7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mėsos kelias

Miestietiškas supratimas

Skaidra Trilupaitytė
Nr. 17 (1382), 2021-04-30
Tarp disciplinų
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. G. Janavičiaus nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. G. Janavičiaus nuotr.

Kovą atsidaręs Vilniaus muziejus ir jo kūrimosi istorija jau sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Visiškas atsitiktinumas, kad dabartinės kultūros pasaulyje lauktos institucijos patalpos yra Vokiečių ir Mėsinių gatvių sandūroje. Tačiau pažįstant naująją direktorę menotyrininkę Rasą Antanavičiūtę, manau, jokio atsitiktinumo, jog tyrimams, istoriniams eksperimentams ir netikėtiems atradimams skirto muziejaus kolektyvas šią aplinkybę išnaudojo su kaupu. Tenkindami būsimųjų žiūrovų, pirmiausia pačių miesto gyventojų, smalsumą, pirmosios parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ rengėjai pamėgino atskleisti sostinės raidą per savivaldybės suteikto gana ilgai nenaudoto pastato istoriją. Perstatytose ir atgaivintose keliose pagrindinėse namo patalpose pristatomi skirtingi istoriniai laikotarpiai per konkrečią profesinę veiklą. Mat kelis šimtus metų čia veikė Vilniaus skerdėjų-mėsininkų krikščionių cecho būstinė, todėl ir pirmoji paroda atskleidžia šio cecho gyvenimą, su mėsininkų veikla mieste susijusias kai kurias ekonomines ir urbanistines peripetijas, lakoniškai papasakoja vėliau išsivysčiusios mėsos pramonės istoriją.

 

Parodos rengėjų smalsumas lėmė, kad rodomi ne tik su pastatu susiję senieji brėžiniai, bet ir ankstyvojo (laukinio) kapitalizmo interjero eksponatai, sakraliniai istorinio cecho gyvenimą liudijantys objektai, egzotiška vėlesnių laikų fotodokumentika ir t.t. Savo ruožtu nuoseklesnis skerdimo, sandėliavimo ir maitinimosi istorijos pristatymas leido paliesti ir kulinarijos, netgi medžioklės aspektus, pažvelgti į ankstyvųjų šaldiklių atsiradimo bei šiandienos šaldytuvų istoriją. Per istorinį mėsos kelią į miestą gana iškalbingai parodoma, kaip vystėsi ir plėtėsi Lietuvos sostinė, kadangi galvijų „žingsniavimas“ iki miestiečių stalo daugiausia ir nulėmė jos konfigūracijas bei demografinę situaciją. Balandžio pradžioje Lrt.lt portalui pateiktame savo rekomenduojamų knygų sąraše Rasa minėjo Vilniaus miesto bibliotekoje esančią 2013 m. išleistą Carolyn Steel knygą „Hungry City: How Food Shapes Our Lives“ („Alkanas miestas: kaip maistas formuoja mūsų gyvenimą“). Pasak muziejaus direktorės, knyga tiesiogiai siejasi su alternatyviąją miesto istoriją akcentuojančia pirmąja paroda. Rekomenduotos knygos vartyti kol kas neteko, tačiau sudomino būtent minėtasis miesto ir mėsos istorinis santykis. Trumpai tariant, labiausiai šį sykį „užkabino“ būtent mėsą valgančių miestiečių tema, nuvedusi prie kur kas platesnių pamąstymų apie žmogų ir mėsavalgystę.

 

(Ne)matomi mėsainio keliai

Anksčiau gyvūnai į miestą buvo genami skirtingomis kryptimis, skerdyklos ir mėsinės buvo įrengiamos tam skirtose specialiose sanitarų nuolat tikrinamose vietose. Turgavietėse taip pat kartais pardavinėta ne skerdiena ir mėsos produktai, bet gyvuliai, tačiau visais laikais tekdavo atsižvelgti į ribotas maisto galiojimo ar konservavimo galimybes. Kaip teigiama parodos tekste, „iki 1882 m. iš ganyklų į miestą gyvulius atgindavo pėsčiomis. Kai kuriems jų tekdavo įveikti net dviejų tūkstančių kilometrų atstumą.“ Vėliau, Rusijos imperijoje sugriežtinus veterinarijos kontrolę ir siekiant suvaldyti infekcinių ligų plitimą, paukščiai ir galvijai jau gabenti traukiniais. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl XIX a. pabaigos skerdyklos ir miestų tvartai perstatyti arba naujai įrengti šalia geležinkelių, tapusių savotiškomis modernesnėmis mėsos kelio arterijomis. Tik tarpukariu atsiradus šaldikliams, radosi ir galimybės mėsą iki miesto (traukiniais, vėliau ir autopriemonėmis) gabenti daugiausia skerdienos ar gaminių pavidalu.

