7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Ramunė Balevičiūtė

Ramunė Balevičiūtė

„Raudonkepurė“ kryžkelėje

Pauliaus Tamolės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kartkartėmis vis prisimenu garsiąją Bertolto Brechto frazę, kad geras teatras turi griauti publikos lūkesčius. Nepaprastai smagu, kai ją galima pritaikyti ir teatrui vaikams, deja, dažnai vis dar įkalintam tarp stereotipų ir išankstinių nuostatų, koks turi būti šiai publikai skirtas spektaklis. Juk, vesdami vaikus į „Raudonkepuraitę“, tikimės išvysti bent jau mielą mergaitę, ryšinčią raudoną skarelę ar kepuraitę, ar ne? Taip pat, ko gero, tikimės moralo, kad reikia klausyti mamos ir nesivelti į draugystes su nepažįstamais suaugusiais. Naujajame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje viskas kitaip (na, beveik viskas, bet apie tai – šiek tiek vėliau).

Tiesa, didžiausiu lūkesčių griovėju ir naujos – šiuolaikinės – istorijos kūrėju vis dėlto reikėtų laikyti dramaturgą Joëlį Pommerat. Ne inscenizuoti klasikinę pasaką, o rinktis šiuolaikinę pjesę vaikams (ją išvertė Akvilė Melkūnaitė) – tai dar vienas labai svarbus žingsnis teatro vaikams modernėjimo link. Suaugusiųjų auditorijai iš kūrinio „Šitas vaikas“, pastatyto taip pat Nacionaliniame dramos teatre, galimai pažįstamas prancūzų autorius, panaudodamas gerai žinomą pasakos siužetą, sukūrė poetišką, jautrią ir liūdnoką istoriją apie vaikų ir suaugusiųjų santykius.

Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Savojo kelio beieškant

Keletas pastabų apie Artūro Areimos „Marija Stiuart“ Vilniaus mažajame teatre

Atrodytų, sunku rasti mažiau šiems laikams tinkantį dramaturgą nei Friedrichas Schilleris su savo moraliniais idealais, istorinėmis temomis, romantiniu polėkiu ir tikroviškumo atmetimu vardan „idealios tiesos“. Tačiau režisūros prerogatyva yra įrodyti priešingai. Artūras Areima pastatė jau trečią Schillerio pjesę, ir šis kryptingumas intriguoja, tačiau ar atveria jaunas režisierius „Veimaro klasicizmo“ autorių šiuolaikinei publikai?

Galima numanyti, kad labiausiai režisierių Schillerio siužetuose (būtent siužetuose, o ne kokiose kitose dramų ypatybėse) traukia nuožmi vyro ir moters kova. Šią temą galima įžvelgti daugelyje Areimos spektaklių, svarbi ji – ko gero, net svarbiausia – ir naujajame darbe „Marija Stiuart“, pastatytame Vilniaus mažajame teatre. Abiejų karalienių – Elžbietos ir Marijos, kurias spektaklyje vaidina Elžbieta Latėnaitė ir Indrė Patkauskaitė, – santykiai su grafu Lesteriu (Tomas Rinkūnas) ir Mortimeru (Daumantas Ciunis) yra centrinė „Marijos Stiuart“ interpretacijos ašis. Režisierių visad domino vyro ir moters santykių paradoksai, abipusė manipuliacija, artumo troškimas ir negebėjimas suartėti. „Marijoje Stiuart“ Areima dar užkabina dvasinės nebrandos, netgi infantilumo aspektą ir pirmiausia jį išryškina karalienės Elžbietos paveikslu. Grafas Lesteris – šaltakraujiškas veidmainis, puikiai gebantis naudotis Elžbietos silpnybėmis. Sklaido režisierius iliuzijas ir vaizduodamas Mortimerą, pasiryžusį paaukoti gyvybę už Škotijos karalienę, bet nesugebantį susitaikyti su atstūmimu. Idealizuoja jis tik Mariją, oriai ir išdidžiai, o kartu žmogiškai priimančią jai skirtą bausmę (beje, egzekucijos scena, matyt, neatsitiktinai primena Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos D’Ark kančią“). Nepasakytum, kad Areima niveliuoja ir valdžios temą, tačiau jai, mano manymu, pritrūko personažų atpažįstamumo ir pačios temos aktualumo argumentų (juk ne apie XVI a. pabaigos Angliją režisierius, tikiuosi, norėjo kalbėti...).

Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Rusenanti pabaigos ugnis

Gintaro Varno spektaklio premjera Jaunimo teatre

Gintaras Varnas nėra vienintelis iš lietuvių režisierių, atvirai deklaruojančių, kad nemėgsta šiuolaikinės dramaturgijos ir apskritai šios dienos. Tačiau turbūt vienintelis iš tų „nemėgstančiųjų“, tiek daug jos statantis. Tiesa, jis pats išskiria tik tris šiuolaikinius autorius – Dea Loher, Jeaną-Lucą Lagarce’ą ir Tankredą Dorstą. Prie jų, manyčiau, dar tiktų prirašyti Mariną Carr ir Thimothée del Fombelle’į. Kažkaip liko atmintyje viena Gintaro Varno frazė, pasakyta apie Carr „Portiją Koglen“: „Man ši pjesė būtų visiškai neįdomi, jei ne miręs Portijos brolis dvynys.“ Tai nebloga užuomina, ko režisierius ieško pjesėse, – lorkiškos poezijos, paslapties grožio, šalto mirties dvelktelėjimo, anapusybės horizonto.

 

Šių dalykų, panašu, jis ieško ir naujausioje pasirinktoje statyti pjesėje – Loher „Pabaigos ugnis“. O atranda tik pačioje pabaigoje, epiloge, – lyriniame ir kartu makabriškai komiškame mirusiųjų ir gyvųjų susitikime po „pabaigos ugnies“. Šiame epiloge visi spektaklyje vaidinantys aktoriai, „pakibę“ virš scenos ir užlieti mirguliuojančios žalsvai melsvos šviesos, regis, pagaliau randa tinkamą intonaciją ir iš tikrųjų pakyla virš socialinės problematikos. O visą spektaklį, sakyčiau, grumiasi su ja ir, deja, pralaimi.

Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė spektaklyje „Pabaigos ugnis“. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė spektaklyje „Pabaigos ugnis“. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Nuskausmintas karo blogis

Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklis „Miškinis“ Vilniuje

Argi ne iškalbinga, kad abu Nacionaliniai dramos teatrai sezonus pradėjo premjeromis, analizuojančiomis karo temą? Ir Valterio Sīlio „Miškinyje“ (KNDT), ir Árpádo Schillingo „Didžiame blogyje“ (LNDT) – tik viename tiesiogiai, o kitame – „tarp eilučių“ – nuskamba klausimas: „O ką tu darytum, jei rytoj prasidėtų karas?“ Labai gerai, kad teatras kelia tokius klausimus, nes, reikia pripažinti, kad ir kiek daug būtų kalbama, jog šiandien grėsmė realesnė ir daug labiau priartėjusi negu kada nors anksčiau, vis tiek karas daugeliui iš mūsų, nepatyrusių jo tiesiogiai, atrodo virtualus. Kiek tokią vidinę akistatą spektaklių kūrėjams pavyksta sukurti – kitas klausimas.

 

Nors siekia panašaus tikslo, kelius jo link „Miškinio“ ir „Didžio blogio“ kūrėjai renkasi visiškai skirtingus. „Didį blogį“ laikyčiau rizikingu kūrybiniu eksperimentu, tačiau jokiu būdu nesutikčiau su kolegomis, sulyginusiais jį su propaganda. Juk spektaklis ne tik įkūnija akivaizdžią tiesą, kad karas yra „didis blogis“, bet ir į dienos šviesą išvelka tai, ko nenorėtume apie save žinoti. Savo alegoriškumu ir įžvalga, kad žmogus yra pats žiauriausias gyvūnas, man „Didis blogis“ priminė pernykštį Schillingo tautiečio Kornélio Mundruczó filmą „Baltas dievas“. Tokį meną sunku ir nemalonu žiūrėti, ir jis negali būti vertinamas vienareikšmiškai.

Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Praėjusio laiko Karlsonas

Evaldo Jaro spektaklis vaikams Jaunimo teatre

 Man, kaip turbūt daugeliui sovietinių vaikų, Karlsonas buvo Žmogus-voras, Betmenas ir Supermenas kartu. Pažįstamas pirmiausia iš režisieriaus Boriso Stepancevo genialaus animacinio filmo, vėliau – iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio ir tik galiausiai – iš Astridos Lindgren knygos. Pastaroji, jei gerai pamenu, net šiek tiek nuvylė, nes ne visai atitiko vaizduotę uzurpavusį animacijos personažą. Kaip, beje, ir gerokai vėliau, jau šio tūkstantmečio pradžioje, sukurtas švedų animacinis filmas (rež. Vibeke Idsoe), pasirodęs kažkoks, sakyčiau, pernelyg kasdieniškas, tikroviškas. Dabar suprantu: Lindgren rašė apie realaus vienišo vaiko realų pasaulį, į kurį netikėtai įsibrauna pasaka, o Stepancevas kūrė pasaką, nes kalbėti apie vienišus ir nelaimingus vaikus (o ypač kūriniuose vaikams) Sovietų Sąjungoje buvo nepriimtina. Ir ta pasaka iš tiesų užbūrė, žavėjo ir linksmino...

Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Vaizdų evoliucija

Spektaklis vaikams Vilniaus teatre „Lėlė“

Neslėpsiu – mane nepaprastai džiugina ši nauja mada lietuvių teatre vaikams – jungti meną ir mokslą. Po išskirtiniu įvykiu tapusio „Kosmoso+“ Nacionaliniame dramos teatre ir gerokai kuklesnio užmojo, tačiau originalios „Linksmosios Einšteinio laboratorijos“ (rež. Sigita Pikturnaitė) Rusų dramos teatre sulaukėme dar vieno „mokslo populiarinamojo“ spektaklio – „Evoliucijos“ „Lėlės“ teatre.
 
Jauna kūrėjų komanda – režisierius ir scenarijaus autorius Šarūnas Datenis, dailininkai Antanas Dubra, Vladas Suncovas ir Artiomas Brančelas, animatorius Justinas Vencius ir muzikos autorė Severija Janušauskaitė – su regimu įkvėpimu ėmėsi pasakojimo apie Žemės ir gyvybės atsiradimą. Nuostabu, kad šį pasakojimą pavyko sutalpinti Mažojoje „Lėlės“ salėje. Čia įkurta miniatiūrinė laboratorija, slepianti pačias įvairiausias lėlių ir objektų teatro galimybes. Šiuo požiūriu „Evoliucija“ tikrai išradinga ir turtinga: vaizdo projekcijos derinamos su rankomis sukonstruotais, iškirptais, nupieštais, suklijuotais objektais, mažutės detalės – su gigantiškomis lėlėmis arba vaidinančiais žmonėmis.
 
Spektakliui pasirinkta paskaitos forma, tačiau informacija pateikiama visiškai kitaip nei, sakykime, „Kosmose+“. Mokslo faktai ir žinios (jas, beje, reikėtų kruopščiau atrinkti ir patikrinti) čia greičiau yra pretekstas rastis TEATRUI – kartais originaliam, o kartais labai tradiciniam. Aktoriams reikia pavaidinti, jie negali būti tiesiog lektoriaus, ekscentriškojo mokslininko, pagalbininkai. Todėl aktoriams Imantui Precui, Indrei Liutkevičiūtei ir Karoliui Algimantui Butvidui sugalvojami jaunesniųjų mokslo darbuotojų vaidmenys. Na, gerai, bet kodėl jie tokie nelaimingi? Suprantu, kad tai, matyt, tėvams skirta užuomina apie akademinę karjerą ir hierarchiją, bet ką tos nepatenkintos veido išraiškos sako vaikams? Tiesa, aktoriai turi ir kitų, naudingesnių užduočių. Ypač efektingas priešistorinės žuvies, virstančios ropliu, pasirodymas. Dailininkams, sukūrusiems įspūdingus kostiumus ir kaukes (spektaklyje taip pat pasirodo žmogaus dydžio beždžionė), pavyko apskaičiuoti mažųjų žiūrovų reakcijas, svyruojančias tarp siaubo, susižavėjimo ir nuostabos.

