7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Neprognozuotas vy(k)smas

Arba inovacija kaip planavimo užduotis

 

Skaidra Trilupaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Skaidra Trilupaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kultūros strategai ne pirmą dešimtmetį kalba apie kultūros išteklius ir per kultūrą sukuriamas vertes. Tai byloja ir įvairūs dokumentai. Ne sykį siekta surinkti patikimus duomenis, kurie galėtų pasitarnauti įrodymais grįstos ir į ateities pokyčius nukreiptos kultūros politikos kūrimui. 2001 m. LR vyriausybė priėmė Lietuvos kultūros politikos nuostatas (beje, sulaukusias nemažai kritikos). Maždaug tuo pat metu nevyriausybinių ir ES organizacijų dėka intensyvėjo anuomet šviežias kultūros ir kūrybinių industrijų žodynas; netrukus pristatytos ir šios srities potencialą mėginančios atskleisti galimybių studijos. 2010 m. LR Seimas patvirtino Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, žadinusias dideles kultūrininkų viltis. Vienas paskutiniųjų į pokyčius nukreiptų dokumentų – LR kultūros ministerijos 2018 m. pabaigoje pristatyta strategija „Kultūra 2030 – Kultūros politikos kryptys“. Minėdama šio dokumento parengiamuosius darbus ministrė Liana Ruokytė-Jonsson sakė, kad remtasi geraisiais pavyzdžiais ir praktikomis, tam atlikta galimybių studija. Teigta, jog strategija bus „artimiausio dešimtmečio kultūros srities pokyčius ir jų poveikį Lietuvos gyventojams apibrėžiančių esminių nuostatų visuma“.

Strategija traktuota kaip darbinis juodraštis, kurį ruošiamasi tobulinti iki pavasario, atsižvelgiant į skirtingų sektorių atstovų pastabas. Tačiau deklaratyvoki „politikos krypčių“ teiginiai sulaukė nepatenkintųjų murmėjimo ne tik kuluaruose, bet ir žiniasklaidoje; natūralu, jog naujai paskirtasis kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas taip pat kalbėjo apie darbo spragas. Dokumentai ar jų juodraščiai paprastai išduoda optimistinius lūkesčius, tačiau akivaizdu, jog net ir patvirtinti jie negarantuoja kultūros ir meno dinamikos bei kokybės. Kita vertus, oficialiai aprobuotos įvairaus lygmens gairės daro įtaką valstybinio finansavimo politikai, o nustatytieji kriterijai kreipia institucijų ir kultūros vertintojų dėmesį į vienus, o ne kitus kūrybinio gyvenimo aspektus. Beje, ir žodį „kūryba“, kuris cirkuliuoja daugybėje dokumentų, šalies politikai ir didieji verslininkai jau seniai siūlo traktuoti plačiai, jokiu būdu ne vien kaip „meną“. O šiandienos politinių darbotvarkių ypatumai (bei vertikalieji ir horizontalieji ministerijų prioritetai) verčia orientuotis į plačią tarpsektorinę aprėptį.

Viena svarbiausių sąvokų – pažangos sinonimu tapusi „inovacija“ – jau įsitvirtino mokslo pasaulyje ir versle. Terminas įskverbęs ir į kultūros sritį, todėl Kauno menininkų namuose (KMN) š.m. sausio 24 d. vykusioje diskusijoje „Inovacijos, šiuolaikinis menas, kultūrinis planavimas“ aptarėme, kokiais būdais inovacijos gali būti diegiamos mene. Ar įmanoma, pavyzdžiui, suplanuoti ir „apskaičiuoti“ technologines naujoves raiškos priemonių lygmenyje, kai jau tradicine tapusi tarpdiscipliniškumo sąvoka tampa savotiška atgyvena? Kuriais atvejais kokybinius kultūros vartojimo pokyčius sužadinančios priemonės gali tapti neatsiejamu paties kūrinio ingredientu? Diskusijoje dalyvavo pašnekovės – Lietuvos šokio informacijos centro direktorė, tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė Gintarė Masteikaitė ir architektūrologė, VDU MF docentė, „Kaunas 2022" dizaino programos kuratorė Jūratė Tutlytė. Prie diskusijos prisijungę medijų menininkai ir meninio aktyvizmo plėtotojai Nomeda ir Gediminas Urbonai (G. Urbonas – Masačusetso technologijų instituto profesorius) padėjo aiškintis, kaip oficialiajame diskurse atsikartojantys sumanieji terminai formuoja mūsų mąstymo būdą, daro įtaką kalbai ir elgsenai (be kita ko, ir projektų rašymo įgūdžiams).

