Artėjant spektaklio „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ premjerai, kuri Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks kovo 14 d., Daiva Šabasevičienė kalbina spektaklio režisierių Vytautą Rumšą.
Oskarui Koršunovui – 50
Jubiliejai iš esmės nekeičia gyvenimo, tačiau juos švęsti – privaloma. Tad švęskime kartu! Kovo 6 dieną teatro pasaulis švenčia vieno garsiausių Lietuvos režisieriaus Oskaro Koršunovo penkiasdešimtmetį. Rodos, taip neseniai jis buvo vadinamas išskirtiniu jaunosios kartos režisieriumi Europoje, tačiau susidomėjimas jo darbas neatslūgo per visus iki dabar slinkusius tris dešimtmečius. Koršunovo teatro pamatai buvo pradėti dar 1990-aisiais, kai jaunas Jono Vaitkaus aktorių ir režisierių kurso studentas kartu su bendraminčiais aktoriais pastatė „Ten būti čia“. Kartu su Nepriklausomybe Oskaras ieškojo naujų temų, naujų išraiškos formų, tačiau niekada neatsisakė turinio esmės. Bandydamas įsiklausyti į laiko ženklus, jis sukūrė tik jam vienam pavaldžią meninę erdvę, kurią šiandien visas pasaulis drąsiai vadina Oskaro Koršunovo teatru – nesvarbu, kur bebūtų sukurti jo spektakliai.
Rolando Kazlo „Daktaras Glasas“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Teatrai skyla į dvi dalis – vieni modernėja iki kraštutinumų, kiti ėmė sukti link XIX amžiaus. Žiūrovai tam turi ne mažesnės įtakos nei patys teatriniai reiškiniai. Tarkim, kokioje „Menų spaustuvėje“ apie devyniasdešimt procentų žiūrovų sudaro studentai ir vos už juos vyresni, o vyresnės kartos žiūrovai džiaugiasi atradę visai kitokį, „senobinį“ teatrą. Kantrybe, ištverme ir gyvenimo patirtimi apsišarvavę žmonės į teatrą eina ne naujumo patirti, bet išgyventi to, ką kartais tenka tik nujausti, numanyti, nugirsti. Psichologinis teatras, besiremiantis elementaria žmogotyra, turėjo ir turės savo žiūrovų. Tai nėra nei sistema, nei kryptis, nei stilius, tai yra dalis menininkų, kurie tiesiog nebijo likti savimi ir išpažinti tas tiesas, kurios jiems rūpi.








Andriaus Bialobžeskio ir Rimvydo Stankevičiaus Valhala
Naujoji Jaunimo teatro premjera „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ drąsiai kalba apie mirtį, dūlėjimą, teisę išnykti. Spektaklio pagrindinis kūrėjas Andrius Bialobžeskis – dramatiško gyvenimo aktorius, ieškantis harmonijos ir liekantis ištikimas savo draugams ir bendrakeleiviams.








Aktorei Vitalijai Mockevičiūtei – 50
Vitalija Mockevičiūtė, sausio 11 dieną švenčianti penkiasdešimtmetį, yra viena iš įdomiausių viduriniosios kartos aktorių. Iš pažiūros lyg ir niekuo neišsiskirianti, ji savyje slepia neįkainojamą aktorystės talentą. Šiandien ją galima pavadinti talentingiausia komedinio amplua aktore. Būti komiku, kai pasaulis nejuokingas, nėra paprasta. Tam reikalingas neįtikėtinas budrumas aplinkai, pastabumas mažiausiai detalei ir, svarbiausia, apsiskaitymas, be kurio joks aktorius niekada jokiomis priemonėmis nesugebės išreikšti humoro. Geri komikai nekomikuoja. Jų komizmas skaudus, todėl jie dažnai dar vaidinami tragikomikais.
Šiandien, gruodžio 19 d., Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Jurga Kalvaitytė švenčia 50-metį. Tokios datos lydi kiekvieną žmogų, tačiau aktoriaus gyvenime tai yra data, kuri priverčia peržvelgti visą savo gyvenimą, kurio esmę sudaro įvairių personažų galerija. Tai yra sukurti žmonės, fantomai, simboliai, kurie neleidžia aktoriui būti vien tik savimi. Kiekvienas aktorius norom nenorom prisimena keisčiausius tekstus iš įvairiausių spektaklių, kurie tapo jo gyvenimo dalimi. Neabejoju, kad dažnas aktorius, sakydamas kad ir paprasčiausią „labas rytas“, kurdamas vaidmenį, pagalvoja, kokia intonacija ar kokiu ritmu jis turėtų tuos žodžius ištarti.
Spektaklio „Raudona“ premjera
Paskui Valentiną Masalskį teko važiuoti į Kauną. Vilniuje dėl užimtumo naujausio Jaunimo teatro spektaklio „Raudona“ pažiūrėti negalėjau, bet net savaip nudžiugau, kad jį teks pamatyti Masalskio „gimtuosiuose“ namuose, ir dar Rūtos salėje.





Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“ Vilniuje
Spalio 29 ir 30 d., Vėlinių išvakarėse, kai vėlės priartėja prie žemės, kai vėjo gūsiai sukelia nerimo bei prisiminimų audras, Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ ir Adomo Mickevičiaus instituto pastangomis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo parodytos Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“. Nacionaliniame teatre Varšuvoje (Teatr Narodowy) sukurtas spektaklis tarytum nušlavė begalę smulkių teatrinių bandymų, nesibaigiančių projektukų, visą teatrinę pafilosofavimo, savęs įteisinimo ir pateisinimo grafomaniją.








Lapkričio 5 d., pirmadienį, 18 val. Bernardinų bažnyčioje kunigas Julius Sasnauskas OFM aukos Šv. Mišias už mirusius teatro kūrėjus. Po mišių toje pačioje erdvėje aktorius Valentinas Masalskis skaitys Atsiskyrėlio-Gustavo-Konrado monologą iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“. Tai – devintas „Lietuvos teatro amžiaus renginys“.
Spalio 4–9 dienomis Kijeve vyks penkioliktasis tarptautinis monodramų festivalis „Marija“, pavadintas garsios XX a. pirmosios pusės ukrainiečių aktorės Marijos Zankoveckos vardu.
