Tarp disciplinų
Medijų menininkas Adomas Žudys šiemet ėmėsi grandiozinio ir keisto sumanymo. Išsikasė milžinišką, kelių šimtų metų senumo pas gimines kaime kadaise nukirsto ąžuolo kelmą ir nutarė jį restauruoti. Taip išjudino dirvą gimtajame Šiaulių rajone ir „grįžimo prie šaknų“ idėją. Masyvų šaknyną jaunas kūrėjas vežė į skirtingas Lietuvos vietas ir apdorojo meno erdvėse, pats šio proceso metu bendravo su žiūrovais – pasakojo lankytojams apie dienos šviesą ne visuomet pasiekiančius, oficialiai užkardytus, ar tiesiog mokslo ignoruojamus, žinių šaltinius. Tuo lyg ir vertė abejoti nūdienos žmogaus proto racionalumu, gebėjimu atsirinkti faktus, tarsi savaime suprantamu mūsų pasikliovimu patikrintais autoritetais.
Iš tiesų, plika akimi nematomos hipotetinės tikrovės ir žmogaus vaizduotės santykis šiandien ne vienam kūrėjui tampa iššūkiu. Tarkime, narstant kokias nors svaigias spekuliatyviojo realizmo hipotezes gali kilti pavojus nuslysti į konspirologijos verpetus. O Adomas sąmoningai kreipėsi į tamsiuosius informacijos akivarus ir, prieš imdamasis šaknų projekto, nuoširdžiai išstudijavo daugybę pasaulio sandarą aiškinančių tekstų, visų pirma tų, kurie susiję su alchemija, moderniomis ideologijomis ir kibernetika. Bet šių žinių nesistemino ir nemėgino įkontekstinti vienos kurios nors disciplinos ribose. Taigi skirtingos prieigos ekspozicijose pristatytos kaip subjektyvių įspūdžių srautas, taip pat ir ekrane mirguliuojančiuose į sąmokslo teorijas referuojančių vaizdų koliažuose.
Kelmo vežiojimas ir šlifavimas ne vienoje lokacijoje gali priminti ritualą, kurį susieti su tradicinės parodos žanru gana sunku. Juolab kad pastarojo meto Adomo kūrinių ekspozicijos, organizuojamos tarsi akistata su perskaitytais tekstais, tampa jo paties fiktyvių idėjų pristatymais. Tarkime, Vilniaus fotografijos galerijoje dar žiemą surengtoje parodoje „Panika“ tarp skirtingų mažųjų artefaktų buvo rodoma ir anuomet šviežia, apdirbimui paruošta, pirmoji šaknies dalis, o aiškinamajame rašte akcentuotas Saturno ir Jupiterio susitikimas Vandenio ženkle, tyrinėta su tuo susijusi kosminė magija. Gegužę Kauno menininkų namų organizuotame renginyje „Putvinskio gatvės dienos“ tiesiai iš Joniškio pervežta didesnė kelmo dalis tarsi aktyvi proceso dalyvė atliko savo vaidmenį meninėje dirbtuvėje – gatvės akcijoje „Ekskavacija ne-istorijoje“. Liepos mėnesį Šiaulių dailės galerijoje įgyvendintas tęstinis pseudodoksologinis (iš gr. klaidingų / neteisingų vaizdinių) tyrimas „Šaknis“, kuriame nemažai pasakota apie senąsias ir modernias mitologijas, kibernetiką, atkoduotus mistikų minčių žemėlapius ir militaristinius XX a. ženklus. Pasak anotacijos, tai buvo „bandymas suprasti komplikuotą ir nebesuvokiamu tampantį pasaulį bei sukurti naviguojančią žinių sistemą“. Centrine spekuliatyvios menininko kuriamos sistemos dalimi vėl tapo to paties 600 metų ąžuolo šaknų sistema, kurios išvaizda skirtingose parodinėse vietose dėl šlifavimo atrodydavo vis kitaip. O rugpjūtį kelmo masyvas iškeliavo į Joniškį, kur Baltojoje sinagogoje buvo pristatytas ekspozicijoje „Post-skaitmeninė laiko kapsulė“.