„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
Irmantas Jankaitis, Imantas Precas. Nuotraukos iš teatro archyvo.
Irmantas Jankaitis, Imantas Precas. Nuotraukos iš teatro archyvo.
„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
Ramunė Balevičiūtė

Žaidžiame... „Minetį“

Rimo Tumino spektaklis Vilniaus mažajame teatre

Daugybę kartų žadėjęs sugrįžti, Rimas Tuminas pagaliau ištesėjo pažadą: savo paties kūdikio, Vilniaus mažojo teatro, šventei, 25-mečiui, pastatė čia Thomaso Bernhardo „Minetį“. Dvilypiai jausmai apėmė pažiūrėjus ir šventinę spektaklio versiją, ir „tikrąją“ premjerą. Nesinorėtų manyti, kad naujasis darbas – tik mandagumo ir pareigos gestas, tačiau...
 
„Minetyje“, kaip ir daugelyje kitų spektaklių, Rimas Tuminas pirmiausia kalba apie savo teatrą. Jei spektaklį interpretuotume vien tik šiuo požiūriu, išvada būtų nelinksma, iš esmės paneigianti anuometinę šviesią deklaraciją „čia nebus mirties“. Bene visuose Mažojo teatro spektakliuose personažai ilgėjosi, laukė, svajojo, todėl, nepaisant neišsipildymo, ir mirtis atrodė neįmanoma. „Minetyje“ tos šviesos nebėra. Beveik nebėra humoro, ir tai atrodo neįtikėtina. O kas yra?

Scena iš spektaklio „Minetis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minetis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minetis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minetis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minetis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minetis“. D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Septyni nykštukai ieško adresato

Spektaklis vaikams Vilniaus mažajame teatre

Po teatro vaikams turtingo sausio ir Vilniaus mažasis teatras pakvietė į premjerą mažiesiems – originalią pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“ versiją. Pasaką perrašė ir režisavo Evaldas Jaras, šiame teatre prieš keletą metų pastatęs „Mamą katiną“ – ypač didelio populiarumo sulaukusią Čilės rašytojo Luiso Sepúlvedos apysakos interpretaciją.
 
Kurdamas spektaklį „Septyni nykštukai ieško Snieguolės“, režisierius panaudojo kelis jau patikrintus sėkmės elementus: vaisingą bendradarbiavimą su dailininku Mariumi Jacovskiu, iš esmės vyrišką aktorių trupę ir komiška improvizacija grįstą vaidybą. Šįkart scenografijos sprendimą laikyčiau kone labiausiai vykusiu meniniu sumanymu. Vienoje scenos pusėje – milžiniškas medžio kamienas su drevėmis-langais, atstojantis nykštukų namą, kitoje – efektingai ir išradingai naudojamas veidrodžio rėmas su užuolaida, per vidurį – žalia miško aikštelė, o gilumoje – du postamentai su Snieguolės suknele ir riterio šalmu. Atrodo, lyg pati Mažojo teatro scenos erdvė turėtų magišką galią į kone kiekvieną šioje scenoje gimstantį naują spektaklį įterpti kokią nors Rimo Tumino spektaklių reminiscenciją – scenografijos ar rekvizito detales, praeitin nugrimzdusio grožio idėjos atgarsį ar atmosferą. Naujajame spektaklyje vaikams irgi jų netrūksta. Tekstas sufleruoja – nykštukų miškas virto muziejumi, o jie patys – tik legendinių žygdarbių šešėliais. Tai turėtų patvirtinti ir minėti postamentai, ir „paauksuotas“ muziejinis atitvaras scenos priekyje. Man ši tvorelė tapo simboliu – atsiribojimo, nebendravimo ir dirbtinumo.
 

VMT informuoja, kad „Septyni nykštukai...“ skirti ne patiems mažiausiems, tačiau ir vyresniems vaikams turėtų būti nepaprasta susigaudyti, kas ir kodėl vyksta spektaklyje.

„Septyni nykštukai ieško Snieguolės“. L. Vansevičienės nuotr.
„Septyni nykštukai ieško Snieguolės“. L. Vansevičienės nuotr.
„Septyni nykštukai ieško Snieguolės“. L. Vansevičienės nuotr.
„Septyni nykštukai ieško Snieguolės“. L. Vansevičienės nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Neįvykęs pokalbis

Federico García Lorcos „Kruvinos vestuvės“ Vilniaus mažajame teatre

Anksčiau skirtinguose teatruose statyti Pauliaus Ignatavičiaus spektakliai jau spėjo jam sukurti vieno savičiausių jaunų režisierių reputaciją. Spektakliai pagal Kafkos kūrinius, taip pat Ewaldo Palmetshoferio „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ pastatymas liudijo ypatingą režisieriaus jautrumą šiuolaikinio jauno žmogaus jausenai – jo nerimui, vienatvei, neapibrėžtumui. Šiuos jausmus ir būsenas Ignatavičius panardindavo į paveikią, šalčiu ir paslaptingumu dvelkiančią atmosferą.

Scena iš spektaklio „Kruvinos vestuvės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kruvinos vestuvės“. D. Matvejevo nuotr.
Inga Burneikaitė-Tuminienė (Tarnaitė), Indrė Patkauskaitė (Jaunoji). D. Matvejevo nuotr.
Inga Burneikaitė-Tuminienė (Tarnaitė), Indrė Patkauskaitė (Jaunoji). D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Įveikti pasaką

Vilniaus teatro „Lėlė“ ir „Stalo teatro“ premjeros

 

Kaip jau ne kartą esu rašiusi, neturiu nieko prieš pasakų inscenizacijas. Vis dėlto iš pastarųjų premjerų vaikams nedvejodama išskirčiau ne klasikinės pasakos inscenizaciją, o šiuolaikinę „Tėčio pasaką“, „Menų spaustuvėje“ sukurtą bendradarbiaujant „Atviram ratui“ ir kūrybinei studijai „PetPunk“. Šio spektaklio iškeltos kartelės nepasiekia ir to paties „Atviro rato“ naujausia premjera „Apie meilę, karą ir kiškio kopūstus“. Nepaisant to, akivaizdu, kad Aidas Giniotis moka sekti pasakas, t.y. kurti spektaklio vaikams dramaturgiją. Ir būtent tai pirmiausia pakišo koją teatrui „Lėlė“ ir „Stalo teatrui“, pakvietusiems į premjeras praėjusį savaitgalį.
 
Vilniaus „Lėlės“ „Spragtuke“, sukurtame Vitalijaus Mazūro, dramaturgija regisi silpniausia spektaklio grandis. Atrodytų, ji seka paskui vaizdus, o istorijos pasakojimas ne toks ir svarbus. Žinoma, vargu ar rastume vaiką, negirdėjusį ar nemačiusį E.T.A. Hoffmano pasakos, tačiau vis tiek norisi suprasti, kokią svarbiausią žinią vaikams režisierius siunčia savąja kūrinio versija. Tada ir susimąstai, kad, ko gero, toji žinia, o tiksliau, elegantiškas ir nostalgiškas mostas, skirtas visai ne vaikams. Tai Meistras mojuoja vis labiau tolstančiam senajam teatrui, kupinam negudrios magijos ir aikščių vaidinimų gyvybingumo.

 

Scena iš spektaklio „Spragtukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Spragtukas“. D. Matvejevo nuotr.
Indrė Liutkevičiūtė ir Imantas Precas spektaklyje „Spragtukas“. D. Matvejevo nuotr.
Indrė Liutkevičiūtė ir Imantas Precas spektaklyje „Spragtukas“. D. Matvejevo nuotr.
„Tarmių stalas“. Nuotrauka iš „Stalo teatro“ archyvo
„Tarmių stalas“. Nuotrauka iš „Stalo teatro“ archyvo
  < PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas