Spektaklis seka spektaklį, ir niekada nežinai, ką gausi

Pagal pirminį spontanišką sumanymą vadinamoji „spektaklio“ recenzija turėjo atrodyti taip:

„Jūs sakote mums, kad suaugusieji bando įsprausti vaikus į griežtus rėmus. Jūs bandote pasakyti, kad vaikai ne tokie kvaili, kaip mums atrodo. Jūs sakote, kad vaizdas nesvarbu, svarbu žodis – žodis iš vaiko lūpų. Jūs sakote, kad teatrui pakanka valandą vaikų skaitomo suaugusio žmogaus parašyto teksto...“

Ir taip turėjo būti prirašyti du kompiuterio lapai – tyčia be didelės atrankos. Rašymas turėjo trukti ne ilgiau kaip vieną valandą – tiek, kiek truko pats skaitymas. Būtent tokia atrodė adekvačiausia ir sąžiningiausia reakcija į britų trupės „Forced Entertainment“ meno vadovo Timo Etchellso kūrinį „Naktis seka dieną“, parodytą tarptautinėje „Sirenų“ festivalio programoje.

Bet tada kritikės galvoje nubudo vidinė kritikė: „Kas tie „jūs“? Turi būti aišku, kad čia ne išpuolis prieš festivalio organizatores, kurios šiaip jau sudarė įdomią programą ir atvežė vertingų dalykų. Ir ką supras žmonės, kurie spalio 4 arba 5 dieną neapsilankė Šokio teatre, bet nori susidaryti įspūdį apie festivalį?“ Ir t.t. ir pan.

„Taip mąstymas padaro mus bailiais“...

Sunku nuspręsti, ar „Naktis seka dieną“ – meninė nesėkmė, ar chaltūra. Idėja pastatyti spektaklį suaugusiems, kuriame „vaidina“ vaikai, pirmą kartą buvo įgyvendinta 2007 m. Belgijoje. Po dvylikos metų pakartota Vilniuje. Septyniolika skirtingo amžiaus vaikų tai choru, tai pavieniui skaito tezes, prasidedančias „Jūs sakote mums...“ arba „Jūs mokote mus...“, arba dar kaip nors panašiai – vis apie tai, kaip tėvai ar šiaip suaugusieji elgiasi su vaikais. Galėtų būti toks „Tėvų išplūdimas“, prisimenant Peterio Handke’s „Publikos išplūdimą“. Bet nėra. Nes scenoje sėdintys ir stovintys vaikai su savo tariamu tekstu neturi jokio santykio. Vieni Etchellso tekstą skaito išraiškingiau, „kaip teatre“, kiti – kaip per pamokas. Beje, kai kur žodžiai skamba kaip mediniai ne dėl skaitovų, bet dėl vertėjo kaltės. Kur pamokyti, vaikai rodo, kad pyksta. Tvarkingai atsisėda ant eile išrikiuotų mokyklinių kėdžių ir atsistoja, kada reikia. Šaunuoliai!

Atrodo, kad daugumai būti scenoje patinka. Ir tėveliams bei giminaičiams turbūt malonu. Tad vaikų išnaudojimo meno vardan temą apeikime. O interpretuoti čia nelabai yra ką. Taip, daugelis tėvų žiūri į savo miegančius vaikus, maitina juos ir vadina „zuikučiais“ ar „meškučiais“, kol jie maži, o paskui stebi jų pokalbius internete, krausto kišenes, ieškodami nederamo elgesio įrodymų, sako „nebūk bukagalvis“ ir „duok man ramybę“. Prie vaikų apkalba kitus žmones, reiškia nekorektišką savo nuomonę ir rodo netinkamas vertybes. Kiti visiškai to nedaro. Ir kas? Taip, mes – tokie netobuli tėvai, kartais „užknisantys“ savo vaikus. Ar kaip nors juos suvaržome, sumenkiname jų galimybes? Galbūt. Bet to priežastys ir mechanizmai liko už šios literatūrinės kompozicijos ribų.