Vis dėlto ąžuolas – ne bulvė, tvirto kamieno pamatas – ne trapūs rizominiai siūlai. Adomo šaknų informaciniai kanalai, kaip ir iš skaitmeninių žinių šaltinių plūstantys postinternetinės eros memai, kartu su kelmu išvirto į kai ką daugiau nei vien polimorfinę visa ko samplaiką. Šlifavimas sugestijavo ir slapto „Žinojimo“ – menamos ašinės struktūros – paiešką. Vienas iš Adomo pastaruoju metu skaitomų daugybės autorių, moderniosios sąmonės evoliucijos tyrėjas ir technologijų istorikas Jeremy Naydleris savo tekstuose atskleidė, kokiais būdais XIX a. „atrasta“ (arba per keletą šimtmečių plėtojantis mokslui iš gamtos galutinai „ištraukta“) nauja galinga jėga – elektra, – taip pat ir „protingų“ skaičiuojančių mašinų potenciją skatinančios ideologinės prielaidos gali būti siejamos su Homo sapiens sąmonės sąstingiu ribotoje dvejetainėje sistemoje (The Shadow of the Machine. The Prehistory of the Computer and the Evolution of Consciousness. Temple Lodge, 2018). Interpretuodamas šią teosofinei pasaulėjautai artimą įžvalgą, savo apmąstomą technologijų potencialą Adomas taip pat tapatino ne tiek su progresu, kiek su negatyvia žmogaus išradimų puse – internetą užplūdusiomis distopinės tikrovės vizijomis, hibridinių pusiau manipuliuojamų įelektrintų vaizdų srautais. Nesuvirškintos skaitmeninės informacijos perviršis nori nenori atranda savus vartotojus. Senųjų religijų, naujųjų evangelistų bei slaptųjų brolijų ištarmių nuotrupas menininkas iškapsto per nuorodas, pats restauracijos procesas čia tampa alcheminio veiksmo atkartojimu. Beje, jaunas kūrėjas šį fizinį ir mentalinį veiksmą primygtinai vadina ekskavacija (liet. kasimas).
Nepaisant tariamo susidomėjimo gamtine šaknų sistema, pokalbiuose buvo nesunku pajusti, jog iš tiesų menininką domina ne biologiniai, bet elektroniniai – socialiniai ir kitokie tinklai. Tarkime, jis aktyviai seka kai kurias populiarias tviterio paskyras ir diskusijas, žvalgosi po jutubą, reddit’ą ir subreddit’ų atplaišas. Kai kurios sąsajos nuvingiuoja bala žino kur. Nebeegzistuojančių organizacijų puslapiai ar jų sankaupos iš tiesų tampa problema (kalbant apie ateities žinių saugyklas). Taigi Lietuvos galerijose Adomo rodytos negyvos šaknys kartu tapo pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai besidauginančių, kartais vis dar funkcionuojančių, bet taip pat ir senai mirusių internetinių hipersaitų alegorija. Juk ne tiek pūdymu bei atitarnavusių kūnų ir cheminių medžiagų ardymu, t.y. natūraliu visa ko perdirbimu, užsiimanti žemė, kiek nebeveiksnių nuorodų gausa virsta naujais bekraščiais kapinynais. Botų varinėjami dezinformacijos srautai arba galingų korporacijų algoritmų kuriami automatizuoti emocijų dirgikliai, rekomendaciniai algoritmai ir t.t. kai kuriuos radikalesnius publicistus netgi paskatino pripažinti, jog internetas realiai yra miręs (mat, nepaisant čia vykstančių vis dinamiškesnių procesų, juos generuojantis intelektas yra dirbtinis).
Beje, Šiauliuose nukirsto kamieno pagrindo ir šaknyno demonstravimas dailės galerijoje įgavo papildomų poteksčių. Mieste visai neseniai galutinai nudžiūvo dar 1929 m. žinomų miesto žmonių pasodintas Spaudos ąžuolas, kurio šaknys prieš keletą metų buvo negrįžtamai pažeistos rekonstruojant centrinę aikštę (manoma, jog panašiai grubiai pažeistos ir kitų greta esančių medžių šaknys, taigi jų laukia toks pat likimas). Atsainiai, vien dėl naujos betono ar cemento dangos naikinamų sveikų galingų liepų, klevų ir ąžuolų istorijos pastaraisiais metais visoje šalyje sukėlė daug pasipiktinimo. Ne tik tarp kultūrininkų ar intelektualų, bet ir viešojoje politikoje išaugo susidomėjimas biologinėmis žiniomis. Tam tikrų gamtos problemų reflektavimą populiariojoje sąmonėje iliustruoja visuomeniniai judėjimai, verstinės mokslo populiarinimo knygos, publicistiniai tekstai, radijo ir televizijos laidos. Ne pirmi metai kalbama apie nusikaltimus prieš medžius, kai kuriose šalyse (pvz., Prancūzijoje) skelbiamos medžių teisių deklaracijos. Taigi daug kur kovojama prieš netinkamą želdynų priežiūrą, o laiko dvasią pajutę jaunesnės kartos politikai pasisako už biologinės įvairovės išsaugojimą, diskutuoja apie žaliuosius urbanistinius plaučius. Vis dažniau prabylama apie klimato kaitos negatyvius padarinius ne tik žmonėms, bet ir visai gyvajai gamtai.
Tačiau galima prisiminti ir tai, jog augalų šaknys kartais netikėtai atgyja, netgi nukirsti kamienai, būna, ima ir sužaliuoja. Patys medžiai neatsitiktinai šiandien traktuojami ne vien kaip biologinė substancija, bet ir kaip aktyvūs ekosistemų dalyviai, puoselėjantys sinergiją tarp skirtingų gyvybės rūšių, gebantys komunikuoti, „pagelbėti“ vienas kitam. Mokslinės fantastikos (sci-fi) žanras šiame kontekste neišvengiamai sujungia naujus gamtos mokslo atradimus ir į gamtos objektus besigilinančių menininkų vaizduotę. Taigi, tarsi pats to nenorėdamas, į nukirsto medžio ir išdžiovintų jungčių neįtikėtinas galimybes atkreipia dėmesį ir Adomas, nors pragmatinių politikos problemų pats kūrėjas kratosi. Išvilkęs į galerijų erdves milžiniško dydžio nebegyvo ąžuolo kamieno pagrindą, o kai kuriais atvejais – tik buvusio kamieno atplaišas, jis mieliau imasi žinojimo sistemų kvestionavimo bei „alcheminio“ kažkokios vienos pasaulį paaiškinančios teorijos gryninimo, fiziniam šveitimo veiksmui panaudodamas netgi medicininius įrankius. Liaudies meistras, žiūrėk, imtų ir tuoj pat išdrožinėtų gyvates, išskobtų velnio ar bent jau vietos politiko karikatūrą, o Adomo lukštenami konspiracijos teorijų personažai labiau susiję su skaitmeninio pasaulio pragaru. Nuvalius šaknį nekuriama jokia nauja skulptūra, taigi bent jau kol kas (menamo) ezoterinio pasaulio tyrėjas nedrožia savojo Pinokio, kuris galbūt kada nors atgis. Vis dėlto su menininku ne sykį teko šnekučiuoti apie medinio kompiuterio sukūrimą ir spekuliatyvioje pusiau biologinėje materijoje egzistuojančios DNR sistemos išsaugojimą kibernetinio nesaugumo ir sofistikuotų elektroninių prietaisų trapumo amžiuje.
Kaip jau minėta, šaknų sistema sugestijuoja fiktyvias analogijas su anapus mūsų suvokimo glūdinčiais, žmogaus akiai nematomais žinių kanalais. Visa tai sunku su kuo nors palyginti, tačiau pasikapsčiusi savo atmintyje prisiminiau ąžuolų išsaugotą informaciją taip pat tyrinėjusį Artūrą Railą ir jo tęstinį projektą „Žemės galia. Mitologinis Vilnius“ (dalyvaujant Vaclovui Mikailioniui, Viliui Gibavičiui, Jonui Vilkauskui), kuris 2008 m. buvo pristatytas Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Tai buvo mėginimas analizuoti sostinės sakralinę geografiją, anuomet dar visiškai fiktyviai atrodęs siekis apčiuopti „pirmapradį Vilniaus sluoksnį“. Mat šiam kompleksiškam veiksmui buvo pasitelktos ne tik intelektualinės, bet ir dvasinės pajėgos, naudotos įvairių humanitarinių ir gamtos mokslų prieigos (akcentuočiau net ne disciplinų įvairovę, o skirtingų žinojimų lemiamus mąstymo apie mus supančią aplinką režimus, mat naujai sukauptas žinias, pasak Railos projekto aiškinamojo rašto, „bandyta patikrinti ir radiosteziniais ar biolokaciniais būdais“ (https://www.raila.lt/zemes–galia/#)).
Adomas savo žinojimus grindžia nebent gausia paties perskaityta literatūra, o jo menamas dairymasis velnių, bildukų, trolių bei panašių požemio būtybių teritorijose ir pasikasimo (po įteisintais instituciniais žinių šaltiniais) veiksmas kartais atliekamas tapatinantis su juokdariu. Šiauliuose per parodos atidarymą menininkas netgi pasidabino atitinkamais atributais. Būtent pasirinkta triksterio poza šiam naujam personažui leido gana pavojingai šlitinėti po racionaliosios sąmonės užkaborius, žengtelėti į naujųjų tamsiųjų amžių ir politinių radikalizmų pelkes. Kad ir kaip žiūrėsime, trapias nūdienos pasaulio moralines ribas vis dar apibrėžia modernybės institucijos, tačiau Adomas pabrėžia, kad jas koreguoja ne tik tektoniniai geopolitiniai lūžiai, bet ir pernelyg greitai besikeičiančios naujųjų mokslinių disciplinų kompetencijos, akademinio elito ryšiai, netgi išsivadėjusios feisbuko platformos kibirkštys ar kitų uždarų e. bendruomenių tarpusavio pasiaiškinimai. Keistas „viduramžiškas“ šiandienos menininko siekis tapti „konceptualiu alchemiku“ ir antiinstituciniu juokdariu jam leidžia žongliruoti tiek akademiniu, tiek antiakademiniu žinojimu tarsi niekam neįsipareigojant, sakyčiau, visai panašiai kaip ir „iš kelmo spirtiems“ aktyviausiems socialinių tinklų veikėjams.
Tačiau atmetus institucijų, mokslo bei tradicinių religijų įteisintas žinojimo platformas nebeaišku, kokį dar kodą, kokią programą turėtume įsirašyti į smegenis tam, kad galėtume sau patiems suprantamai modeliuoti(s) pernelyg kompleksiško, arba, menininko žodžiais tariant, „komplikuoto ir nebesuvokiamu tampančio“, pasaulio vaizdinį. Juk ne tik biologinis šaknynas, bet ir mūsų mąstymo arba skaitmeninių programų sukonstruotos reprezentacijos sistemos gali būti traktuojamos kaip savotiškas algoritmas, kai pasitelkdami elementarius minties veiksmus siekiame patys suprasti ir kitiems paaiškinti supančią aplinką. Naujo algoritmo čia nepasiūloma, šiuo atveju šaknies traukimas tapo pernelyg pseudodoksologine užduotimi. Erdvės ir laiko ribų neturintis procesas-kūrinys, kurį aš mintyse vadinau tiek „Kelmo“, tiek „Šaknies“ vardais, iš tiesų išsidriekė panašiai kaip ir jauno kūrėjo samprotavimai – į visas puses ir neįtikėtinai spėriai šokčiojant tarp nuorodų į pikantiškas sąmokslo teorijas, autoritetingų meno tyrėjų veikalus, kibernetiką, karo aviaciją, sistemų teorijas... Šis balansavimas tarp nepasitikėjimo „meinstryminiais“ žinių kanalais bei (į)tikėjimo alternatyviais pirmykščiais žinojimais kažin ar pasiūlo „naviguojančią sistemą“. Juokdarys sujaukia parodos lankytojų protus, gal netgi priverčia sutrikti reflektuojant savo pačių minties kryžkeles bei saugyklas – laikmenas, atminties jungtis, biologines programas ir standžiuosius diskus. Žiūrovams primygtinai siūloma nerti į metaforinę triušio olą, tačiau galima ir nesivarginti analizuojant spekuliatyviąsias sistemas, o tiesiog gėrėtis medžio šlifuotojo atkaklumu ir galingo medžio raizginio mase. Manau, jog didelė dalis šios vasaros Adomo Žudžio ekspozicijų lankytojų taip ir darė.
