, kompaktiška kompozicija, vėliau stiprėjo dekoratyvumas, devintajame dešimtmetyje atsirado gesto tapyba, ūmus, laisvas potėpis. Sovietmečiu L. Surgailio paveikslai užkliūdavo socrealizmo ideologams, ne sykį buvo nepriimti į parodas. Labiausiai mene dailininkas nekentė sentimentalumo, išorinio gražumo.
Kuratoriaus Vaidoto Žuko iniciatyva šioje parodoje pirmą kartą pristatoma publikai nematyta L. Surgailio meno sritis – fotografija, sukurta šeštajame – aštuntajame dešimtmetyje. Nuotraukose – nebanalus žvilgsnis, lyriška interpretacija. Menininkas sukūrė ciklą šiltų, jautrių savo žmonos, žymios lietuvių grafikės Aspazijos Surgailienės fotoportretų.

Dailininkas buvo savo krašto patriotas, Lietuvos respublikos piliečių chartijos narys. Jis rašė: Aš noriu stovėt savo menu ant žemės, o mano žemė yra Lietuva, Europa. Kaip ir kiti jo kartos inteligentai, L. Surgailis meilę tėvynei atsinešė iš prieškario nepriklausomos Lietuvos. Parodoje eksponuojama reta relikvija – dailininko tėvų namuose Utenoje per visą sovietinę okupaciją išslėpta ir išsaugota Lietuvos trispalvė.

Daugiau info: http://zukasalanta.lt/category/naujienos/
Alantos dvaro galerijos info

Rengėjų inf.

Balandžio 29-ąją, minint Tarptautinę šokio dieną, sostinės „Menų spaustuvėje“ klaipėdiečių šokio teatras „PADI DAPI Fish“ pristatys naujausią premjerą jaunimui (12+) „Mano Piteris Penas“.  Scenoje kartu su kolegomis pasirodys ir mažiau nei prieš metus teatro gretas papildę šokėjai Gintarė Marija Ščavinskaitė ir Nielsas Claesas (Niels Claes), kurie už pasirodymą spektaklyje „Aside“ šiemet buvo apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Rengėjų inf.

2018 04 06 – 05 05

Panevėžio fotografijos galerijoje (Vasario 16-osios g. 11, Panevežys)

„Korėjietiški sapnai“ – tai Nathalie Daoust unikalus fotografinis projektas, pasakojantis apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje. Savo fotografijomis ji tarsi nuplėšia paslapties šydą ir labai aštriai atskleidžia šalį, kuri, lyg koks kruopščiai sukurptas miražas, egzistuoja, regis, visai kitame laike.

Didelę savo karjeros dalį N. Daoust praleido tirdama chimerišką fantazijų pasaulį: slaptą svajonių troškimą, norą atrodyti kitaip, peržengiant nusistovėjusias ribas ir taip pabėgant nuo realybės. Šį eskapizmo impulsą ji tyrinėja ir savo naujajame cikle „Korėjietiški sapnai“, tik jau ne kaip konkrečių asmenų individualų pasirinkimą, o kaip visos šalies priverstinio gyvenimo būdo sąlygotą reiškinį.

Siekdama sustiprinti atitrūkimo nuo realybės įspūdį N. Daoust savo fotografijose sąmoningai „pritemdo“ bei maskuoja detales, paversdama jas gerokai prislopintais ir faktinio tikroviškumo netekusiais fantazijų vaizdiniais. Tokiu būdu ji tarsi atkartoja tai, kas vyksta su bet kokia informacija Šiaurės Korėjoje: manipuliuojama tol, kol esminiai faktai tampa nebeaiškūs ir nebeatitinka tikrovės.

Anot autorės, nuo pat pirmųjų fotografinių bandymų ją sužavėjo tai, kaip žmonės elgiasi skirtingose situacijose, nuolatinis jų noras gyventi sapnų pasaulyje. Kaip ji pati teigia: „Mano, kaip menininkės, tikslas yra – eksperimentuoti, plėsti fotografijos ribas, dirbti kitaip ir atrasti naujų išraiškos priemonių“.

Rengėjų inf.

Vyčio Jankausko šokio teatras, neseniai atšventęs kūrybinės veiklos 20-ąjį jubiliejų atgaivino ir į teatro repertuarą sugrąžino 2010 metais sukurtą ir „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuotą spektaklį  „Liepsnos virš šaltojo kalno“. Tai nauja šokio spektaklio redakcija/versija su nauja atlikėjų sudėtimi – spektaklyje šoka Marius Pinigis, Lina Puodžiukaitė ir Giedrė Kirkilytė. Atgaivintas spektaklis atkeliauja į Kauną ir balandžio 27 d. 19 val. Kauno kultūros centre „Tautos namai“ bus pristatytas kauniečiams ir miesto svečiams.

„Liepsnos virš šaltojo kalno“ – tai spektaklis apie sienas, išorines ir vidines, tikras ir menamas. Apie sienas, kurios teikia atramą ir saugų prieglobstį, sienas, kurios riboja mūsų siekius ir skatina nusivylimą bei kapituliaciją ir tuo pačiu apie sienas, kurios gali tapti mums atspirtimi judėjimui į nepažintus horizontus.

Rengėjų inf.

Williamo Shakespeare'o sonetai šiandien – po 400 metų kelionės – įgauna kur kas didesnę prasmę, nes jie yra užkoduotos pranašystės ateičiai. Kokie buvo Shakespeare'o personažai ir kuo jie skyrėsi nuo šiuolaikinių žmonių? Kaip jie mąstė, elgėsi, atrodė ir kokios buvo jų vertybės? Net prabėgus 400 metų jie buvo tokie pat kaip mes. Vienintelis skirtumas yra tai, kad anksčiau žmonės su savimi kiekvieną dieną nešiodavosi maldaknyges, o šiuolaikiniai žmonės su savimi nešiojasi telefonus. iPhone ir Samsung yra naujasis šiuolaikinių žmonių tikėjimas. Kaip sakė profesorius Leonidas Donskis, Shakespeare'ą žmonės skaitė, skaito ir skaitys net po 200 metų, nes sonetai atveria duris į nežinomybę, o Shakespeare'as visuomet buvo moderni figūra, galinti nustebinti net pačius didžiausius avantiūristus.

Rengėjų inf.

Pastebime, kad šiuolaikiniai miestai, kartu su juos formuojančia architektūra, sparčiai kinta. Šalia praėjusių laikmečių architektūros objektų, kurdami naujus dialogus, gimsta šiuolaikiniais principais paremti projektai. Vilniaus architektūros scena taip pat neišvengiamai išgyvena virsmą, tačiau ne visus šiuolaikinius kūrinius miestas ir jo žmonės noriai įsileidžia.
 
Artėjant atviros architektūros festivaliui „Open House Vilnius“, apie šiuolaikinės architektūros santykius mieste kalbamės su Nacionalinės premijos laureatu, architektu Rolandu Paleku. Pašnekovas svarsto, kuo nusikalto šiuolaikinė architektūra, kad jos nenorima priimti? Akcentuodamas netikėtas šio laikmečio architektūros vertybes, R. Palekas atskleidžia, kokie elementai kuria darną daugiasluoksniame mieste.
 
– Kaip gimsta įvairialypis, gyvas miesto organizmas?
 
Rolandas Palekas: Man atrodo, esminis elementas miesto formavimosi procese yra laikas. Miestas yra prisiminimai. Jei Elektrėnuose užaugęs žmogus ten patyrė pirmąją meilę ir buvo pirmajame pasimatyme, nors ir prie negražaus, pilko pastato, ta vieta jau įstrigo jo atmintyje ir jis ją prisijaukino. Tam, kad naujai suformuotas miestas taptų tikru, daugiasluoksniu organizmu, turi užaugti pirmoji jo gyventojų karta.
 
Bandymų suplanuoti ir pastatyti miestus vienu potėpiu yra buvę nemažai, bet šie procesai iš principo yra pasmerkti nesėkmei, nes jie išauga ne iš aplinkos, o yra nuleidžiami iš viršaus. Lietuvoje taip pat turime tokių pavyzdžių – minėti Elektrėnai, Visaginas buvo įgyvendinti per labai trumpą laiką. Žinoma, žmonės ten gali gyventi, bet jie nesijaučia gerai iki kol nepraeina kažkiek laiko ir nesusiformuoja gyventojams artimi sluoksniai. Be laiko faktoriaus neįmanoma sukurti natūraliai „laimingo“ miesto. Miestai, kuriuose jauti paslaptį, gylį, sluoksnius, kinta pamažu. Beje, Vilniuje tikrai galima tai pajusti.
 
Miestas – kaip sengirė, kur vietoje supuvusių ir nuvirtusių medžių, užauga nauja karta. Tokiose vietose flora ir fauna klesti.
 
Pažvelgus pro langą Vilniuje, galima pamatyti įvairovę. Tai būdinga gyvybingam miestui, nes gyvybė gimsta iš skirtumų. Mieste turi gyventi visi: žvirbliai, balandžiai, šunys, katės, žmonės, seneliai, vaikai, chuliganai, grafitiorai, drageriai...
 
– Ką praranda dirbtinai sukurtas miestas ir jo gyventojai?
 
Jie netenka žmogui labai artimos natūralios betvarkės. Miestas tuo ir žavus, kad gebėdamas laužyti taisykles, įgyja daug atspalvių, įvairovės. Architektas, kurdamas miestą, žaidžia savo sugalvotą žaidimą ir tikisi, kad sukurs gėrį, bet tai tėra jo vieno matymas. Dirbtinai suformuotiems miestams trūksta įvairesnio mąstymo iki tol, kol ten neapsigyvena žmonės ir nesulaužo pirmųjų taisyklių. Jei nori būti pastebėtu, žengti žingsnį pirmyn, progresuoti, turi sulaužyti kokią nors taisyklę. O sulaužyta taisyklė yra „laiminga“ taisyklė, nes ją pakeis nauja – geresnė.
 
– Kokie Europos miestai jums atrodo „laimingi“, daugiasluoksniai?
 
Pagalvojęs, suprantu, kad visi jie yra uostai: Genuja, Neapolis, Kopenhaga, Barselona, Amsterdamas... Matyt, buvimas šalia jūros įveda dar kitą dimensiją. Galbūt nuo seno atvykstantys jūreiviai atneša į miestą tos trūkstamos betvarkės ir gyvybės arba gyventojų mentalitetas kažką užkoduoja.
 
– Kokie yra kertiniai miesto elementai?
 
Jie nesikeičia per amžius. Svarbiausi miestui yra erdviniai elementai. Tai – gatvė, aikštė, kiemas, upė ar kitas vandens telkinys. Taip pat gyvenamasis namas, mokykla, sveikatos priežiūros taškas, bažnyčia, prekybos ir viešo maitinimo vieta, kapinės... Tik svarbu atskirti gatvės sampratą nuo kelio – keliai skirti susisiekimui, o gatvė yra viešoji erdvė žmonėms. Gatvėje pėsčiasis turi jaustis saugiai, net jei šalia važiuoja automobiliai, bet jiems jokiu būdu neduodama pirmenybė. Viskas yra seniai išrasta, tačiau problemos atsiranda tuomet, kai miesto formuotojai nesupranta ir neartikuliuoja šių paprastų erdvinių elementų.
 
Be to, reikia nepamiršti, kad iš esmės, miestas ir jo funkcijos turėtų tarnauti žmogui, o žmogus, suvokdamas savo pasirinkimą būti miestiečiu, taip pat kažką duoda miestui. Tai tam tikri mainai.
 
– Kokias klaidas Vilniaus miesto formavime pastebite?
 
Vilnius daug kentėjo, buvo apgriautas ir degintas, tačiau jis vis dar geba vystytis savaime, o tai yra labai gerai. Vilniui reiktų vengti griežtų taisyklių, nes jis visais laikais nebuvo įspraustas į rėmus, tarsi savaiminis, tampriai susietas su gamta. Bėda, kad mūsų sostinėje gatvė vis dar matoma, kaip automobilių kelias ir pirmenybė atiduodama jiems, ne žmonėms. Geriausias pavyzdys – naujojo miesto centro ašis – Konstitucijos prospektas. Tikriausiai buvo galima jį formuoti kitaip, nes dabar jis skirtas tik automobiliams privažiuoti. Manau, tai – didelė netektis, nes žmonės neturi tikslo ten leisti laiko, vaikščioti. Gal tai dar ištaisoma?
 
Kitas Vilniui būdingas ligotas požiūris – nauja statyba istorinėje aplinkoje. Dažna sprendžiančiųjų ir dalies visuomenės nuomonė deklaruoja, kad naujas pastato projektas senamiestyje ar šalia istorinių objektų turi atitikti neva buvusią stilistiką. Tarsi kitaip jis nederės. Pavyzdžiui, kaip Valdovų rūmai, kurie yra sukurti ne pagal turimus šaltinius, o pagal tam tikro laikmečio madą. Mano supratimu, tai yra apsimetinėjimas, noras būti kažkuo, kuo nesi. Jei pastatas projektuojamas ir statomas šiandien, ne XIX a., privaloma naudoti šiandienines statybos technologijas ir galimybes. Šiais laikais, dėl technologinės pažangos, architektas gali užtikrinti žmogui daugiau šviesos ir geresnį vaizdą pro langą. Kodėl tuomet tuo nepasinaudoti ir nestatyti to didesnio lango?
 
– Kaip padėti šiuolaikinei architektūrai susikalbėti su miestu?
 
Visais laikais atsirasdavo naujas revoliucinis stilius, keisdavęs prieš tai buvusį, kaip gotika, barokas, klasicizmas. Vilnius tuo ir žavus, kad turi visų šių laikmečių pavyzdžių. Tačiau kodėl šiuolaikiniai architektūriniai principai yra eliminuojami? Jie nėra nei geresni, nei blogesni – tiesiog atitinka laikmetį. Pastato harmoniją su aplinka kuria ne stiliaus elementai, o mastelio, proporcijų ir tinkamai parinktų medžiagų santykis.
 
Čia vėl tiktų pavyzdys iš gamtos. Vasarą ten girdime begalę foninių garsų: vandens teliūškavimą, vėjo ūžimą, lapų šiurenimą. Visa tai sukuria malonų vientisą toną, tačiau jei staiga kažkas sprogsta, tai išgąsdina ir priverčia krūptelėti. Būtent tokių sprogimų miesto formavime reikėtų vengti, o visi kiti papildantys garsai gali būti patys įvairiausi, jei tik jie pataiko į bendrą tonaciją.
 
– Šiuolaikinė architektūra nebeturi aiškių stiliaus rėmų, dogmų – kokios yra jos vertybės?
 
Jei šiuolaikinis objektas gali būti panaudotas skirtingoms funkcijoms, yra lengvai išardomas arba turi galimybę kisti, šiandien tai – pastato privalumai. Keičiasi požiūris į architektūros ilgaamžiškumą – visais laikais buvo savaime suprantama, kad statoma ilgam, todėl kuo patvaresnė medžiaga, tuo buvo laikoma geresne. Šiandien patvari medžiaga ne visada yra vertinga, nes ją sunku pakeisti, išardyti. Kita šiuolaikinės architektūros vertybė yra ta, kad ji vis labiau atsigręžia į žmonių realius kasdienius poreikius – vis labiau tampa ne puošianti, bet įveiksminanti.
 
– Kas sieja šio laikmečio architektūros objektus tarpusavyje?
 
Kai 1960–ais, 1970–ais Vilniuje vienas po kito kilo tarybinio modernizmo kūriniai, V. E. Čekanausko, V. Brėdikio, A. ir V. Nasvyčių, E. N. Bučiūtės, J. Šeiboko projektuoti objektai, jie atrodė gana skirtingi. Tačiau pažiūrėjus per laiko atstumą, jie tarsi suartėjo – kritikams aptarus tą laikmetį ir sugrupavus jo rezultatus, šie pastatai tapo vieno periodo pavyzdžiais. Panašioje padėtyje esame šiandien – dabartiniai pastatai dar nepraėjo laiko distancijos, kad būtų sugrupuoti į tam tikrą reiškinį ir tokiu būdu suartėtų vienas su kitu.
 
– Kokia yra kokybiškos architektūros nauda miestui ir jo gyventojui?
 
Kiekvienas naujas projektas mieste jį pakeičia – performuoja jo erdves, judėjimo takus, vaizdus. Kokybiška architektūra mieste turi kurti naujas galimybes, jam duoti, bet ne atimti. Kitu atveju patenkinamas tik kliento poreikis, tačiau pradžioje klientas dar nesupranta, kad blogas projektas iš jo taip pat kai ką atima. Ilgoje perspektyvoje krinta sukurtos aplinkos vertė, o jei ten gyvenantys žmonės jaučiasi nelaimingi, geru žodžiu tokio investuotojo taip pat nemini. Tačiau, jei gyventojai, praeiviai ir kaimynai yra patenkinti naujo projekto darna su aplinka, tokio projekto ir investuotojo vertė tik kils.
 
Pagrindinė architekto atsakomybė yra sugebėti vienu metu žiūrėti dviem akim – viena į užsakovo, kita į miestiečio poreikį. Jei tai nėra kliento miegamasis, architektas visuomet turi socialinę atsakomybę prieš kitus žmones, ne tik prieš tą, kuris moka pinigus.
 
– Kodėl architektūros edukacija svarbi žmogui?
 
Mūsų gyvenimo kokybė susideda iš kelių svarbių dalykų: dvasinių ir ekonominių aspektų bei fizinės aplinkos. Visa, kas mūsų aplinkoje sukurta žmogaus rankomis, gali būti vadinama architektūra. Todėl įsigilinimas į aplinką, jos suvokimas bei kritika tiesiogiai prisideda prie mūsų pačių gyvenimo kokybės. Be to, daug ką aplink save kuriame patys, todėl bent kiek išmanydami šią sritį, kursime patogesnę, estetiškesnę ir malonesnę aplinką sau. Tai padės pamatyti, suprasti ir vertinti erdvę.
 
Prieš pirkdamas didelį, gražų fotelį, žmogus kartais nesusimąsto, ar šis tilps jo gyvenamojoje erdvėje. Tačiau kartais tuščia erdvė, jos neišniekinimas daiktu yra didesnės vertybės nei pats daiktas. Suvokus tokius pamatinius principus, bus lengviau kurti darnesnę aplinką.
 
Savaime gražių arba negražių daiktų, kaip minėtas fotelis, nėra. Yra tik gražūs arba negražūs santykiai su aplinka: erdve, kitais objektais. Kaip ir žmonių tarpusavio santykiuose – gerai jaučiamės tuomet, kai jie darnūs.

Patyrinėti įvairialypę sostinės architektūrą galėsite jau balandžio 28–29 dienomis vyksiančiame „Open House Vilnius“. Atviros architektūros savaitgalio metu duris atvers net 62 įvairių laikmečių architektūros objektai.
 
Renginys nemokamas ir atviras visiems. Atviros architektūros festivalį organizuoja VšĮ „Architektūros fondas“. Renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, remia Vilniaus miesto savivaldybė ir komerciniai partneriai.

Daugiau informacijos:
 
Vita Soltonaitė
„Open House Vilnius“ komunikacijos kuratorė
8 675 37 112
[email protected]
www.openhousevilnius.lt
Facebook: www.facebook.com/OpenHouseVilnius
Instagram: www.instagram.com/openhousevilnius
 
 
 
 

Rengėjų inf.

Atkurtos valstybės šimtmečiui skirta Didžioji muzikų šventė balandžio 18 d. – 21 d. tradiciškai suburs visus šalies muzikus. Šiemet jai atveriamos Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos erdvės.

Prieš 100 metų jaunoje valstybėje, nors ir kamuojamoje nepriteklių ir daugybės buities problemų, nepaprastai daug dėmesio buvo skiriama kultūrai, kaip svarbiausiam valstybingumo rodikliui. Sparčiai steigiami teatrai, muziejai, menų mokymo įstaigos, meno kolektyvai ir šventės, tarp kurių iškiliausia – netrukus šimtmetį minėsianti Dainų šventė. Į kūrybines bendruomenes būrėsi ir muzikai. 1936 metais įsteigtos Lietuvos muzikų draugijos veikloje išsiskyrė net kelios sekcijos: chorvedžių, kompozitorių ir atlikėjų. Anuometinio sambūrio suvažiavimai vykdavo savaitėmis, jie aprėpdavo konferencijas, koncertus ir susitikimus ne tik tarpusavyje, bet ir su kitomis bendruomenėmis, valdžios institucijomis, meno įstaigomis ir plačiąja visuomene. Pagrindinis tokių susitikimų tikslas – skatinti bendrystę ir atkreipti dėmesį, ko kultūriniame gyvenime labiausiai trūksta, kokios problemos trukdo siekti aukščiausių profesinių tikslų, ir numatyti veiksmus, galinčius išspręsti kylančias problemas.

Rengėjų inf.

Balandžio 20 dieną „Muzikos galerijoje“ Antakalnio Sapiegų parke atidaroma graikų menininko Yiannis Galanopoulos darbų paroda „Sumažėjimas iki absurdiškumo“.

Yiannis Galanopoulos – menininkas, fotografas, pastaruosius septyniolika metų atstovauja vaizduojamojo meno sričiai. Menininkas yra surengęs savo asmenines parodas ir dalyvavęs menininkų grupėse rengiant parodas Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Jo darbai puošia viešąsias erdves ir asmenines kolekcijas. Atėnų Technologijų institute menininkas įgijo Dailės bakalauro laipsnį fotografijos ir audiovizualiujų menų srityse. Dailės magistro laipsnį įgijo Senajame Dominionų universitete, o Norfolko valstybiniame universitete Vaizduojamojo meno dailės magistro laipsnį. Yannis Galanopoulos yra kandidatas mokslo daktaro laipsniui Australijos Melburno Karališkajame technologijų institute.