 

Mėsos kelias tapo vis mažiau regimas. Maisto pramonės technologijos, veterinarijos raida, nauji higienos ir sanitarinių sąlygų standartai, apskritai nerašyti civilizuoto gyvenimo reikalavimai leido miestiečiams pamiršti, ką reiškia murkdytis retai valomų gatvių nuotekų purve, nebeužuosti mėsinių kvapo, nebematyti nemalonių biologinių atliekų. Kai po Antrojo pasaulinio karo gyvulius gabenę traukiniai užleido vietą vilkikams, modernioji mėsos pramonė dar labiau traukėsi į užmiestį, link Kauno. Tokią kryptį ekspozicijos žemėlapyje iliustruoja ir 1944–2007 m. netoli Savanorių prospekto veikęs Vilniaus mėsos kombinatas, kurio... tiesiog nebeliko. Kartu su kombinato pabaiga „išnyksta“, t.y. moderniajam vilniečiui tampa galutinai nebematomi, nepatrauklieji mėsos pramonės ženklai. Ji šiandien itin uždara, todėl nebent fragmentiškai galime nugirsti apie globalizuotus paukščių ir galvijų auginimo tinklus ir apdorojimo procesus, apie kuriuos gardžius mėsainius (vis dar) valgantis padorus miestietis linkęs geriau nė nežinoti.

 

Suprantama, jog miestietis rūpinasi ne maisto pramonės reikalais, bet tuo, kas patenka ant jo stalo. Todėl ir parodoje trumpai, per kelias istorines detales, pristatomos meniu sudarymo, valgymo įpročių įdomybės. Valgiaraščių madas atspindi ir iš tikrų sudžiovintų produktų sudėliota „užkandžiauti kviečianti“ nuolat atnaujinama serviruotė, o valgomojo stalo šone eksponuojamas istorinis cecho šventės produktų sąrašas leidžia pamatyti šiandienos akims gana netikėtą racioną. Natūralistinė instaliacija ir šalimais išdėlioti svėrimo, matavimo, pjaustymo bei kiti profesiniai įrankiai iliustruoja „naminės“ ir „laukinės“ skerdienos apdorojimo ypatumus. Juk laukinių žvėrių ar paukščių valgymas sąlygiškai neseniai atsiskyrė nuo naminių valgomų gyvūnų pramonės, bet medžioklės trofėjų (pvz., istorinėje tapyboje) tema parodoje neliečiama. Užtai šalia XIX a. ir XX a. pradžios receptų rodoma 1955 m. kulinarijos knyga, grakščiais juvelyriniais laikikliais atversti paskerstos, o gal ir sumedžiotos mėsos patiekalų aprašymai, egzotiški karbonadų piešiniai. Tai – užsitęsusioje stalinizmo epochoje vargu ar realiai egzistavusios prabangos ir „tinkamo“ šventinio serviravimo mokomoji medžiaga. Nors žiūrovui išskleidžiamos deficitinių produktų viliones liudijančios gilaus sovietmečio kulinarinės dėlionės su žirneliais, iliustracijos puikiai tinka ir šių dienų akims. Vis dėlto kai kurios natūralizmo prieigos, pasirinktos parodos rengėjų, gana netikėtai išryškina ir civilizuoto šiandienos žmogaus nematymą.

