7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie mirtį – švelniai. Vaikams

Spektaklis „Antis, Mirtis ir tulpė“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Ramunė Balevičiūtė
Nr. 39 (1318), 2019-11-29
Teatras
Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.

Nors tabu teatre vaikams vis mažėja, kalbėtis su mažaisiais žiūrovais rimtomis ir ne visada linksmomis temomis vis dar ryžtasi nedažnas teatro kūrėjas. Šiuolaikinė literatūra vaikams šiuo požiūriu yra toli pralenkusi scenos meną. Tad natūralu, kad teatro vaikams kūrėjai, ieškodami temų ir istorijų, gręžiasi į literatūrą. Tokia ir naujoji Vilniaus „Lėlės“ teatro premjera.

 

„Lėlės“ teatrui pakvietus, į Lietuvą iš Prancūzijos grįžusi lėlininkė Jūratė Trimakaitė su tarptautine komanda sukūrė jautrų, poetišką ir kartu žaismingą spektaklį „Antis, Mirtis ir tulpė“ pagal to paties pavadinimo Wolfo Erlbrucho paveikslėlių knygą (ją 2018 m. išleido „Odilės“ leidykla). Lėlių teatro spektaklį kurti pagal paveikslėlių knygą gana rizikinga, tačiau režisierė kartu su dailininke Cerise Guyon rado originalią išeitį: iš knygos jos „pasiskolino“ – bet nenukopijavo! – tik personažų Anties ir Mirties įvaizdžius, kas vaikams, varčiusiems knygelę, gali sukelti atpažinimo džiaugsmo, tačiau visą istoriją įvilko į kitokios vaizdo estetikos formą, o kartu suteikė jai papildomą prasminį lygmenį ir taip išryškino Erlbrucho pasakojime užkoduotą parabolę apie gyvenimo ir mirties susietumą.

 

Vokiečių iliustruotojas ir rašytojas Wolfas Erlbruchas (g. 1948 m.), Hanso Christiano Anderseno medalio ir Astrid Lindgren atminimo premijos laimėtojas, – pačių neįprasčiausių istorijų autorius. Dar prieš dešimtmetį leidykla „Nieko rimto“ išleido jo knygą „Ponia Majer, paukštelė“ (taip pat jo iliustruotą Giocondos Belli pasakojimą „Kaip atsirado drugeliai“). Išskirtinis jo istorijų vaikams bruožas tas, kad jose nėra vaikų. Ir tas keistuoliškas istorijas nelengva perprasti iš pirmo karto. Tai lyg žaisminga provokacija, vilionė leistis į interpretacijų žaidimą, neturintį vieno teisingo atsakymo. Pats Erlbruchas yra sakęs, kad jo tikslas – suartinti vaikus su tėvais, kad jie kalbėtųsi, diskutuotų.

 

„Anties, Mirties ir tulpės“ istorija – vos kelių sakinių. Ir ji labai neįprasta. Sykį Antį aplanko Mirtis, tarp jų pamažu užsimezga draugystė, ir vieną dieną Antis iškeliauja. Ši istorija – iš tų, kurias gali permesti akimis per kelias minutes arba skaityti lėtai, stabtelėdamas ties kiekvienu sakiniu, dar ir dar kartą grįžti atgal. „Lėlės“ teatro spektaklyje šią istoriją pasakoja (taip pat perpasakoja ir dialogus) ramus, net meditatyvus aktorės Elvyros Piškinaitės balsas. Taip leidžiama įsiklausyti į kiekvieną žodį, pajusti talpiose frazėse slypinčią gelmę ir švelnų humorą. Tiesa, vaikams tekstas tikriausiai sukels daugybę klausimų, bet tai ir yra viena iš meno misijų.

 

Tačiau scenos „ekrane“ regime ne tik Anties ir Mirties personažus – mažytes lėlytes. Čia rutuliojasi ir kita istorija – mamos ir vaiko. Iš pradžių matome tik didelį žalia suknele apvilktą moters torsą, kuriuo kaip kalnu ropščiasi maža vaiko lėlė (lėles valdo aktoriai Sigita Mikalauskaitė, Lijana Muštašvili, Asta Stankūnaitė, Erika Gaidauskaitė ir Elvyra Piškinaitė). Kitoje scenoje vaikas jau paauga, o mama sumažėja. Jos plaukai virsta tvenkiniu, kuriame turškiasi Antis ir Mirtis. Galų gale vaikas suauga, o mama tampa mažytė mažytė. Paskutinėje scenoje regime tik didžiulį vaiko delną, kaip upės bangose sūpuojantį ir Antį, ir mamą. Delnas pasvyra, ir įsivaizduojama upės tėkmė nuneša mylinčiuosius ir mylimus.

 

Apgaubta švelnios Thomo Demay muzikos ir Felixo Bataillou šviesų žaismo, ši istorija virsta subtiliu sceniniu haiku apie gyvenimo cikliškumą ir meilę, išvaduojančią nuo mirties baimės. Manyčiau, to spektakliui būtų pakakę. Tačiau jo kūrėjai nusprendė pridėti dar ir edukacinį lygmenį ir į spektaklį įvedė Sodininko personažą. Jis gana sklandžiai įpintas į spektaklio dramaturgiją: pradžioje pasodina tulpių svogūnėlius, iš kurių pabaigoje išauga gėlės. (Erlbrucho knygoje tulpė šmėsteli tik iliustracijose ir išlieka ne mažiau už pačią Mirtį mįslinga veikėja.) Sodininkas ne tik praveda gamtos pamokėlę apie gėlių auginimą, bet ir šiek tiek paaiškina vaikams „Anties, Mirties ir tulpės“ veiksmą. Nors aktorius Deivis Sarapinas su publika stengiasi bendrauti neinfantiliai, ši interakcija ir kalbėjimas apie tokius kasdieniškus dalykus, jau neminint svogūnėlio sodinimo žaidimo, šiek tiek suteršia trapų istorijos grožį. Galima nujausti tokio spektaklio kūrėjų sprendimo motyvus, tačiau aš būčiau už tai, kad kartais vaikus, net ir visai mažus, reikia užlieti pasaulio grožiu, liūdesiu ir neperprantamybe. Kad, kaip sakė Erlbruchas, būtų apie ką mąstyti ir apie ką kalbėtis. Juolab kai aplink tiek vaikams peršamo primityvumo.

Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Deivis Sarapinas spektaklyje „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Deivis Sarapinas spektaklyje „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.