Adomo Juškos „Miego brolis“ Jaunimo teatre
Adomas Juška ant Eimunto Nekrošiaus pamėgtų kėdžių pasodina gražų žilstelėjusį vyrą, netrukus pridengia jį rupios drobės apklotu ir palieka stebėti beveik visą spektaklio „Miego brolis“ veiksmą. Manau, neatsitiktinai jaunasis režisierius atvirai kalbasi su savo pirmuoju režisūros mokytoju šviesaus atminimo Eimuntu Nekrošiumi. (Antrasis mokytojas, reikia tikėtis, bus pats gyvenimas.) Toks transcendentinis santykis atskleidžia šio jauno žmogaus išpažintį, atvirą norą dalintis tuo, kas skauda.








Nacionalinio akademinio Jankos Kupalos teatro gastrolės Vilniuje
Sausio 19 d. Lietuvos rusų dramos teatre viešėjo Nacionalinis akademinis Jankos Kupalos teatras iš Minsko ir pristatė savo pastarųjų metų pasididžiavimą – Nikolajaus Gogolio „Revizorių“, kurį režisavo Nikolajus Piniginas. Jankos Kupalos teatras yra baltarusių teatro kultūros simbolis – šio teatro scenoje formavosi nacionalinės aktorinės mokyklos pagrindai. Tai seniausias Baltarusijos teatras, įkurtas 1920 metais.








Jaunimo teatro premjera
Pavadinimas nieko per daug nereiškia, o gal reiškia viską. Šiais laikais tai, kas vieniems atrodo svarbu, kitiems gali taip neatrodyti, tai, kas nujaučiama intuityviai, daugeliui gali būti tuščia vieta. 2016 m. peterburgietės Asios Vološinos (g. 1985) parašyta pjesė „Žmogus iš žuvies“ dažnai statoma Rusijoje, o 2018 m. tapo ypatingu teatriniu įvykiu: Maskvos dailės teatre ją pastatė Jurijus Butusovas (Rimo Tumino pakviestas, jis šiuo metu yra Jevgenijaus Vachtangovo teatro vyriausiasis režisierius).








Rimo Tumino „Lemtinga nata“ Vilniuje
Už tai, kad Rimas Tuminas į Lietuvą dažnai grįžta kartu su savo spektakliais, galime padėkoti vadybininkei Gretai Cholinai. Šias savo pareigas ji eina profesionaliai ir su meile. Kai Jevgenijaus Vachtangovo teatras iš Maskvos vieši Vilniuje, viskas būna perfekcionistiškai sužiūrėta, spaudos konferencijos surengtos aukščiausiu lygiu, atvežti meistrai visada kalba daug ir labai įdomiai. Tai, kad Tumino režisuota Didier Carono drama „Lemtinga nata“ atkeliavo į Lietuvą – ne atsitiktinumas, o nuoseklaus ir įtempto darbo išdava. Metų gale, kai visi su žiburiu ieško geriausių, Gretą Choliną galima būtų pavadinti geriausia Lietuvos vadybininke.








Pokalbis su Marina Davydova
Marina Davydova – teatro asmenybė, žinoma visame pasaulyje. Tai ne tik garsi teatro kritikė, žurnalo „Teatr“ redaktorė, bet ir Tarptautinio teatro festivalio NET (Naujasis Europos teatras) meno vadovė, šiuo metu statanti spektaklius, dalyvaujanti įvairių festivalių komisijose. Šių metų pradžioje vilniečiai matė Berlyne 2017 m. sukurtą jos darbą „Amžinoji Rusija“, o jos spektaklį „Checkpoint Woodstock“ kartu su „HAU Hebbel am Ufer“ teatru Berlyne ir Gogolio centru Maskvoje prodiusavo Lietuvos nacionalinis dramos teatras, lietuviška jo premjera įvyko šių metų lapkričio 22 dieną.
Kaip tik šiuo metu abiejose Rusijos sostinėse – Maskvoje ir Sankt Peterburge – vyksta XXI NET festivalis. Lapkričio 13 – gruodžio 16 d. pristatoma dešimt spektaklių iš įvairių pasaulio šalių, jie rodomi šešiose reikšmingose teatro scenose po kelis kartus, juos pamatys penki tūkstančiai žiūrovų, įvyks viena pasaulinė premjera.
Nors Davydova sunkiai pagaunama net tada, kai būna netoliese, ji maloniai sutiko pasidalinti mintimis su „7 meno dienų“ skaitytojais.
Spektaklis „Taha. Poeto gyvenimas“ festivalyje „Sirenos“
Palestiniečio dramaturgo ir aktoriaus Amero Hlehelio monospektaklis „Taha. Poeto gyvenimas“, sukurtas kartu su režisieriumi Amiru Nizaru Zuabi, tarytum uždarė nedidelį tarptautinės „Sirenų“ programos ratą. Simboliška: paskutinis spektaklis buvo kaip gaivaus oro gurkšnis. Į festivalio spektaklius žvelgiant kaip į tam tikras antikines dramaturgų varžybas (pirmosios dramaturgų varžybos įvyko apie 534 m. pr. Kr.), įdomiausi pasirodė pirmas ir paskutinis spektakliai: „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“ ir šis – „Taha. Poeto gyvenimas“.








Erico Lacascade’o „Balkonas“ Jaunimo teatre
„Balkonas“ – tai, ko reikia šiandieninei Lietuvai. Tai net ne spektaklis eksperimentas, o teatro kūrinys, savita meno, o tai reiškia ir psichologine, kalba fiksuojantis tas būsenas, kurios būdingos ne tik mažoms bendruomenėms, bet ir pasauliui apskritai.








Jono Vaitkaus spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre
„Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ – pirmoji Lietuvos rusų dramos teatro naujojo sezono premjera. Kritikai turėtų spektaklius žiūrėti, tuo labiau apie juos rašyti, po kelintos premjeros, pristatyti juos visuomenei tik po kurio laiko. Pirmiausia dėl to, kad didžiuosiuose spektakliuose dažnai vaidina dvi trys sudėtys, tad dažnai geri, o kartais ir geresni už pirmuosius aktoriai, vaidinę trečiame ar ketvirtame spektaklyje, profesionalioje spaudoje lieka net nepaminėti. Todėl kartais „žurnalistinio“ pobūdžio pašnekesiai apie „režisūrinį teatrą“ remiasi ne pamatinėmis šio termino prasmėmis, o tuo, kad nematę visų atlikėjų rašantieji apsiriboja bendromis įžvalgomis apie vieno ar kito režisieriaus darbus.