 

Mat (menamas) kultūringo miestiečio valgomasis, kaip ir užuominos į skirtingų epochų valgiaraščius ir patiekalus, pernelyg ryškiai kontrastuoja su čia pat eksponuojama šiuolaikinių menininkų kūryba – Rudolfo Levulio ir Pauliaus Mazūro garsinėmis videokilpomis „Mėsinė“ (2020 m.) ir „Natiurmortas“ (2021 m.). Viename videokūrinyje demonstruojamos skerdykloje pjaustomos didelių gabaritų šviežienos dalys (tačiau ekrane „užblurinti“ ne itin malonų mėsinėtojų darbą dirbančių žmonių veidai). Kitame priešais parodos lankytojus išverčiami ką tik paskerstų gyvūnų išdidinti „nenaudingi“ viduriai. Ši pusiau nelegaliai filmuota šiuolaikinės pramonės „vidinė“ pusė prikišama tarsi pernelyg arti žiūrovo akių ir sąmonės, tačiau nejaukumas, kuris apima suvokus vaizdą, sublimuojamas trankiais M.K. Čiurlionio simfonijos „Miškas“ garsais. Didingos natos savotiškai pridengia šaltą supratimą, kad procesai vyksta ne žaliųjų girių apsuptyje, o kažkur, tiksliau „niekur“, fabrikuose, kur šiuolaikinė mėsos apdorojimo technologija skerdieną „tinkamai“ transformuoja į žaliavas ir produktus.

 

Žudant (ir mėsinėjant) gyvūnus, „paprasti“ mėsos valgytojai nedalyvauja, juk šis veiksmas būtų pernelyg nepriimtinas, netgi ne tiek sanitariniu, kiek psichologiniu požiūriu. Savo ruožtu „profesionalai“ pasitelkia sudėtingus techninius instrumentus, sandarius darbinius kostiumus ir klampią pusiau medicininę terminiją. Deja, Levulio ir Mazūro videokilpos visus šiuos kruopščiai „užtušuotus“ procesus sviedžia atgal į miestiečio regėjimo lauką. Natūralistiniai mėsos perdirbimo vaizdai vožteli ir kitais savalaikiais klausimais. Ar mėsos kelio į miestą tema šiandien jau apskritai gali būti permąstoma atsietai nuo klausimų apie neracionaliai žemės išteklius eikvojančią ir netvarią maisto pramonę, gamtos (ne)saugojimą arba žmonių sveikatą? Siūlomi kontekstai išryškina ir mėsos (ne)valgymo poreikį, ir provokuoja akyliau pažvelgti į kai kuriuos mūsų vartojamus oksimoronus, kaip antai „civilizuotus standartus atitinkantis“ skerdimas, „ekologinis“ mėsinių gyvūnų auginimas ir pan. Atsigręžus į tai, kas nematoma, norom nenorom tenka gręžtis ir į paradoksalų šiandienos normatyvumą. Ir ypač į keistą, savo esme nenormalią skirtį tarp žudomų gyvūnų ir globojamų jų giminaičių.

 

 

Mėsavalgystės „nepatogumai“ mene

Levulio ir Mazūro kūrinys, kaip ir pati gyvūnų žudymo dėl mėsos tema, sukelia disonanso pojūtį, kuris vargu ar gali būti ignoruojamas. Vis dėlto vizualiajame Lietuvos mene tokie klausimai tiesmukai nekeliami. Moderniojoje, į kaimo gyvenimą miestiečio akimis žvelgiančioje tapyboje mėsos apdorojimo motyvai dažniausiai vaizduoti per abstrahuotus „ritualinio“ skerdimo ar pakylėtus „archajinio aukojimo“ apeigų įvaizdžius. Prie gyvulio kančios temos yra prisilietusi veterinarijos klinikas fiksavusi Lietuvos fotografija, vis dėlto šiuo atveju siaubą gyvūnų akyse legitimavo neišvengiami brutalaus gydymo procesai. 2006 m. Šiuolaikinio meno centre vykusiame performansų festivalyje „Dimensija“ Evaldas Jansas ketino „paaukoti“ (!) ėriuką ir nupjauti jam galvą, tačiau šį veiksmą užkardė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnai ir policija. Vienintelį (taip spėju) demonstratyvų ir realų gyvūno nužudymo projektą šiuolaikiniame mene paradoksaliai mėginta pateisinti būtent „kilniausia“ žmogaus veikla – ogi menu, gyvybės atėmimui kažkodėl suteikiant estetinę funkciją. Deja, kaip anuomet žiniasklaidai teigė inspektoriai ir pasipiktinęs veterinarijos gydytojas, „atviras gyvūno žudymo demonstravimas ne tik pažeidžia gyvūnų gerovės reikalavimus, bet ir prieštarauja žmogaus moralės principams“. Nors anuomet ir būta pasišaipymų iš „aršių gyvūnėlių mylėtojų“, kultūrinėje visuomenėje egzistavo jau gana ryškus supratimas, jog gyvūno poreikis gyventi nėra paikas išsigalvojimas.

 

Apskritai gyvūnų gerovės argumentai nėra nauji. Gyvūnų teises paskatinusi apmąstyti XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje pirmą sykį pasirodžiusi etapinė moralės filosofo Peterio Singerio knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“ padarė didelę įtaką naujų laikų mąstymui apie nežmogiškas gyvybės formas, tarp jų ir mūsų maistinę „žaliavą“. Vis dėlto Lietuvos kultūros lauke gyvūnų gerovės ir teisių klausimai į dienos šviesą pradedami traukti nebent pastaraisiais metais – turiu minty ne tik Singerio knygos vertimą į lietuvių kalbą 2020 m. (leidykla „Kitos knygos“), akademinius tekstus apie vegetarizmą, aktualiąją publicistiką, bet ir pastarųjų metų ekspozicijas. 2019 m. MO muziejaus parodoje „Gyvūnas-žmogus-robotas“ tarp skirtingas gyvybės formas ir gyvūnų egzistenciją aptariančių klausimų Lietuvos mene bene pirmą sykį gana rimtai atsigręžiama ir į gyvulininkystės bei mėsinių gyvūnų valgymo problemas. Kuratorės Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė katalogo skyriuje „Skerstuvės“ kalbėjo apie tariamą žmogaus viršenybę iliustruojančią gana keistą naudingų gyvūnų sąvoką ir išryškino tamsiąją skerdyklų pusę. Kitaip tariant, parodė šiandienos žmogui visu aštrumu iškilusias mėsavalgystės dilemas (naują požiūrio į gyvūnus savivoką labiau nei parodos kūriniai liudijo ir kitų autorių tekstai).

 

Pasak Grigoravičienės ir Paberžytės, šiandienos žmogus jau nebegali lyg niekur nieko mąstyti apie homo sapiens rūšies išskirtinumą. Pridurčiau – nebegali ir apsimesti, kad nėra girdėjęs apie visų gyvūnų gebėjimą patirti kančią (mokslas tai atskleidė įvairiausiais aspektais). „Naminius“ ir egzotiškus „laukinius“ gyvūnėlius pamėgusiam miestiečiui nebėra paslaptis, kad netgi mūsų išnaudojamos karvės ir veršeliai turi emocinį gyvenimą, o kiaulės pasižymi nemenku intelektu, prieraišumu ir kitomis „žmogiškomis“ savybėmis. Ir nors MO parodoje, kitaip nei ŠMC vykusiame performansų festivalyje, žudyti niekas nieko nesiruošė, čia itin skaudžiai paliestas būtent fundamentalus civilizuotą žmogų apimantis nejaukumas, gimstantis iš suvokimo, kad vienus gyvūnus kažkodėl priskiriame anoniminei valgomai masei, o kitus – augintinius ir globotinius – apgaubiame rūpesčiu. Anot Grigoravičienės ir Paberžytės, žmonės nėra laimingi dėl to, kad šiandien „su šunimis miegame, kiaules valgome, o žmogaus teises norime suteikti kai kuriems, bet ne visiems ir, žinoma, ne valgomiems gyvūnams“. Taigi nepaisant progresyviųjų miestiečių pretenzijų į tvaresnį ir tolerancija grįstą gyvenimo būdą, homo sapiens nebegali išvengti kognityvinio disonanso. Kaip teigė MO parodos kuratorės, „gyvūnų skirstymas į naminius ir valgomus tampa keblus, bet daugiarūšė visuomenė su valgomais nariais, deja, neįmanoma“.

 

Nuo mėsinės ir muziejaus link etiškesnės mitybos?

Iš tiesų nežinome, ką jaučia išsilavinęs vilnietis, matydamas mielų viščiukų vaizdelius ant paukštienos gaminių pakuočių ar žvelgdamas į linksmai šokančius stilizuotus reklamų paršelius, kviečiančius paskanauti naujųjų firminių dešrelių. Viena vertus, kokybiškus maisto produktus pamėgusiam ir savo racionu susirūpinusiam miestiečiui maisto pramonė nuolat pasiūlo kažko ypatingesnio, net ir tada, „kai norisi dar daugiau mėsos“. Kita vertus, į gyvūnų gerovę orientuoti įstatymai šiandien norom nenorom plečia suvokimo ribas ir dirgina smegenis, vis dažniau signalizuojančias, jog įprastoje tradicinėje suasmenintų „naminių“ ir nuasmenintų „valgomų“ gyvūnų perskyroje kažkas ne taip. Savotišką egzistencinį nejaukumą gali sužadinti netgi socialinius tinklus užkariaujantys smagūs naminiai triušiukai, ožiukai, paršiukai, triukus išdarinėjančios vištos bei mielos lapės (žvelgiant gyvūnų gerovės požiūriu šalia valgomų gyvūnų, žinoma, rikiuojasi ir „tradicinė“ kailių pramonės žaliava). Padorus miestietis džiaugiasi, kad neseniai po ilgų ginčų LR Seime buvo priimtos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos, numatančios privalomą naminių augintinių ženklinimą, draudimą veisti juos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, taip pat draudimą šunimis, katėmis ar šeškais prekiauti turguje. Pataisomis siekiama ugdyti atsakingą požiūrį į gyvūnus ir jų įsigijimą, praplečiama ir žiauraus elgesio su jais samprata. Tuo pat metu „užmuilintų“ reklamų arba ant turgaus prekystalio išdėliotos skerdienos vaizdai vis labiau verčia suglumti dėl įprastų eufemizmų ir stereotipinio įsivaizdavimo apie brangesniuose „ūkininkų turgeliuose“ palaikomus neva „autentiškus“ senovinius mėsos gavybos būdus.

 

Kaip minėta, naujajam suvokimui padeda ir aktualioji publicistika. Kai kurie mitai, kaip antai poreikis vartoti mėsą „dėl sveikatos“, šiandien subliūkšta klausantis naujosios kartos žurnalisto Karolio Vyšniausko kovo mėnesį daryto videointerviu su Berlyne gyvenančia jauna mokslininke, gyvulininkystės ir gyvūnų gerovės tyrinėtoja Elena Lazutkaite (NARA „YouTube“ kanalo laida „Kodėl gyvulininkystė turi keistis“). Čia kalbėta apie etiškesnės mitybos būtinybę, kuri kyla jau ne tik dėl gyvūnų teisių, dėl kurių diskutuojama nebe pirmą dešimtmetį, bet dėl paties žmogaus gerovės. Videoįraše ir tekstuose NARA tinklalapyje Lazutkaitės analizuotos maisto, ypač mėsos, pramonės temos susišaukė su kai kuriais kultūriniais hipertekstais. Tam tikros įžvalgos leido palyginti skaičius. Tarkim, viena iš VM eksponuojamų schemų iliustruoja, kiek kilogramų neapdorotos mėsos per dieną suvalgė vienas žmogus 1909–1913 m.; taip pat rodoma ir kokios rūšies mėsos buvo suvalgoma tuo pat laikotarpiu. Išskiriamos kai kurios šalys ir miestai, o akis pagauna ne vieną netikėtumą. Daugybę klausimų netiesiogiai išskleidžiantis mėsos valgymo atlasas parodoje baigtinis, tačiau žvelgiant į skaičius ir kitus vizualinius duomenis mintyse tenka toliau pratęsti svarstymus apie (ne)tvarią mitybą. Ar sveikesnio ir etiškesnio valgymo imperatyvai šiandien kaip nors veikia mėsos suvartojimą? Kokios rūšies mėsa populiarėja?

 

Minėdamos itin trumpą ir žiaurų vadinamųjų maistinių gyvūnų egzistavimą, Grigoravičienė ir Paberžytė anksčiau cituotame tekste teigia, jog pasaulyje gyvena „daugiau nei milijardas galvijų ir 25 milijardai vištų“ – pastarieji yra nelaimingiausios Žemėje gyvenančios būtybės. Savo ruožtu Lazutkaitė, kuri savo disertacijoje (Notingamo universitete) analizavo viščiukų reprezentavimą, pasakojo apie vis dar, deja, tebeaugančią paukštininkystės pramonę (anot tyrėjos, „šiuo metu Žemėje gyvena 8 milijardai žmonių – ir 26 milijardai viščiukų. Mėsos gamyba per dvidešimt metų išaugo dvigubai“). Taigi daugelio gyvūnų, ypač vištų, situacija blogėja, tačiau, pasak Lazutkaitės, „tai negali tęstis be pasekmių“. Mokslininkė mini ir šiandien jau egzistuojančias technologines alternatyvas. Mitybos, taip pat kaip ir pramoninės gamybos, grandys, t.y. miestiečių stalą pasiekiantys maisto keliai, neišvengiamai keisis. Bet, kaip sakyta, nebūtinai dėl to, kad homo sapiens tapo moralesnis kitų rūšių atžvilgiu.

 

Kadaise skerdyklų realybė atsiskyrė nuo švarėjančio urbanistinio audinio. Naujus higienos standartus liudijo tinkamesnės sanitarinės sąlygos, vis dėlto modernusis suvokimas apie „normalizuotą“ maisto pramonės plėtrą istoriniu požiūriu truko neilgai. Šiandien mėsos gamybai trauktis ir plėstis nebėra kur, taigi ir visos jos neigiamos pasekmės jau gręžiasi atgal į miesto žmogų. Tiesioginį poveikį mums turi kažkur toli dėl fermų, taip pat ir moderniosios pramoninės žemdirbystės pasaulyje vis labiau juntamas vandens išeikvojimas, nuolat didėjanti tarša, biologinės įvairovės nykimas. Naujas sveikatos problemas, tarp kitų dalykų, kelia vis gausiau maistiniams gyvūnams šeriami įvairūs antibiotikai. Nebematomais maisto perdirbimo keliais miestų gyventojus pasiekia nauji virusai. Tampa akivaizdu, jog pavojų tiek žmogui, tiek visai planetai, pasak Lazutkaitės, kelia nebe išorinės priežastys, bet būtent „mūsų noras valgyti gyvūnus“. Gyvulininkystę tyrinėjanti mokslininkė taip pat parodo, jog net ir vadinamosiose ekologiškose galvijų fermose nėra nieko ekologiško (turint minty tokių fermų sukeliamą šiltnamio efektą). O ir dabartinė pandemija, manoma, tiesiogiai susijusi su pernelyg aktyviu žmogaus veiklos įsiveržimu į laukinės gamtos sferą ir prastomis darbo sąlygomis šiandieninėse skerdyklose.

 

Retsykiais pasaulio žiniasklaidoje pasigirsta pranešimų, jog jau pradėta komerciškai naudoti vadinamoji sukultūrinta mėsa. Galbūt dirbtinai kultivuota vištiena, jautiena ar kiauliena ilgainiui prisidės prie klimato kaitos sukeliamų problemų bei gamtinių krizių mažinimo, o miestiečiai taps laimingesni valgydami antibiotikais ir fizine kančia neprifarširuotos mėsos patiekalus? Kad ir kaip žiūrėsim, supratimas, jog dabartinė mėsos pramonė yra neracionali nei ekonominiu, nei gamtos išsaugojimo aspektu, ilgainiui, matyt, palies vis daugiau žmonių. O tai koreguos ir politinius sprendimus. Žinia, pati miestietiško ir kaimietiško požiūrių į mitybą perskyra šiandien tėra iliuzinė. Senasis mėsos kelias – aplinkiniuose kaimuose užaugintų gyvulių varymas arba vežimas į miesto turgus – realiai nebeegzistuoja. Net ir nedidelių gyvenviečių poreikius tenkina tie patys perdirbėjai ir vietinių maximų ar norfų prekybos tinklai. Intriguojanti VM ekspozicija padeda lankytojams suprasti, ką ir kaip valgė didžiausio Lietuvos miesto gyventojai tada, kai dar nebuvo nei šaldytuvo, nei automobilio. Į maisto ir higienos temas žiūrovai gali pažvelgti ir pro istorinių kasdienybės tyrimų, ir pro dabarties meno prizmę. Ne mažiau svarbu, jog naujasis muziejus provokuoja atsakingiau galvoti ir apie tai, kaip žmogus maitinsis ateityje.

Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. G. Janavičiaus nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. G. Janavičiaus nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. G. Janavičiaus nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. G. Janavičiaus nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. G. Janavičiaus nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. G. Janavičiaus nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. G. Janavičiaus nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. G. Janavičiaus nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.
Parodos „Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“ fragmentas. S. Žiūros nuotr.