7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lizdas išskridusiam paukščiui

„12 gramų į šiaurę“ Vilniaus mažajame teatre

Daiva Šabasevičienė
Nr. 24 (1303), 2019-06-14
Teatras
Gintarė Latvėnaitė, Indrė Patkauskaitė, Paulius Markevičius ir Tomas Rinkūnas spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Gintarė Latvėnaitė, Indrė Patkauskaitė, Paulius Markevičius ir Tomas Rinkūnas spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.

Vilniaus mažasis teatras pabandė išsivaduoti iš savo tradicijų, į repertuarą priimdamas eksperimentinį, o gal greičiau klubinį spektaklį „12 gramų į šiaurę“. Pamažu Lietuvos teatrai praranda savo tapatybę. Dramaturgas ir režisierius Aleksandras Špilevojus ir šio spektaklio aktorius Paulius Markevičius Mažajame teatre – „kaip čia buvę“, nors abu atkeliavę iš visai kitų teritorijų. Tokie laikai. Plastikinių palmių vazonai – populiariausia pastarųjų metų dekoracija. Muzika – taip pat: nesvarbu, kaip ją pavadinsi, ji „sukasi“ per teatrus ratu. Mažojo teatro spektaklyje ji ir nauja, ir tūkstantį kartų girdėta.

 

Špilevojus į spektaklį pakvietė daugybę pagalbininkų: scenografę Barborą Šulniūtę, kostiumų dailininkę Rūtą Lendraitytę Utallą, choreografę Gretą Grinevičiūtę, du „Black Water“ muzikantus ir šviesos dailininką Vilių Vilutį. Kaip žiūrovams pasakota po spektaklio, tekstas buvo rašomas vakarais, grįžus po repeticijų, nes pjesės tekstas radosi aktorių dėka. Indrė Patkauskaitė, Paulius Markevičius, Gintarė Latvėnaitė ir Tomas Rinkūnas yra pjesės bendraautoriai. Trys aktoriai turi savo dublerius, bet Daumantą Ciunį, Iloną Kvietkutę ir Vytautą Rumšą jaun. žiūrovai galės išvysti tik rudenį. Žmonių daug ir visi šaunūs, tik ar šaunus spektaklis? 

 

Pirmas veiksmas išmuša iš vėžių, antras truputį sugrąžina prie teatrinių apmąstymų. Tik ką veikti žiūrovui, kuris nėra klubų mėgėjas ir jam neįdomu dėl vieno teiginio išaiškinimo teatre praleisti kelias valandas? Tas teiginys – epigrama: „Kartą dievų valdovas Indra „įėjo į kuilio kūną“. Jis ištisas dienas voliodavosi purve, be perstojo ėdė ir galop patapo nuostabiu, riebiu paršu. Tuomet jis susirado patelę, susilaukė paršiukų vados ir buvo visiškai patenkintas savo kiaulišku gyvenimu.“ Tas kiauliškas gyvenimas toliau vyksta, kaip šiais laikais būdinga, esant tariamai prostracijai: visi kalba alogizmais, kalbėjimas perauga į kvaišalus vartojančių žmonių juoką – hihihinimą. Prieš gerą dešimtmetį žmonės važinėjo po narkologijos dispanserius, bandydami suprasti tas būsenas, vėliau narkotikai priartėjo patys. O šiandien jaunieji kūrėjai juos pateikia kaip kasdienybės būseną, kaip nusivylimų apoteozę. Niekas niekam nesvarbu, visi džiaugiasi savo naivumu ir vegetavimu realybėje.

 

Sakoma, kad kuo šalis labiau išsivysčiusi, tuo primityvesni jos žmonės. Lietuvai dar yra kur vystytis, tačiau visuomenė šiais laikas pasitenkina bet kokiu mažiausiu atradimu. „12 gramų į šiaurę“ kūrėjai laimingi, vaidindami spektaklį kloną. Suprantama, niekas nieko nekopijavo, viskas išlindo iš pasąmonės. Bet reikia turėti didesnių ambicijų – bent kažką atėjusiam žiūrovui pasakyti.

 

Jeigu tai būtų būsenų teatras, tuomet galima būtų spektaklį apdovanoti kaip geriausią. Visi aktoriai savo transo būsenas suvaidina puikiai. Tačiau kodėl tas veiksmas toks ilgas? Kodėl lipdomas lizdas, kai jame gyvenantis paukštis jau seniai išskridęs?

 

Špilevojų po šio spektaklio galima pagirti dėl to, kad jis netingi eksperimentuoti. Jo užduotis – sukurti ne eksperimentinį spektaklį, bet pačiam, kaip kūrėjui, ieškoti naujų prieigų prie teatrinės kalbos. Tai yra gana rimtas ir profesionalus požiūris į profesionalų teatrą. Tačiau net ir šiauliškis spektaklis „Bagadelnia“, apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, nebuvo užbaigtas, ir tai režisierius, manau, puikiai suprato. O komisijai šį darbą įvertinus buvo galima bent vieną spektaklį sukurti lyg pradėtų paieškų tęsinį. Bet Špilevojus nepanoro antrą kartą bristi į tą pačią upę, jis tiesiog nusprendė įsiklausyti į aktorių balsus, apmąstymus, požiūrius ir drauge su jais kurti „pavėjui“, per daug nesirūpinant žiūrovu. Tai yra iš tiesų šiuolaikinis požiūris – nekreipti dėmesio, kad kitiems gali būti gana nuobodu.

 

Dar vienas „gudrus“ režisieriaus bruožas – dirbti su pačiais geriausiais. Ir Šiauliuose, ir Vilniuje jis dirbo su puikiais aktoriais. Sukurti gerą darbo atmosferą, parinkti tinkamas aktorių poras – didelis darbas. Tačiau geri aktoriai tokiais atvejais vaidina gerai, bet nemoka nuslėpti to, kad iki galo nesupranta, ką vaidina. Toks pasirodė Rinkūno Lukas. Jis būtent toks, kokio reikia pjesei, bet šis aktorius turi išskirtinių duomenų, kurie šiame spektaklyje visai neatsiskleidė. Tokių personažų šiuolaikiniuose pastatymuose pilna: šiek tiek įžūlus, šiek tiek padažytas, šiek tiek per daug laisvas... O kas atskleis būtent tokį Rinkūną, kuris iš tikrųjų yra išskirtinis aktorius?

 

Arba Martyną, pravarde Marčius, vaidinantis Markevičius ne vaidmenį kūrė, o susirežisavo savo būsenas taip, kad matėme vos ne monospektaklį spektaklyje. Nemažai pats režisuojantis Markevičius „12 gramų į šiaurę“ lyg savo buvusiems ir esamiems aktoriams neakivaizdžiai demonstravo, ko pats siekia iš aktoriaus teatre, – nė minutės atvangos, nė sekundės pauzės. Personažas be atokvėpių, be sceninės ramybės nesunkiai atpažįstamas iš narkomanų gyvenimo ar bipolinių sutrikimų turinčiųjų gydymo psichiatrijos ligoninėse. Tačiau ilgainiui tai stebėdamas žiūrovas ima galvoti ne apie Marčiaus personažą, o tiesiog apie puikų aktoriaus fizinį pasirengimą. Aktorius nugali savo veikėją.

 

Įdomu, kodėl aktoriai, neturėdami surašytos dramos, jautėsi taip patogiai? Ar toks požiūris reiškia šiuolaikinio teatro kūrimą? Kartų klausimas šiame kontekste taip pat atpuola, nes dalis jaunimo, neabejoju, labiau išpažįsta Dievo Indros dukters filosofiją, tad tampa neaiškus adresatas. Ir apskritai ar teatro menininkai turi teisę žiūrovui pateikti tik tai, kas jiems asmeniškai įdomu? Teatras privalo kalbėti apie universalius dalykus, sukurti artikuliuotą mintį. Kryžiažodžiai – tai ne nuojautos, metaforos ar simboliai. Žmonės teatre nieko neprivalo spręsti. Ir kodėl mes kuriančiuosius vadiname menininkais? Juk ne dėl to, kad jie kuria.

 

Kadaise kompozitorius Feliksas Bajoras pyko ant save kompozitoriais vadinančių muzikos kompiliatorių. Ir ne dėl to, kad jie natų skaityti nemoka, kad muziką kuria „taip, kaip išeina“, – dėl bendros tvarkos, dėl subordinacijos, kuri visuomenėje būtina. Šiandien bet kas save gali vadinti kuo tik nori: dramaturgu, režisieriumi, kompozitoriumi, scenografu, kostiumų dailininku, nors jokių mokslų negraužė. Išimčių būna, bet labai retai. Tai, ką patinka veikti, tarytum nulemia specialybę, o teatras kažkodėl viską turi sugerti. Mums belieka džiaugtis, kad labiausiai pasaulyje pažeidžiama aktoriaus profesija vykstant teatro devalvacijai kol kas išlaiko rimtas ribas: yra aktoriai profesionalai ir aktoriai „iš gatvės“. Nors režisieriai saviveiklininkai (nepamirškime, kad tokia rūšis egzistavo visais laikais) šiandien su džiaugsmu kalba, „kaip puiku dirbti su ne profais“, profesionalūs aktoriai prieš šią epidemiją dar atsilaiko.

 

Špilevojaus atvejis nėra taisyklė, ir nesinorėtų jo įkišti į kokį nors stalčiuką, tačiau jauno menininko eksperimentavimai jau tapo tam tikru stiliumi, kuris tarsi atpalaiduoja nuo atsakomybės. Kuriant ne privačiame namų teatre, o valstybiniame, per daug drąsu save laikyti visažiniu ir spektaklį daugiausia nešti ant savo pečių. Bendrakūrėjų daug, tačiau ašį laiko vienas. Tai daug pavojingiau nei kuriant autorinį teatrą, atsisakant daugelio pagalbininkų. Bet tuomet bent jau tekstas padeda išlaikyti spektaklio konstrukciją. „12 gramų į šiaurę“ teksto neliko, atsimeni tik temą.

 

Jeigu spektaklį vertintum kaip klubinį reiškinį, jis gali klestėti ilgai, bet kaip pasiekti, kad jame susiformuotų palanki aplinka profesionaliems aktoriams? Ir Latvėnaitė, ir Patkauskaitė vaidina tikrai ne blogiau nei kituose Vilniaus mažojo teatro spektakliuose, tačiau jų personažai tampa atpažįstami ir perskaitomi dar spektaklio pradžioje. Tad belieka tiesiog žavėtis geromis aktorėmis.

 

Vis dėlto taip intensyviai eksperimentuojantis Špilevojus ir toliau išlaiko intrigą, nes jis ne tik tiki teatru, bet ir gėrisi pašvaistėmis, žino, ką reiškia briedžių ragai. Gal kada sukurs spektaklį apie trolius, apie legendas, ir mes lengviau atsidusime.

Gintarė Latvėnaitė, Indrė Patkauskaitė, Paulius Markevičius ir Tomas Rinkūnas spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Gintarė Latvėnaitė, Indrė Patkauskaitė, Paulius Markevičius ir Tomas Rinkūnas spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Paulius Markevičius ir Gintarė Latvėnaitė spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Paulius Markevičius ir Gintarė Latvėnaitė spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Tomas Rinkūnas ir Paulius Markevičius spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Tomas Rinkūnas ir Paulius Markevičius spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Tomas Rinkūnas ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Tomas Rinkūnas ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Paulius Markevičius spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Paulius Markevičius spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Indrė Patkauskaitė spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Indrė Patkauskaitė spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.