Technologinės inovacijos mene
2018 m. priimtame ir 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame plačias tarpsektorines ambicijas išduodančiame Technologijų ir inovacijų įstatyme kultūra minima tik netiesiogiai. (Įstatyme apibrėžiami svarbiausi terminai. Teigiama, jog „Inovacija – nauji ar iš esmės patobulinti produktai ar procesai, įskaitant gamybos, statybos, konstravimo ar kitus procesus, nauji rinkodaros metodai, nauji verslo, darbo vietos organizavimo ar išorinių ryšių metodai, įdiegti į rinką, viešojo valdymo, socialinę, kultūros sritį“.) O Kultūros ministerijos vykdomoje kultūros politikoje inovacijos propaguojamos atviru tekstu. Anksčiau minėtame strategijos „Kultūra 2030“ juodraštyje kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektorius numatomas kaip bendras skirtingų sričių vardiklis, būtent šiam sektoriui priskiriamas verslumas ir inovacijų kūrimas. Trečiojoje strategijos kryptyje („Ekonominę vertę kurianti kultūra“) kaip viena didžiausių kūrybinių ir kultūrinių industrijų verčių taip pat nurodomos inovacijos. Sąvokos nedetalizuojamos, o tolimesnis tekstas tiesiog liudija mūsų šalies siekį tapti ne pigios gamybos, bet „naujų gaminių ir inovacijų kūrėja“. Naujumas ir inovacijos pirmiausia susiejami su komerciškai sėkmingais produktais, taigi ateities gairės remiasi gana įprastu ekonominės vertės kriterijumi. Mat „kokybiškas kultūros turinys ir kūrybinės inovacijos“ neatsiejamos nuo gebėjimo „efektyviai panaudoti kultūrą“ ir sugebėjimo jos „ekonominį resursą“ paversti „rinkai aktualiais produktais ir paslaugomis“ (p. 32). Inovacijos šiandien svarbios ir vertinant kultūros produktus. Lietuvos kultūros taryba per Kultūros rėmimo fondą finansuoja projektus pagal tam tikrus kriterijus, o vienas iš svarbių prioritetų yra „kultūros produktų ar paslaugų inovacijos“. Sąvokos palydimos ilgu išaiškinimu.

Nepaisant nuoširdžių pastangų išplėsti terminiją ir (kitais atvejais) integruoti inovacijas į kultūros politikos darbotvarkę, dokumentų tezės pačios savaime ko nors labai naujo nepaaiškina. Taip yra pirmiausia todėl, jog neretai tautologiški aprašai iš principo nepajėgūs aprėpti „minkštojo turinio“ galimybių. Paradoksalu, bet siekis maksimaliai eliminuoti dviprasmybes galiausiai veda nebent į supratimą, jog reikšmingesni pokyčiai yra neišvengiamai kompleksiniai. Žinoma, sunku formaliai apibrėžti kitokias nei „komercinė“ vertes. O juk puikios idėjos gali likti pasiūlymais ateičiai, bet taip pat ir netikėtai paskatinti greitus (šalutinius) procesus. Įdiegta naujovė po kurio laiko tampa įprastu dalyku ar kone privalomai naudojama komunikacine platforma (tačiau vargu ar kas pasakys tikslų laiką, kada tai nutinka). Deja, nebūtinai taip nutinka. Tai, kas kurį laiką suprantama (labiau) kaip „turinys“, mene gali tapti (labiau) „raiškos priemone“. Gali būti ir atvirkščiai. Vienas iš mokslo ir meno eksperimentų sinergijos pavyzdžių šiuo atveju galėtų būti kad ir vaizduotės ribas praaugę ir ne visuomet praktinį pritaikymą turėję Leonardo da Vinci išradimai (kai kurie sumanymai buvo įgyvendinti net keletu šimtmečių vėliau, nei gyveno jų autorius).

Kismą įsprausti į stabilius apibrėžimus vargu ar įmanoma. Vis dėlto jei ir ne „aiškesnį“ (administravimo prasme), tai bent originalesnį kultūrinių inovacijų supratimą galbūt galėtų inspiruoti pavyzdžiai „iš apačios“? Natūralu, jog su projektavimu siejamos sritys (architektūra ar dizainas) yra kur kas imlesnės būtent technologinėms naujovėms. Dirbtinis intelektas šiandien padeda kurti naujas kompiuterines programas, modernius ekologiškus daiktus, kvapą gniaužiančius statinius ir atranda netikėtas dizaino jungtis. Tačiau kai kurie reikšmingus viešojo sektoriaus valdymo pokyčius įgalinantys menininkų išradimai ne visada virsta „rinkai aktualiais“ produktais ir paslaugomis. Nuolatinė raiškos priemonių ir turinio tarpusavio dinamika šiuolaikinėje kūryboje nebūtinai siūlo pelningus sprendimus verslui ir gali kelti įdomesnius socialinius klausimus nei tiesmukas komercinis pritaikymas. Todėl Kaune mėginome pasiaiškinti, kuo „bile kokie naujumai“ (šiandienos inovacijų madą nusakęs G. Urbono posakis) arba verslo sektoriuose žaibišku greičiu plintančios racionalizacijos, automatizacijos ir kitokios optimizavimo priemonės skiriasi nuo meninės inovacijos.

Sutarėme, jog paties žodžio „technologija“ nereikėtų tapatinti vien su aukštosiomis technologijomis. Sąvokų tąsumą KMN diskusijoje iliustravo kai kurie pavyzdžiai, rodantys, kaip skirtingai tos pačios priemonės gali būti taikomos skirtinguose kultūros sektoriuose. Nauja priemonė gali kelti diskomfortą (mene ar gyvenime) arba pasimėgavimą (pvz., miesto šviesų festivaliuose) ir t.t. Griežtos ribos čia nėra. Interaktyvūs prietaisai padeda fiksuoti auditorijos reakcijas, o žiūrovų biometriniai duomenys naudojami tiek „aukštosios“, tiek ir „žemosios“ pramoginės kultūros artefaktuose. G. Masteikaitės minėti šiuolaikinio teatro raiškos būdai leidžia žmonėms spręsti jų psichofizines problemas, nugalėti įvairias baimes per virtualią realybę ir pan. Menas nejučiom susilieja (tačiau nebūtinai visiškai sutampa) su terapija. Spektaklyje ar vaizduojamojo meno kūrinyje naudojama programinė įranga gali būti analogiškai naudojama ir kaip vartotojo dėmesį efektyviai dirginantis instrumentas (pvz., žvilgsnį fiksuojantis, apskaičiuojantis ir iš anksto numatantis algoritmas leidžia geriau parduoti prekę). Tačiau ta pati priemonė gali pasitarnauti ir medicinos diagnostikoje (radiologijoje), edukacijoje ir t.t.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų kultūrinių paslaugų inovacijos Lietuvoje siejosi su pirmąja informacinių technologijų „įsisavinimo“ banga ir internetinių puslapių kūrimu. Šiandien tinkamu pavyzdžiu greičiausiai būtų hologramos, interaktyvieji ekranai, audiogidai ir ypač kultūros vartotojams skirtos mobiliosios programėlės. Jų kūrėjai, siekiantys patraukliau pateikti ir sutrumpinti ar kitaip efektyvinti vartotojo prieigas prie produkto, neišvengiamai susidurs su panašiais senėjimo ir atnaujinimo klausimais kaip ir kultūrinės informacijos srautus kadaise iš popieriaus link interneto nukreipę pirmeiviai. Kūrybinės industrijos šiuo požiūriu – itin ambivalentiška sritis. Įvairios racionalizavimo ir optimizavimo priemonės, pagreitinančios daiktų kūrimą ir vartojimą, panašiai kaip ir šiandien įprasti tarpdisciplininiai raiškos būdai, neturėtų tapti „privalomu“ naujumo požymiu vertinant menininkų darbą. (Diskusijoje buvo kvestionuojamas reikalavimas atitikti madingas politines nuostatas paraiškų vertinimo kriterijuose. Kalbant apie naujumo požymius, neišvengiamai reikia mąstyti, kokiais būdais tam tikri jau ne vieną dešimtmetį naudojami įrankiai, kaip antai videoprojekcijos bei įvairūs kitokie sprendimai scenos menuose ir kt., tampa labiau „tradicija“ nei „nauja priemone“.) O kadangi meno vertė neatsiejama nuo meninės kokybės, kur kas daugiau dėmesio mūsų pokalbyje sulaukė kokybinis ir sa(vi)monę transformuojantis aspektas. Tokiu būdu lengviau buvo išsigryninti ir kitokią (nekomercinę) inovacijų vertės sampratą. Kai kuriuos tarpsektorinę sinergiją implikuojančius inovacijos mene klausimus tikslinome pasitelkę populiarią meninio tyrimo sąvoką. Pasak J. Tutlytės, mokslinis tyrimas šiame kontekste yra gana aiškus, nes lengviau galima apibrėžti ir klasifikuoti žinias. O meninio tyrimo atveju atsiranda daugiau sąvokinių problemų. Todėl svarbu atskirti meninio tyrimo uždavinius nuo tiesiog originalumo bei saviraiškos ir galbūt išskirti tokias prieigas kaip divergentinis mąstymas, kuris padeda išlaisvinti vaizduotę, kai problemos negalima išspręsti labiau konvencionaliu konvergentiniu mąstymu (anot J. Tutlytės, taip „atsidaro naujos durys“ netikėtiems dalykams).

Kaune vardindami įvairius pavyzdžius priėjome prie išvados, jog specifinių žinių kūrimas tampa ir kultūrinės arba meninės inovacijos ašimi. Nors ne visi žinojimo būdai šiandien plačiai pripažįstami, svarbu nepamiršti, jog mene dažniau nei kitur eksperimentuojama su vaizduote. Tiriamos kūno, sąmonės, aplinkos, taip pat ir globalios politikos ar naujųjų technologijų rūšys bei ribos. G. Urbonas, pripažindamas, jog skirtingos mokslo sritys naudoja sinkretinius būdus mėginant atsakyti į svarbius ir pernelyg kompleksinius šiandienos klausimus, vis dėlto pamėgino išryškinti ir mokslo bei meno skirtis. Anot jo, mokslininkai suteikia žmonėms galimybę panirti į specializuotą žinojimo lauką ir, grįžus atgal į kasdienybę, mokslo priemonėmis spręsti mums kylančias problemas. O tyrinėjantys menininkai, G. Urbono nuomone, „nuveda žmones į naują žinojimo lauką ir ten juos palieka“. Būtent meninė vaizduotė leidžia visuomenei įgauti sugebėjimą ne tik racionalizuoti ar optimizuoti ekonomines ir kt. priemones, bet ir atrasti anksčiau neįsivaizduotus būdus, kurie vargu ar galėtų paklusti išankstinėms politikos gairėms. Tie būdai gali sietis ir su archajinėmis, ir su pačiomis naujausiomis informacinėmis raiškos priemonėmis ir reikšti naujas arba ilgainiui pamirštas mąstymo, matymo ar judesio tradicijas. Trumpai tariant, meninės inovacijos klausimas mene reiškia naujo pasaulio kūrimą.

Kitokio žinojimo erdvės
Taigi specifinė mokslo ir meno priemonių sinergija yra svarbi ne tiek dėl raiškos originalumo, kiek dėl to, jog kelia aktualius filosofinius klausimus, testuoja ribas ir eksperimentuoja su žemiškomis arba vaizduotės materijomis. Geri meno kūriniai įtaigiau nei mokslinai duomenys ar teisės aktai gali perspėti apie tam tikras grėsmes, numatyti pavojus. O kartu su vaizduote veikiantis kritinis mąstymas, savo ruožtu, gali tapti esminiu kitokių žinių šaltiniu. Tarkim, šiandien kibernetinių nusikaltimų prevencijai skiriama begalė valstybinių ir privačių lėšų, technologai rūpinasi naujais saugumo būdais. O meninėmis priemonėmis galima įtaigiai parodyti, kaip racionalizacijos ir komercializacijos uždavinius sprendžianti inovacija virsta galingu (ir neretai sunkiai prognozuojamu) įrankiu. Pavyzdžiui, buvęs JAV federalinės prekybos komisijos techninis vadovas Ashkanas Soltani, analizavęs Twitter, Google, Facebook, MySpace vartotojams kilusias saugumo ir privatumo problemas, teigia, jog didžiosios kompanijos kai kurių savo produktų šalutinių efektų (sukėlusių pavojų paskirų šalių demokratijoms) numatyti kol kas nepajėgia. Dėl platformų specifikos socialinių tinklų grėsmės išauginamos megafono principu, todėl svarbu į jas ne tik reaguoti, bet ir iš anksto nujausti piktnaudžiavimo (abusability) galimybes. Nors kompanijos šiuo metu tam skiria nemažas pajėgas, vis dėlto blogų intencijų ir savanaudiškos eksploatacijos klausimai reikalauja pakankamai unikalių kompetencijų. A. Soltani nuomone, tokiomis kompetencijomis paprastai pasižymi ne programuotojai, bet humanitarai ir menininkai, ypač futuristai ir fantastikos kūrėjai. (Pasak A. Soltani, tokie serialai kaip „Netflix“ prodiusuotas „Black Mirror“ labiau pasitarnauja supažindindami žmones su potencialiomis skaitmeninės ateities distopijomis nei bet kuris Baltųjų rūmų politinės analizės dokumentas. Žr.: https://www.wired.com/story/abusability-testing-ashkan-soltani/.)

Mokslas daug kalba apie drastiškus klimato kaitos padarinius, o tokie dalykai kaip Žemėje augantis žmonių kiekis, chemija užterštas maistas, maksimaliai išeikvota dirva, mąžtantys gėlo vandens ir kiti gamtos resursai kelia egzistencinį nerimą (kurį aptinkame ne vien mokslinės fantastikos kūriniuose). Tiek mokslo, tiek meno kalba šiandien prabylama ir apie skirtingų gyvybės formų sugyvenimo būtinybę. Tai iliustravo G. Urbono pasakojimas apie menininko Calebo Harperio projektą, kuris atliepęs minėtus nuogąstavimus pritaikė NASA technologijas naujam daržovių ir vaisių auginimo būdui. C. Harperio tyrimas apėmė kompleksines sistemas ir kompiuterinių programų pritaikymą konkrečiam augalui pagal klimato, medžiagų, šviesos ir drėgmės poreikį, taip pat numatė duomenų dalijimąsi globaliu mastu (Calebo Harperio paskaita „This computer will grow your food in the future“,  https://www.youtube.com/watch?v=LEx6K4P4GJc). Naujas dirvos, pelkių panaudojimo ir edukacijos galimybes per nematerialias architektūros formas siūlė N. ir G. Urbonų projektas „Pelkių mokykla“, 2018 m. pristatytas Venecijos architektūros bienalėje. Aš pati KMN minėjau amerikiečių menininką ir geografą Trevorą Pagleną, kurio kūriniuose kritiškai permąstomos stebėjimo, kontrolės, karinio saugumo sistemos, analizuojamos masinio duomenų rinkimo schemos. Dirbdamas kartu su astronomais ir kitais mokslininkais, menininkas 2018 m. pabaigoje sukūrė „žemės meno“ kūrinį kosmose – tai buvo bendradarbiaujant su Nevados meno muziejumi sukonstruota naktimis danguje matoma dirbtinė žvaigždė „Orbital Reflector“, sugestijuojanti naujo suvokimo prieigas. O Kaune buvo rodytas kartu su „Kronos“ kvartetu ir „Obscura Digital“ kompanija 2016 m. pabaigoje sukurtas T. Pagleno kūrinys „Sight Machine“, kvestionuojantis dirbtinius jutiklius. Menininkas šiuo atveju siekė parodyti, kaip mus „mato“ algoritmas arba tai, ką vadiname dirbtiniu intelektu (plačiau apie tai žr.: https://thescene.com/watch/wired/the-unsettling-performance-that-showed-the-world-through-ai-s-eyes).

Mintį, kad inovacija kultūroje ir mene nebūtinai ateina iš aukštųjų technologijų srities, pagrindė G. Masteikaitės minėti Urugvajaus ir Ugandos kultūros politikos pavyzdžiai apie menininkų diegtus naujus darbo metodus, kai tam tikros iniciatyvos keitė ne tik organizacijas, bet ir kultūros ministerijos veiklą. Beje, Urugvajus buvo pirma valstybė, įteisinusi aštuonių valandų darbo dieną – anuomet beprecedentę socialinę ir politinę inovaciją. Galima prisiminti, jog lokalūs pokyčiai dėl meninių eksperimentų „iš apačios“ vyko ir Lietuvoje. 2005 m. Vilniuje prie buvusio kino teatro „Lietuva“ įsisteigus pro-testo laboratorijai netrukus keturi aktyvistai (tarp jų G. Urbonas) buvo apkaltinti, jog eksperimentuoja viešojo intereso sąvoka, ir gavo šaukimus į teismą. Procesas yra aprašytas Lietuvos meno istorijoje, todėl užtenka nebent paminėti, kad pro-testo laboratorijos sėkmė galiausiai lėmė, jog sostinės Pylimo g. išdygo ne biurų pastatas, bet muziejus, o precedentas paskatino prokurorų susirūpinimą viešojo intereso gynimo įstatymais ir išprovokavo ne vieno Lietuvos teoretiko, žurnalisto ar eksperto įžvalgas apie demokratinio veikimo formas.

Demokratinio veikimo formos tampa reikšmingu klausimu ne tik urbanistiniuose protestuose ar diskusijų forumuose, bet ir globaliu mastu. Nors paprastai taisyklės yra kuriamos uždarose valdžios erdvėse, naujos idėjos – tai, kas ilgainiui tampa „pažangos varikliu“, – neretai kyla iš apačios, kai tam tikri precedentai, kaip rodo moterų balsavimo teisės istorija ir pan., įrašomi į istoriją bei kolektyvinę sąmonę. Pavyzdžiui, žiniasklaidą ir socialinius tinklus neseniai apskriejo šių metų pradžioje Davoso ekonomikos forume, vienoje iš diskusijų, gana netikėtai išsakyta jauno istoriko Rutgerio Bregmano kritika stambiesiems pasaulio ekonominės galios žaidėjams. Kadangi didelė kapitalo dalis glūdi šešėlyje (suslepiama mokesčių rojuose), R. Bregmanas tiesiai šviesiai pareiškė, jog, nepaisant jau pabodusių oficiozinių kalbų apie labdarą, naujas gražias socialines programas ir pan., realiai šio pasaulio galingieji vengia prisidėti prie tolygesnės visuomenių, kurių dėka jie pralobo, gerovės. Ne specializuotoje akademinėje konferencijoje (kur šio pobūdžio mintys išsakytos ne sykį), bet turtingųjų elito suvažiavime tokie „ekscentriški“ pasvarstymai apie mokesčius atrodo kaip svarbus žingsnis link naujo viešo diskurso įteisinimo. Savo ruožtu kai kurie ekonomistų inspiruoti politikai (nuo Šiaurės šalių iki pat Indijos) eksperimentuoja su universalių bazinių pajamų modeliais; apie šią idėją jau galima išgirsti pasvarsytmų ir Lietuvoje.

Iš tiesų, abstrakti pažangos ir inovacijų idėja politinių idėjų istorijos požiūriu atrodo gana dviprasmiškai. Viena vertus, dirbtinio intelekto plėtra ir naujausi robotikos pasiekimai skatina optimistiškai kalbėti apie ketvirtosios pramonės revoliucijos atveriamus kelius naujai kūrybinei veiklai. Kita vertus, akylesnė socialinių tendencijų analizė provokuoja kritinius klausimus apie kai kurias šalutines pasekmes. Tada ir paaiškėja, jog didžiausia problema šiandien yra ne antreprenerystės ar kūrybinių profesijų stoka, bet turtinė nelygybė, kurios robotų kūrėjai paprastai nepastebi. (Šiandien konstatuojama tam tikra Davoso elito šizofrenija – oficialiajame diskurse didžiųjų kampanijų vadovai nerimauja dėl darbo netenkančių žmogiškųjų išteklių ir negaili pagyrų juos iš nuobodžios rutininės veiklos išvaduosiančiai skaitmeninei revoliucijai. Savo ruožtu milijardai dolerių investuojama į tai, kad minėti ištekliai kuo greičiau būtų pakeisti kur kas vikriau ir efektyviau dirbančiomis mašinomis. Deja, šiame procese pasaulio turtai vis labiau koncentruojasi, o biologinės darbo jėgos likučiams tenka pasirūpinti patiems savimi. Žr.: Kevin Roose „The Hidden Automation Agenda of the Davos Elite“, https://www.nytimes.com/2019/01/25/technology/automation-davos-world-economic-forum.html.) Beje, vaizduotės ribas norintys plėsti ekscentriškiausi ir turtingiausi antrepreneriai neatsitiktinai kreipiasi į menininkus. Pavyzdžiui, 2018 m. rudenį Elonas Muskas ir jo kompanija „SpaceX“ užsiminė apie pirmąjį turistinį kosminį skrydį aplink Mėnulį (spėjama, jog tai gali įvykti 2023 m.). Netrukus paaiškėjo, jog visas vietas erdvėlaivyje „Big Falcon Rocket’s“ išpirko japonų milijardierius Yusaku Maezawa, kuris taip pat yra aistringas meno kolekcionierius. Jis pareiškė, jog su savimi į kompaniją pasiims skirtingoms meno šakoms atstovaujančius menininkus (nuo šešių iki aštuonių asmenų). Svaiginanti kelionė erdvėlaiviu, turtuolio manymu, gali inspiruoti genialius meno kūrinius.

Biurokratinis reglamentavimas tokiame globaliame naujovių fone išties yra paradoksalus. Politikos planuotojai siekia apibrėžti ir taip legitimuoti mokslinės ar meninės veiklos bei pažangos kriterijus ir „kaktomuša susiduria“ su neapibrėžiamu spontaniškumu. Mėginimai numatyti ir suskaičiuoti inovacijų rezultatus (tarp kitų dalykų, įvertinant ateities rodiklius) „užsivelia“ kazuistikoje. Optimizuojant įvairias priemones kultūros politikoje taip pat linkstama į perteklinį aiškinimą(si) ir administravimą, tačiau tai nepalengvina kūrybinių procesų. Bet galbūt pats kultūrinis planavimas ir strategijos galėtų kratytis prėsko biurokratinio žargono ir tapti inovatyvesne nei ligi šiol metodologine kultūros politikos priemone? Juk žodžiai taip pat neretai būna optimizacijos „produktai“, kuriantys specifinius kontekstus. Šiandien dažnai girdime apie valdžios norą „perkauti“ viešąjį sektorių, siūlant patrauklesnes paslaugas gyventojams. Taigi atskirose šio sektoriaus srityse svarbu nuolat permąstyti madingus raktažodžius ir jų santykį su kintančia gyvenimiška aplinka. Tarkim, mokslo ir kultūros politikoje siekiama „proveržio“ (naudojantis šiuo terminu mėginama skaičiuoti tam tikrus kiekybinius parametrus). Tačiau tik kritinė procesų refleksija gali padėti įdėmiau pažvelgti, kuria kryptimi ir kokiais būdais veržiamasi.

Nesuinteresuotu žvilgsniu aplinką tyrinėjantys nepriklausomi menininkai arba mokslininkai neišvengiamai apmąsto progreso ir inovacijų kryptis, sistemų kaitą, padarinius bei praradimus. Kitokio žinojimo erdvės atsiveria nebūtinai brangiuose kosminiuose skrydžiuose, kaip ir pozityvus eksperimento rezultatas nebūtinai bus komercializuojamas produktas. Tai gali būti politinės atsakomybės bei atskaitomybės formų kūrimas, mokymasis priimti klimato kaitos sąlygomis neįprastus sprendimus, kontrolės ir saugumo ribų fiksavimas, tam tikro elgesio kibernetinėje erdvėje numatymas ir pan. Tyrėjai gilinasi ir į svarbius filosofinius klausimus apie paties mokslo prasmę ir ateitį. Pavyzdžiui, ar medicinos žinios išnyks, kai bus išgydytos visos ligos? Galbūt mokslo nebeliks tada, kai dėl racionalių proveržių žmonija pagaliau „viską sužinos“ ir suvoks „galutinę tiesą“? Ateities klausimų, žinoma, dar niekas neuždavė. Neretai taip nutinka, jog menininkai išdrįsta pirmieji.

 

Skaidra Trilupaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Skaidra Trilupaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo