Autorius: Daiva Šabasevičienė

Daiva Šabasevičienė

Meno ir gyvenimo sombras

Nacionalinis Kauno dramos teatras jubiliejinius 100-uosius metus pradėjo simboline premjera „Sombras“ („Šešėliai“). Tai režisieriaus Gintaro Varno kūrybos kvintesencija, kurios turinį sudaro kelios pjesės – Federico García Lorcos „Pjesė be pavadinimo“ ir „Sombras“, Luigi Pirandello „Šeši personažai ieško autoriaus“, taip pat įvairūs tekstai iš Lorcos, Antonino Artaud, Salvadoro Dalí kūrybos.

Daiva Šabasevičienė

„12 gramų į šiaurę“ Vilniaus mažajame teatre

Vilniaus mažasis teatras pabandė išsivaduoti iš savo tradicijų, į repertuarą priimdamas eksperimentinį, o gal greičiau klubinį spektaklį „12 gramų į šiaurę“. Pamažu Lietuvos teatrai praranda savo tapatybę. Dramaturgas ir režisierius Aleksandras Špilevojus ir šio spektaklio aktorius Paulius Markevičius Mažajame teatre – „kaip čia buvę“, nors abu atkeliavę iš visai kitų teritorijų. Tokie laikai. Plastikinių palmių vazonai – populiariausia pastarųjų metų dekoracija. Muzika – taip pat: nesvarbu, kaip ją pavadinsi, ji „sukasi“ per teatrus ratu. Mažojo teatro spektaklyje ji ir nauja, ir tūkstantį kartų girdėta.

Daiva Šabasevičienė

Daiva Šabasevičienė

Daiva Šabasevičienė

Pokalbis su režisiere Giedre Kriaučionyte-Vosyliene laukiant spektaklio „Virimo temperatūra 5425“ premjeros

Daiva Šabasevičienė

Daiva Šabasevičienė

„Senojo Vilniaus ikonos“ Gražinos Mareckaitės jubiliejui

Gyvename tokiais laikais, kai dažno žmogaus gyvenimas baigiasi vos užtrenkus namų duris. Bet, ačiūdie, yra žmonių, kurie prikelia tai, kas svarbu visai tautai.

Balandžio 25 d. teatrologė ir dramaturgė Gražina Mareckaitė tyliai atšventė aštuoniasdešimtmetį. O po kelių dienų teatras „Arbatvakariai“ surengė tokią dvasinę puotą, kad sunku buvo patikėti, jog tai įmanoma. Aktorė Eglė Tulevičiūtė ir scenografas Kristijonas Siparis, šio teatro įkūrėjai, prieš kelerius metus pastebėję Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, pagal esė apie Vilnių ir jo žmones sukūrė net keturis spektaklius. O Mareckaitės jubiliejui, kaip galima buvo suprasti, skyrė vieną iš jų – spektaklį „Senojo Vilniaus ikonos“. Tai spektaklis, „kvėpuojantis“ begale įdomiausių atradimų, asociacijų, detalių, menančių ne tik Gražinos, bet ir kiekvieno vilniečio gyvenimą.

Daiva Šabasevičienė

Arūnas Vozbutas priklauso tiems aktoriams kurie sudaro teatro trupės šerdį. Yra aktoriai lyderiai, yra ir statistai, o yra ir tie, be kurių negalėtų įvykti daugelis spektaklių. Vienas iš jų ir yra Arūnas Vozbutas, kuriam balandžio 25 dieną sukanka 50 metų.

Daiva Šabasevičienė

Michailo Durnenkovo „Karas dar neprasidėjo“ Vilniuje

Rygos „Dailės“ muzikos namuose prieš penkis mėnesius gimęs spektaklis – Michailo Durnenkovo „Karas dar neprasidėjo“, kurį režisavo Lera Surkova, – teigiama energija spinduliuojančio Gyčio Ivanausko ir kitų tarpininkų pastangomis „ratais kvadratais“ atkeliavo iki Vilniaus. Dar būdamas Rygoje Gytis įvairiais būdais kvietė tautiečius į premjerą. Jo balsas buvo išgirstas – į Rygą nuvyko ne vienas teatro mėgėjas. Vadybininkai taip pat nesnaudė, tad galiausiai ir Lietuvoje pamatėme ne itin pas mus prigyjantį estradinio teatro žanrą. Šis žanras populiarus Švedijoje, įvairiausių jo atšakų pilna Rusijoje. Tai garsių aktorių darbai, šiek tiek „aprežisuoti“ režisieriaus. Aktoriai skirtingų mokyklų, šiuo atveju net skirtingų tautų: latvė Guna Zariņa, lietuvis Gytis Ivanauskas ir rusas Aleksandras Malikovas, vienas į kitą panašūs ne tik tuo, kad visi trys – blondinai, bet ir savo veido išraiška. Akivaizdu, pirmiausia jie turėjo „susigroti“ intuityviai, nes vaidinamas spektaklis labai gyvenimiškas.

Daiva Šabasevičienė

„Sceaux – išskirtinis „Didvyrių aikštės“, 2016-ųjų Avinjono festivalio šedevro, pristatymas“. Šitaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį – Thomaso Bernhardto „Didvyrių aikštę“, režisuotą lenkų teatro grando Krystiano Lupos – pasitinka kovo mėnesio Prancūzijos žiniasklaida.